Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
SESUO EGIDIJA (GENĖ BRUŽAITĖ) SJE: DVASIOS VADOVAS<br />
Sesuo Egidija SJE (Genutė Bružaitė), vos iškopusi iš paauglystės<br />
metų, jau pasvajodavo <strong>apie</strong> vienuolės gyvenimą. Ėjo XX a. aštuntas<br />
dešimtmetis – reikėjo elgtis atsargiai, nežymiai išnykti iš triukšmingo<br />
bendraamžių gyvenimo. Genutės tėvai tuo metu iš kaimo persikėlė<br />
gyventi į Šiaulius, o ji įstojo mokytis į technikumą. Jau buvo susikūrę<br />
Eucharistijos bičiuliai, bendravimas su kuriais greitai tapo mergaitei<br />
tikrąja dvasios atgaiva. Ji nuoširdžiai stebėdavosi Mečislovo Jurevičiaus<br />
malda, visišku panirimu į ją, atsiribojimu nuo pasaulio, aplinkos, jos<br />
spalvų, garsų, šalia esančių žmonių. Atrodė, kad viskas telpa jo maldoje:<br />
Dievas, Tėvynė, ištikimybė, meilė, atgaila. Maldos nuoširdumas, visiškas<br />
pasitikėjimas Dievu, džiaugsmas gyventi nuolat kovojant už Dievą ir<br />
Tėvynę, bet ne su klystančiu ir piktu bedaliu valdininku padarė <strong>Mečislovą</strong><br />
<strong>Jurevičių</strong> Genutės Bružaitės neoficialiu dvasios vadovu. „Jis visai<br />
nepa žįsta baimės jausmo. O aš? – klausė savęs Genutė, važiuodama<br />
autobusu ir paslapčiomis veždama ant sienos kabinamą kryžių,<br />
pagamintą Stanislovo Čilinsko, Mečislovo draugo. – Ar išdrįsčiau dabar<br />
išvynioti ir visiems parodyti kryžių? Gal išdrįsčiau?“ Dar vaikystėje ten,<br />
Palendrės kaime, kai svetima močiutė Antanina vesdavosi ją į Šaltenių<br />
bažnytėlę, dabar jau nuverstą, mergaitė nieko nebijojo, nes šalia buvo<br />
močiutė, kuriai gyventi padėjo Genutės tėvai. 1975 m. Genutė Bružaitė<br />
tapo seserimi Egidija, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos nare, ir<br />
daug išmoko: adoruoti, platinti pogrindinę literatūrą, dirbti mokyklėlėse<br />
– atskirai su šeimomis ir su vaikais, rinkti medžiagą „Lietuvos katalikų<br />
bažnyčios kronikai“ ir platinti šį leidinį. Kiekvienas darbas, kiekvienas<br />
žingsnis buvo rizikingas.<br />
„Kai 1981 m. suėmė <strong>Mečislovą</strong>, mudu su kunigu Vladu nuvažiavome<br />
su juo pasimatyti. „Palaukit, – sako Mečislovas, – aš jums išmesiu<br />
savo bylą.“ Ir išmeta pro langą ritiniuką. Bet tas ritiniukas nukrenta<br />
į kalėjimo kiemą. Kunigas Vladas perlipa per tvorą, prasibrauna pro<br />
spygliuotos vielos ritinius, stveria Mečislovo bylą, įkiša į užantį, išlipa<br />
atgal ir atiduoda ją man. Aš užsikišu popierius už drabužių. Sėdam ant<br />
motociklo ir lekiam į Kauną, ten aš jau žinau, kam turiu ją perduoti.<br />
Vidury kelio matom: mus stabdo milicija. Širdis nusirita į kulnus. Viskas!<br />
Bet milicininkas patikrina mūsų dokumentus ir leidžia važiuoti toliau.<br />
„Viskas aišku, – mąstome, – mus tikriausiai suims miške.“ Vos įvažiavę<br />
į mišką, įsukame į pirmą pasitaikiusį keliuką ir pavažiavę gilyn tiek, kad<br />
mūsų nematytų, išsiimame bylą, skaitome pasišviesdami prožektoriumi.<br />
151
Change language