Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Praėjo pusantro, gal du mėnesiai. Vieną rytą turėjau nedelsdamas<br />
grąžinti iš vieno savo pažįstamo žmogaus pasiskolintą labai pavojingą<br />
daiktą. Pasiėmiau rankinę, įsidėjau į ją pogrindinę ką tik atšviestą<br />
storą knygą „Ką mokslininkai sako <strong>apie</strong> Dievą“, labai antisovietinę, už<br />
kurią ne šiaip pabardavo, o ir pasodindavo, prieš tai iškvotę, kas davė,<br />
kam turėjai atiduoti, kas daugina, kur yra dauginimo aparatūra. Tai ir<br />
buvo baisiausia, nes grėsė ne tik kančiomis, bet ir išdavyste (jeigu būtų<br />
pasekę ir pamatę, kur įėjau). Bet tą rytą vos man išėjus į gatvę privažiavo<br />
lengvasis automobilis, man jau pažįstamas viliukas, mandagus draugas<br />
atidarė duris ir liepė sėstis. Vežė netoli, į tą patį saugumo pastatą.<br />
Važiavau nutirpęs iš baimės. Knyga, gulėjusi rankinėje, buvo visai nauja,<br />
ant jos galėjo daugiau pirštų antspaudų ir nebūti – tik to žmogaus, kuris<br />
ją daugino ir įrišo, ir mano. Kabinete, gal tiksliau būtų jį vadinti apklausų<br />
kambariu, liepė sėstis. Pasidėjau rankinę ant kėdės sau už nugaros ir<br />
atsisėdau. Neturėjau daugiau kuo pasikliauti, tik <strong>Dievo</strong> Motina. Ėmiau<br />
kalbėti rožinį. Kol dešimt kartų mintyse nesukalbu „Sveika, Marija...“,<br />
nieko nesakau, o po to atsakau į klausimą, bet tardytojui tokios pauzės<br />
tarp klausimo ir atsakymo atrodo kažkokios nesveikos ir beprasmiškos.<br />
Na, čia jau jo problema.<br />
Apklausa truko ilgai. Klausinėjo tų pačių dalykų kaip ir tada, prieš du<br />
mėnesius. Tardytojas pyko, šaukė, kad tada melavau, ne viską pasakiau,<br />
ne viską parašiau.<br />
Kaskart prieš atsakydamas meldžiausi.<br />
– Kur ėjai?<br />
– Kada?<br />
– Dabar, kai išėjai į gatvę.<br />
– Į parduotuvę.<br />
– Ką reikėjo nupirkti, kad nešeisi rankinę?<br />
– Batus tėtis liepė nusipirkti. Gal kokius sportbačius. Va, padas<br />
atplyšo, – pabandžiau užkelti koją ant stalo ir parodyti, bet tardytojas<br />
mostelėjo to nedaryti, esą ir taip tiki.<br />
Matyt, dar kažko klausė, bet aš taip susikaupęs meldžiausi,<br />
kad negirdėjau klausimo. Pašokau tik tada, kai kumštis trenkė į stalą.<br />
Viešpatie, ko jis manęs klausė? Bet tardytojas nieko nebeklausė. Dideliais<br />
žingsniais išėjo iš tardymų kambario ir paliko mane vieną, stovintį<br />
prie stalo. Labai norėjau gerti. Skaudėjo galvą.<br />
Staiga už, matyt, nesandariai uždarytų durų išgirdau vyrišką<br />
balsą:<br />
– Aš tau sakiau, kad reikėjo tada iš karto paimti jį į nagą, būtų viską<br />
išklojęs, o dabar. Dabar jau pamokytas. Matai, tyli kaip durnelis. Gal<br />
155
Change language