Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
vieno mano kurso draugo brolis. Net pavardę prisimenu – Kaulinis.<br />
Nustebino. „Dieve šventas, – pagalvojau, – negi šitas irgi saugumietis. Ar<br />
gali būti?“ Ir kalbėjo jis visai kitaip. Draugiškai. Sako, pagalvok <strong>apie</strong> savo<br />
ateitį, <strong>apie</strong> gyvenimą. Juk reikia ir mokslus baigti, ir pasaulio pamatyti,<br />
ir padorų darbą įsitaisyti, kad galėtum šeimą išlaikyti. O čia tie visokie<br />
klausinėjimai ar raštai nieko nereiškia. Susega į bylas, sumeta į archyvą<br />
ir pamiršta.<br />
Su visais jo teiginiais sutikau nė nemirktelėjęs. Taip. Žmogui visko<br />
reikia. Bet pasakyk, brolau, ką aš dar galėčiau pridėti prie to, ką jau<br />
pasakiau? Ir parašiau. Juk negaliu pasakoti to, ko nebuvo, o tai, kas buvo,<br />
jau gal dvidešimt kartų pakartojau. O pasirašyti, kad retkarčiais padėsiu<br />
šį bei tą sužinoti, pasiklausyti, pasekti, niekaip negaliu, mat prieš akis<br />
valstybiniai egzaminai, kursinio darbo gynimas. Juk ir tu matai, kaip tavo<br />
brolis ruošiasi statybininko profesijos baigiamajam etapui. Laiko nelieka<br />
nė minutės. Apsimečiau naivus esąs. O kas man beliko?<br />
Žodžiu, nusibodau aš jiems. Apie 11 val. ryto išleido mane<br />
namo. Neprisimenu, kaip parėjau. Dvi paras nemiegojęs ir nė minutės<br />
neatsipalaidavęs. Valgyti jau net nebenorėjau, tik atsigėriau, duše<br />
nuploviau visą šitą bjaurastį ir griuvau į lovą.<br />
Vakare manęs laukė stebuklas. Kaip įprasta sakyti – <strong>Dievo</strong> pirštas.<br />
Susitikę su Virgiu išsiaiškinome, kad ir jis rašė tokį pat paaiškinimą kaip<br />
aš ir kad parašė lygiai tą patį: nešėme kryžių keturiese, mudu abu,<br />
Mečislovas ir dar kažkoks nepažįstamas, gal pasamdytas žmogus, nes<br />
žinojo, kaip reikia viską daryti, kad kryžius stovėtų tiesiai ir ilgus metus<br />
nepakryptų. O juk <strong>apie</strong> tai, kad gali tekti atsakinėti į klausimus, mudu su<br />
Virgiu nebuvome net užsiminę, tokia mintis net galvon nebuvo atėjusi.<br />
Gal tik tą lemtingą minutę, kai prieš mus atgulė baltas popieriaus lapas,<br />
mūsų abiejų atmintyje išniro Mečislovo pasakojimas <strong>apie</strong> tai, kad tokiu<br />
atveju visada reikia pamąstyti, kaip kuo mažiau pakenkti, kaip atrinkti<br />
tuos faktus, <strong>apie</strong> kuriuos jau ir taip žinoma, kaip neišduoti naujų vardų.<br />
Tokiu atmetimo būdu mūsų mintyse ir liko tas kryžiaus nešėjų ketvertas:<br />
trise nešti būtų per sunku, nepatikės. Juolab pastatyti ir įbetonuoti.<br />
Vadinasi, reikia ketvirto, jauno ir tvirto vyro. Taip jis ir „atsirado“, kažkoks<br />
nepažįstamasis.<br />
Mečislovas per pirmąjį mudviejų susitikimą pasakė, kad čia dar ne<br />
viskas. Oi, ne viskas. „Bet, Zeniuk, – sakė Mečislovas, – niekada niekur<br />
neik pagal telefoninį iškvietimą. Tegul tau atsiunčia kvietimą ar šaukimą<br />
raštu. Ir visus popieriukus sek į vieną aplankėlį. Nežinai, kada prireiks. O<br />
kad prireiks, garantuoju.“<br />
154
Change language