Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
apsimeta trenktas esąs.<br />
Į kambarį įėjo anąsyk matytas tardytojas.<br />
– Sėsk! Pasakok!<br />
– Ką pasakoti?<br />
– Tik neapsimesk kvailiu. Ir mūsų nelaikyk kvailiais. Puikiai žinai,<br />
ką reikia pasakoti. Tavo draugelis seniai viską nuo dūšios išklojo. O tu ką,<br />
nenori namo?<br />
– Noriu.<br />
– Tai pasakok. Kokios problemos?<br />
„Jokių“, – pagalvojau ir sukalbėjau dešimt „Sveika, Marija“.<br />
– Kad aš jau viską papasakojau. Ir parašiau.<br />
– Ne viską parašei, bet, tikiuosi, viską papasakosi. Na, tai kiek ten<br />
jūsų buvo? Ir kas tokie? Vardais!<br />
„Sveika, Marija, malonės pilnoji...“<br />
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
Pabandžiau žodis žodin pakartoti viską, ką buvau anąkart parašęs.<br />
Paskui liepė dar kartą viską papasakoti. Ir dar. Visą naktį. O paryčiais<br />
mano kankintojai pavargo ir paleido mane namo. „Stebuklas, – kartojau<br />
parlėkęs namo ir glosčiau knygą, ką tik išimtą iš rankinės, – stebuklas, –<br />
kartojau užmigdamas ant jos, pakištos po pagalve, – stebuklas.“<br />
Sugrįžau gyventi pas seserį, į jos vieno kambario butuką, kartu<br />
su jos šeima, mažu kūdikėliu. Šiaip taip tilpome: kaip rusai sako,<br />
susigrūdus – ne susipykus, gyventi galima. Vieną vakarą sesė pasitiko<br />
mane išsigandusi: buvo atėjęs mums abiem pažįstamas dėstytojas ir<br />
pasakė, kad politechnikume gautas nurodymas sužlugdyti Zenių, t. y.<br />
mane, per egzaminus, tol egzaminuoti, kol į kokį nors klausimą neatsakys,<br />
o tada parašyti dvejetą. Iš visų dalykų.<br />
Kad būčiau pabaigęs mokslus, reikėjo išlaikyti tris valstybinius<br />
egzaminus ir apsiginti diplominį darbą. Tas dėstytojas, kuris buvo atėjęs,<br />
patarė mano sesei pasakyti man mokytis taip, kad dėstytojai negalėtų<br />
parašyti dvejeto. Tarsi tai būtų įmanoma. Mokiausi kaip pašėlęs, bet<br />
retkarčiais apimdavo neviltis – o jeigu viskas veltui? Bet ne, nebuvo<br />
veltui. Egzaminavo žiauriai, bet surašė po ketvertą (buvo penkiabalė<br />
sistema). Liko tik apsiginti diplominį darbą. Na, bent jau tiek galėjo<br />
įkąsti – gintis diplominio darbo neleido: sumažino elgesio pažymį iki<br />
trejeto, nes nedalyvavau kažkokiame susitikime su estais. O kai elgesio<br />
pažymys toks žemas, galima ir neleisti gintis.<br />
Politechnikumas išdavė pažymą, kad esu išklausęs visą civilinės<br />
ir pramoninės statybos kursą, išlaikęs valstybinius egzaminus. O tada<br />
156
Change language