Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
Skaitome bandydami įsiminti kiekvieną žodį (juk reikės atgaminti kuo<br />
tiksliausiai) ir gailimės, kad tų popierių tiek daug, kad nepajėgsime jų<br />
suvalgyti. Pagaliau nusprendžiame nenaikinti bylos, sukišame popierius<br />
už mano šalmo pamušalo ir važiuojame. „Dieve, padėk ir apsaugok“, –<br />
meldžiamės. Ir parvažiuojame. Ir padedame bylą ten, kur reikia.<br />
Mus mokė kuo mažiau dairytis, nebandyti įsiminti kaimų, miestelių<br />
pavadinimų, matyti tik bažnyčios bokštą, kaip orientyrą, nuvežti paketą,<br />
padėti ant altoriaus ir dingti. Dažnai perduodavau paketą visiškai<br />
nepažįstamam žmogui, priėjusiam prie manęs. Arba man būdavo<br />
nurodoma, prie kokio žmogaus reikia prieiti ir paimti ar perduoti paketą.<br />
Kuo mažiau žinosi, tuo mažiau išduosi kankinamas. Nieko nepasirašyti!<br />
Neminėti vardų, pavardžių, vietovardžių! Baisiausia buvo žinoti, kad,<br />
mums įkliuvus, kentės niekuo nekalti žmonės, šeima, artimieji.<br />
Vienuolynų sovietmečiu nebuvo, gyvenome paprastuose butuose<br />
po dvi ar tris kambariuose. Tikra atgaiva būdavo po vakaro Mišių: sėdime<br />
šventoriuje ir kalbamės. Arba lydime vieni kitus pirmyn ir atgal daug<br />
kartų. Saugumiečiai iš proto eina ieškodami būdų, kaip čia mus suėmus,<br />
bet ką gi inkriminuosi?“<br />
Sesuo Egidija tada dirbo vaikų darželyje. Būdavo, kad su Mečislovu<br />
prakalbėdavo visą naktį ir niekada nepritrūkdavo temų. Pasijusdavo labai<br />
praturtėjusi, daug ką sužinojusi ir supratusi.<br />
„Vieną kartą per mėnesį susirinkdavome visi į kokį nors kaimą,<br />
aptardavome aktualijas, pasidalydavome darbus, kuriuos reikėjo padaryti<br />
kaip Eucharistijos bičiuliams, ir vėl išsisklaidydavome. O darbų buvo.<br />
Svarbiausias – rinkti medžiagą „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“.<br />
Rinkome ir prieškarines knygas, dirbome su šeimomis, jaunimu, vaikais.<br />
Tai buvo pavojingas darbas, bet juk turėjo kažkas ruošti vaikus Pirmajai<br />
Komunijai, aiškinti jaunimui Šventąjį Raštą, palaikyti gyvą santykį su<br />
žmonėmis, kad jie, bedievių niokojami, neprarastų dvasios. Dievas mums<br />
padėjo“, – baigia pasakoti sesuo Egidija.<br />
ZENIUS MIŠTAUTAS prisimena<br />
1973 m. buvome tik iš paauglystės iššokę jaunuoliai – septyniolikmečiai,<br />
aštuoniolikmečiai Šiaulių technikumų studentai. Aš<br />
mokiausi politechnikume, o mano bendramintis Virginijus Ivanovas –<br />
aukštesniojoje muzikos mokykloje. Aš, kaimo vaikas, nuomojau<br />
Šiauliuose iš Ivanovų kambarį.<br />
152
Change language