Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
mane paėmė į sovietinę armiją. Diplominį darbą apsigyniau ir diplomą<br />
gavau grįžęs iš jos.<br />
Virginijui buvo kitaip: jį tuoj pat pašalino iš aukštesniosios muzikos<br />
mokyklos ir gerus dvejus metus tampė, verbavo. Jo mama, lietuvė,<br />
buvo tikinti, dora moteris, bet rusų tautybės tėvas linko į kitą pusę. Gal<br />
iš baimės. Visokių įtarimų kildavo ir dėl Virginijaus. Sunku jam buvo:<br />
tėvai išsiskyrė, savo šeimos dar neturėjo ir žinojo ar bent nujautė,<br />
kad netikime juo, šalinamės, kad, vos tik jam prisiartinus, nutylame ar<br />
keičiame pokalbio temą. O jeigu jis nebuvo užverbuotas, tai kaip jam<br />
turėjo būti skaudu, kad buvę draugai apeina ratu, stengiasi nepalaikyti<br />
su juo jokių ryšių. Dirbo jis tolimųjų reisų vairuotoju ir mirė gana jaunas<br />
darbe dėl širdies nepakankamumo. Manau, jo liga turėjo tiesioginį ryšį<br />
su ankstyvoje jaunystėje patirtais sukrėtimais, neteisybėmis.<br />
Mečislovas Jurevičius buvo man beveik antras tėvas, bet kokiu<br />
klausimu patardavęs, pamokydavęs, o svarbiausia – nuramindavęs:<br />
Dievas visada nuves pačiu teisingiausiu keliu, svarbu abiem rankomis būti<br />
į Jį įsikibusiam, svarbu tikėti ir nesipriešinti Jo valiai. „Juk tu jau ne kartą<br />
esi tai patyręs, Zeniau“, – sakydavo jis man. „Taip, – patvirtindavau, – ne<br />
kartą.“<br />
Bendravimas su Eucharistijos bičiuliais mums, jauniems žmonėms,<br />
buvo ne tik labai įdomus ir naudingas – jis tiesiog suformavo mus kaip<br />
asmenybes, padėjo susikurti moralės vertinimo kriterijus ir vertybių<br />
sistemą, išmokė pajusti žmogų. Juk visi jie: Mečislovas Jurevičius, Gema<br />
Stanelytė, Juozas Šileikis, Virginija Šileikytė, Ieva Lideikytė, Janina ir<br />
Vytautas Žibėnai ir dar daugelis, kurių asmeniškai nepažinojau, buvo<br />
žmonės, neturėję pykčio, keršto jausmo, – jie meldėsi už savo skriaudėjus,<br />
kad Dievas apšviestų jiems protą, padėtų jų vaikams rasti tiesos kelią<br />
ir būti laimingiems. Šie žmonės įprotį skųstis gyvenimu pakeitė įpročiu<br />
dėkoti Dievui ir mus to mokė. Mokė mus tikėjimo, o juk turėti tikėjimą –<br />
tai beveik tas pats, kaip turėti sparnus.<br />
VIRGINIJA ŠILEIKYTĖ<br />
Aš pati tuomet buvau dar labai jauna, 18–20 metų, bet jaunimo<br />
susirinkimus prisimenu labai gerai. Prisimenu ir <strong>Mečislovą</strong> <strong>Jurevičių</strong>, kuris<br />
juos ir organizuodavo, o kalbėdavo juose dažniausiai Gema Stanelytė ir<br />
kitos vienuolės. Susirinkimai vykdavo privačiuose butuose, vis kituose,<br />
mes ir nežinojome, į kieno butą einame. Temos visada būdavo religinės,<br />
kartais su politiniais atspalviais, bet visada ir būtinai buvo moralės –<br />
157
Change language