Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius Skaitome bandydami įsiminti kiekvieną žodį (juk reikės atgaminti kuo tiksliausiai) ir gailimės, kad tų popierių tiek daug, kad nepajėgsime jų suvalgyti. Pagaliau nusprendžiame nenaikinti bylos, sukišame popierius už mano šalmo pamušalo ir važiuojame. „Dieve, padėk ir apsaugok“, – meldžiamės. Ir parvažiuojame. Ir padedame bylą ten, kur reikia. Mus mokė kuo mažiau dairytis, nebandyti įsiminti kaimų, miestelių pavadinimų, matyti tik bažnyčios bokštą, kaip orientyrą, nuvežti paketą, padėti ant altoriaus ir dingti. Dažnai perduodavau paketą visiškai nepažįstamam žmogui, priėjusiam prie manęs. Arba man būdavo nurodoma, prie kokio žmogaus reikia prieiti ir paimti ar perduoti paketą. Kuo mažiau žinosi, tuo mažiau išduosi kankinamas. Nieko nepasirašyti! Neminėti vardų, pavardžių, vietovardžių! Baisiausia buvo žinoti, kad, mums įkliuvus, kentės niekuo nekalti žmonės, šeima, artimieji. Vienuolynų sovietmečiu nebuvo, gyvenome paprastuose butuose po dvi ar tris kambariuose. Tikra atgaiva būdavo po vakaro Mišių: sėdime šventoriuje ir kalbamės. Arba lydime vieni kitus pirmyn ir atgal daug kartų. Saugumiečiai iš proto eina ieškodami būdų, kaip čia mus suėmus, bet ką gi inkriminuosi?“ Sesuo Egidija tada dirbo vaikų darželyje. Būdavo, kad su Mečislovu prakalbėdavo visą naktį ir niekada nepritrūkdavo temų. Pasijusdavo labai praturtėjusi, daug ką sužinojusi ir supratusi. „Vieną kartą per mėnesį susirinkdavome visi į kokį nors kaimą, aptardavome aktualijas, pasidalydavome darbus, kuriuos reikėjo padaryti kaip Eucharistijos bičiuliams, ir vėl išsisklaidydavome. O darbų buvo. Svarbiausias – rinkti medžiagą „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“. Rinkome ir prieškarines knygas, dirbome su šeimomis, jaunimu, vaikais. Tai buvo pavojingas darbas, bet juk turėjo kažkas ruošti vaikus Pirmajai Komunijai, aiškinti jaunimui Šventąjį Raštą, palaikyti gyvą santykį su žmonėmis, kad jie, bedievių niokojami, neprarastų dvasios. Dievas mums padėjo“, – baigia pasakoti sesuo Egidija. ZENIUS MIŠTAUTAS prisimena 1973 m. buvome tik iš paauglystės iššokę jaunuoliai – septyniolikmečiai, aštuoniolikmečiai Šiaulių technikumų studentai. Aš mokiausi politechnikume, o mano bendramintis Virginijus Ivanovas – aukštesniojoje muzikos mokykloje. Aš, kaimo vaikas, nuomojau Šiauliuose iš Ivanovų kambarį. 152
Vieną vakarą, 1973 m. gegužės 19 d., Virgis paprašė tėvo leisti jam šiąnakt negrįžti namo, papasakojo, kad didelė žmonių grupė neš kryžių į Kryžių kalną. Tėvas uždraudė jam išeiti iš namų. Virgis tyliai įsmuko į mano kambarį ir papasakojo viską man susijaudinęs, nusiminęs. „Ką gi, – pagalvojau, – teks eiti vienam į susitikimo vietą.“ Ir išėjau. Kad Virgio tėvas nuėjo į saugumą pranešti apie mūsų planus, nežinojau, kol nepamačiau Virgio, atlėkusio prie Mečislovo Jurevičiaus namo – uždususio, išsigandusio, verkiančio po balkonu. Toliau jau viskas žinoma iš kitų tos nakties kryžiaus nešėjų pasakojimų. Tą naktį, iš gegužės 19-osios į 20-ąją, kai į Kryžių kalną nunešėme, pastatėme ir įbetonavome kryžių, o sugrįžę nuėjome į dabartinėje Katedroje vykusias rytines mišias, nemiegojau visiškai. Galimybė šiek tiek numigti buvo, bet suaudrinti jausmai, Virginijaus drama, kurią ir aš giliai išgyvenau, pasididžiavimas, kad apgavome saugumiečius, kad rizikavome, bet vis dėlto įvykdėme savo misiją, neleido sudėti bluosto. Be to, reikėjo skubiai apgalvoti variantus, kur galėčiau išsinuomoti kambarį, nes gyventi pas Ivanovus tapo ne tik nemiela, bet ir nesaugu. Tą rytą abu su Virgiu parėjome iš bažnyčios, tyliai (ir garsiai) prisisvajoję nusiprausti, pavalgyti ir išsimiegoti. Bet nieko nespėjome: į kambarį įėjo du vyrai, stvėrė mus abu už parankių, išsivedė į kiemą, įsisodino į viliuką 14 ir išsivežė. Važiavome neilgai. Įvedė į skirtingus kabinetus, leido atsisėsti ir ėmė klausinėti: kur buvau naktį, ką veikiau, kiek mūsų buvo, kas tokie, kur ėjome, kokiu keliu, kada parėjome. Po pusvalandžio paklojo prieš mane tuščią popieriaus lapą ir liepė viską išsamiai surašyti. Surašiau, ką ir taip, sprendžiant iš tardymo, saugumiečiai jau žinojo. Parašiau, kad nežinau, kas padarė kryžių, niekas man to nesakė, o nešėme jį iš Mečislovo Jurevičiaus buto Spindulio gatvėje, namo numerio nežinau, butas penktame aukšte, nešėme keturiese: aš, Virginijus Ivanovas, Mečislovas Jurevičius ir dar kažkoks vyras, kurį mačiau pirmą kartą, vardo ir pavardės nežinau. Liepė surašyti viską: kokiais keliais, kokiomis pievomis nešėme, ką veikėme nunešę, kas kasė duobę kryžiui, iš kur sėmėme vandenį betono mišiniui daryti, kaip įleidome kryžių į duobę, kas laikė, kas pylė mišinį. Vienas tardytojas, tas, kuris tardė pirmasis, pasiėmęs mano raštą, išėjo. Atėjo kitas – aukštas, stambus, pečiuitas. Nusivilko uniformos švarką, pakabino ant kėdės atkaltės, ėmė neskubėdamas raitotis rankoves. Apėjo aplinkui. Atsistojo už nugaros. Supratau – muš. Bet kol kas tik klausinėjo. Klausimai buvo vis tie patys. Krūptelėdavau, kai savo sunkia ranka staiga stukteldavo man petį. Bet tik tiek. Nemušė. Ir išėjo. Staiga į apklausų kambarį atėjo 14 Brezentu dengta sovietmečiu populiari pusiau lengvoji mašina. 153
- Page 102 and 103: 1981 m. birželio 29 d. „Lietuvos
- Page 104 and 105: prie stalo su porcijomis supjaustyt
- Page 106 and 107: viena iš labiausiai radioaktyviomi
- Page 108 and 109: Mečislovo Jurevičiaus dvasios bro
- Page 110 and 111: DIEDOVŠČINOS PADARINIAI Griežtoj
- Page 112 and 113: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 114 and 115: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 116 and 117: Iš kairės - Juozas Šileikis ir M
- Page 118 and 119: LAIKAS VISAGALIS Džiaugiamės daba
- Page 120 and 121: drg. A. Sirvydžiui), kuriame išai
- Page 122 and 123: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 124 and 125: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 126 and 127: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 128 and 129: Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
- Page 134 and 135: 2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių n
- Page 136 and 137: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 138 and 139: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 140 and 141: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 142 and 143: Tėvelis buvo labai stiprios dvasio
- Page 144 and 145: 16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gail
- Page 146 and 147: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 148 and 149: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 150 and 151: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 154 and 155: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 156 and 157: apsimeta trenktas esąs. Į kambar
- Page 158 and 159: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 160 and 161: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 162 and 163: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 164 and 165: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 166 and 167: J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus
- Page 168 and 169: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 170 and 171: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 172 and 173: sau atleisti, kad kaip tik tada iš
- Page 174 and 175: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 176 and 177: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 178 and 179: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 180 and 181: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 182 and 183: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 184 and 185: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 186 and 187: VAIDOTAS JANULIS, Mečislovo Jurevi
- Page 188 and 189: SVARBIAUSIOS MEČISLOVO JUREVIČIAU
- Page 190 and 191: TURINYS Birutė Žymantienė. KRYŽ
- Page 192: Žymantienė, Birutė KRYŽIŲ SODI
Vieną vakarą, 1973 m. gegužės 19 d., Virgis paprašė tėvo leisti jam<br />
šiąnakt negrįžti namo, papasakojo, kad didelė žmonių grupė neš kryžių<br />
į <strong>Kryžių</strong> kalną. Tėvas uždraudė jam išeiti iš namų. Virgis tyliai įsmuko į<br />
mano kambarį ir papasakojo viską man susijaudinęs, nusiminęs. „Ką<br />
gi, – pagalvojau, – teks eiti vienam į susitikimo vietą.“ Ir išėjau. Kad<br />
Virgio tėvas nuėjo į saugumą pranešti <strong>apie</strong> mūsų planus, nežinojau,<br />
kol nepamačiau Virgio, atlėkusio prie Mečislovo Jurevičiaus namo –<br />
uždususio, išsigandusio, verkiančio po balkonu. Toliau jau viskas žinoma<br />
iš kitų tos nakties kryžiaus nešėjų pasakojimų.<br />
Tą naktį, iš gegužės 19-osios į 20-ąją, kai į <strong>Kryžių</strong> kalną nunešėme,<br />
pastatėme ir įbetonavome kryžių, o sugrįžę nuėjome į dabartinėje<br />
Katedroje vykusias rytines mišias, nemiegojau visiškai. Galimybė šiek<br />
tiek numigti buvo, bet suaudrinti jausmai, Virginijaus drama, kurią ir<br />
aš giliai išgyvenau, pasididžiavimas, kad apgavome saugumiečius, kad<br />
rizikavome, bet vis dėlto įvykdėme savo misiją, neleido sudėti bluosto. Be<br />
to, reikėjo skubiai apgalvoti variantus, kur galėčiau išsinuomoti kambarį,<br />
nes gyventi pas Ivanovus tapo ne tik nemiela, bet ir nesaugu.<br />
Tą rytą abu su Virgiu parėjome iš bažnyčios, tyliai (ir garsiai)<br />
prisisvajoję nusiprausti, pavalgyti ir išsimiegoti. Bet nieko nespėjome:<br />
į kambarį įėjo du vyrai, stvėrė mus abu už parankių, išsivedė į kiemą,<br />
įsisodino į viliuką 14 ir išsivežė. Važiavome neilgai. Įvedė į skirtingus<br />
kabinetus, leido atsisėsti ir ėmė klausinėti: kur buvau naktį, ką veikiau,<br />
kiek mūsų buvo, kas tokie, kur ėjome, kokiu keliu, kada parėjome.<br />
Po pusvalandžio paklojo prieš mane tuščią popieriaus lapą ir liepė<br />
viską išsamiai surašyti. Surašiau, ką ir taip, sprendžiant iš tardymo,<br />
saugumiečiai jau žinojo. Parašiau, kad nežinau, kas padarė kryžių, niekas<br />
man to nesakė, o nešėme jį iš Mečislovo Jurevičiaus buto Spindulio<br />
gatvėje, namo numerio nežinau, butas penktame aukšte, nešėme<br />
keturiese: aš, Virginijus Ivanovas, Mečislovas Jurevičius ir dar kažkoks<br />
vyras, kurį mačiau pirmą kartą, vardo ir pavardės nežinau. Liepė surašyti<br />
viską: kokiais keliais, kokiomis pievomis nešėme, ką veikėme nunešę, kas<br />
kasė duobę kryžiui, iš kur sėmėme vandenį betono mišiniui daryti, kaip<br />
įleidome kryžių į duobę, kas laikė, kas pylė mišinį. Vienas tardytojas, tas,<br />
kuris tardė pirmasis, pasiėmęs mano raštą, išėjo. Atėjo kitas – aukštas,<br />
stambus, pečiuitas. Nusivilko uniformos švarką, pakabino ant kėdės<br />
atkaltės, ėmė neskubėdamas raitotis rankoves. Apėjo aplinkui. Atsistojo<br />
už nugaros. Supratau – muš. Bet kol kas tik klausinėjo. Klausimai buvo<br />
vis tie patys. Krūptelėdavau, kai savo sunkia ranka staiga stukteldavo<br />
man petį. Bet tik tiek. Nemušė. Ir išėjo. Staiga į apklausų kambarį atėjo<br />
14<br />
Brezentu dengta sovietmečiu populiari pusiau lengvoji mašina.<br />
153
Change language