Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius 146 Jo tikėjimas prigimtiniu kiekvieno žmogaus padorumu buvo tiesiog nepajudinamas. Gediminas Tamošiūnas tokiose situacijose buvo griežtas, nesitaikstantis, neieškantis kompromisų. Kartą KGB verbuotojas apsilankė pas Gediminą Tamošiūną ir siūlė pranešinėti apie M. Jurevičių, kitus disidentus. Tai išgirdęs Gediminas pačiupo iš virtuvės mėsai kapoti kirvuką ir deg damas pykčiu sušuko: „Dink, o tai praskelsiu galvą!“ „Svečias“ dingo ir daugiau nebepasirodė. Prisibijojo Gedimino. Kai KGB darė mano bute kratą, aš jiems pasiūliau išgerti kavos (Mečislovo, matyt, įtaka). Tik žmona kategoriškai atsisakė: „Ne. Kavos aš jiems tikrai nevirsiu.“ Su mano vadovaujamais studentų muzikos kolektyvais dažnai koncertuodavome Lietuvoje ir už jos ribų, miestuose, kurie sudarė vadinamąjį Rusijos aukso žiedą (rus. zolotoje kalco Rosiji). Prieš koncertus aš pasakydavau trumpą kalbą apie tikrąją (ne sovietinę) Lietuvos istoriją, pateikdavau tik oficialiai patikrintus, žinomus, bet slepiamus faktus: kad 1905 m. Lietuva buvo raštingesnė už Rusiją, nors buvo draudžiama lietuvių kalba, kad Lietuvos konstruktorius Kazimieras Simanavičius raketą pagamino anksčiau, nei tai padarė Ciolkovskis ir pan. Jokios propagandos ir agitacijos – tik faktai. Niekas, atrodo, iš studentų neapskundė. Po nepriklausomybės atgavimo atsivėrusiuose KGB archyvuose suradau, jog 1981 ar 1982 m. KGB veikėjai nusprendė, kad prie jau esamų informatorių, renkančių ir pateikiančių žinias apie mane, reikia priskirti dar vieną, bet šis turėtų ne verbuoti, o susidraugauti, įgyti pasitikėjimą. Vienas toks iš naujų pažįstamų pasiūlė paskaityti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ tomelį, bet aš atsisakiau. Per menkai pažinau žmogų, o gal ir nuojauta pakuždėjo. Kartą KGB būstinėje Šiauliuose apklausos metu Juškys reikalavo parašyti trumpą Mečislovo Jurevičiaus charakteristiką. Parašiau: „Drg. Juškiui kategoriškai reikalaujant pateikiu žinias: Mečislovas Jurevičius yra ramus, darbštus, draugiškas žmogus, nepakantus bet kokioms blogybėms, nesąžiningumui, melui, keiksmažodžiams, nemandagumui.“ KGB darbuotojo išvaizda pasidarė surūgusi... Siūlė palengvinta tvarka gauti profesoriaus vardą pedagoginiame institute, jeigu viešai parašysiu straipsnį ir pasmerksiu Mečislovą Jurevičių kaip buržuazinį nacionalistą, nusikaltėlį, kitus nurodytus asmenis. Pasakė profesorių pavardes, kuriems jau yra taip laipsnius suteikę. Robertas Grigas sakė, jog iki paskutinės sekundės dar nežinojo, ar duos priesaiką sovietinėje armijoje, ir tik paskutinę sekundę apsisprendė neduoti, o man nekilo jokių abejonių dėl pasirinkimo – atsisakiau iš karto ir galutinai, nors
grasino, kad neleis apsiginti beveik baigto mokslinio darbo, jokio darbo niekur negausiu, vaikai niekur neįstos mokytis. Visus grasinimus įvykdė. Broniaus Prėskienio knygoje „Nuo instituto iki universiteto“ yra mano parašytas straipsnis apie tai. Bendražygiai, išgirdę apie KGB kratą mano namuose ir tardymus, saugodamiesi ir bijodami kratų, vienas visus draudžiamus leidinius sumetė į šulinį, o kitas, kuris tuomet statėsi sodo namą, tuos leidinius sudėjo į tarpusienį. Visiems už disidentinę veiklą grėsė dideli nemalonumai, ir ne tik asmenims, bet ir šeimoms, giminėms, draugams. Vieni „iškrisdavo“ iš balkono, kiti patekdavo po pienovežiu, dar kitus rasdavo paskendusius. Pavojus gyvybei buvo nuolatinis, bet baimės nebuvo. Atvirkščiai – norėjosi padaryti kuo daugiau, plačiau paskleisti gyvą žodį. Teikė džiaugsmą šviesėjanti ir besivaduojanti iš baimės Lietuva. Grįžęs iš lagerio po antrojo kalinimo Mečislovas rado mane bedar bį, be pajamų. Jis nešiojo įsisegęs į atlapą mažą kryželį, parodė ir paklausė: „Gal galėtum pagaminti daugiau tokių kryželių?“ Buvau liaudies meistras, turėjau galimybę pirkti melchiorą Vilniuje. Pasidariau pats spaudą, presą ir ėmiau gaminti. Malonus jausmas buvo matyti atlaiduose su mano padarytais kryželiais atlapuose ne tik disidentus, bet ir daugelį jau baimės atsikračiusių žmonių. Dar drožinėjau juostines, rankšluostines, kuriose būdavo įvertos juostos su tautiška giesme ar Jono Strielkūno žodžiais: „Ir visus mus Lietuva augino tarsi lauką žydinčių rugių.“ Jas pirkdavo ir dovanodavo užsienio lietuviams. Išgyvenome su Mečislovu ir be sovietinio darbo, sėkmingai plito ir toliau po Lietuvą „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kiti leidiniai. Mečislovas, nors nualintas kalinimo, sugebėjo ir pats nepalūžti, ir artimui padėti. Jis visada mane mokė: „Ramiai, Kazimierai, be ekstremizmo, be radikalumo, nors tuo ir kaltins mus priešai. Ramiai. Nepulk prieš garvežį su šakėmis. Mokyk ir auklėk savo gyvenimu. Kai reikės pakeisti areštuotuosius, pasakysiu, kada imtis kitų darbų.“ Teisingi buvo jo pamokymai. 1989 m. buvo sudaryta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) sąžinės, laisvės ir etikos komisija, kuriai vadovauti teko man, kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui. Menu, pirmieji klausimai, dėl kurių nuspręsta kreiptis į oficialią valdžią, buvo tokie: 1. Dėl leidimo Gedulo namų šarvojimo salėse pakabinti katalikišką kryžių; 2. Dėl Mečislovo Jurevičiaus, neteisėtai atleisto iš darbo Aklųjų ir silpnaregių gamybinio mokymo kombinate, reabilitavimo, jo teisių atkūrimo ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą išmokėjimo. (Deja, tame kombinate dirbę vadovai buvo nepasikeitę: niekas nieko Mečislovui nekompensavo.) 3. Dėl laisvo tikybos mokymo tėvams pageidaujant. 147
- Page 96 and 97: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 98 and 99: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 100 and 101: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 102 and 103: 1981 m. birželio 29 d. „Lietuvos
- Page 104 and 105: prie stalo su porcijomis supjaustyt
- Page 106 and 107: viena iš labiausiai radioaktyviomi
- Page 108 and 109: Mečislovo Jurevičiaus dvasios bro
- Page 110 and 111: DIEDOVŠČINOS PADARINIAI Griežtoj
- Page 112 and 113: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 114 and 115: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 116 and 117: Iš kairės - Juozas Šileikis ir M
- Page 118 and 119: LAIKAS VISAGALIS Džiaugiamės daba
- Page 120 and 121: drg. A. Sirvydžiui), kuriame išai
- Page 122 and 123: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 124 and 125: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 126 and 127: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 128 and 129: Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
- Page 134 and 135: 2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių n
- Page 136 and 137: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 138 and 139: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 140 and 141: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 142 and 143: Tėvelis buvo labai stiprios dvasio
- Page 144 and 145: 16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gail
- Page 148 and 149: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 150 and 151: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 152 and 153: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 154 and 155: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 156 and 157: apsimeta trenktas esąs. Į kambar
- Page 158 and 159: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 160 and 161: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 162 and 163: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 164 and 165: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 166 and 167: J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus
- Page 168 and 169: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 170 and 171: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 172 and 173: sau atleisti, kad kaip tik tada iš
- Page 174 and 175: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 176 and 177: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 178 and 179: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 180 and 181: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 182 and 183: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 184 and 185: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 186 and 187: VAIDOTAS JANULIS, Mečislovo Jurevi
- Page 188 and 189: SVARBIAUSIOS MEČISLOVO JUREVIČIAU
- Page 190 and 191: TURINYS Birutė Žymantienė. KRYŽ
- Page 192: Žymantienė, Birutė KRYŽIŲ SODI
grasino, kad neleis apsiginti beveik baigto mokslinio darbo, jokio darbo<br />
niekur negausiu, vaikai niekur neįstos mokytis. Visus grasinimus įvykdė.<br />
Broniaus Prėskienio knygoje „Nuo instituto iki universiteto“ yra mano<br />
parašytas straipsnis <strong>apie</strong> tai. Bendražygiai, išgirdę <strong>apie</strong> KGB kratą mano<br />
namuose ir tardymus, saugodamiesi ir bijodami kratų, vienas visus<br />
draudžiamus leidinius sumetė į šulinį, o kitas, kuris tuomet statėsi sodo<br />
namą, tuos leidinius sudėjo į tarpusienį. Visiems už disidentinę veiklą<br />
grėsė dideli nemalonumai, ir ne tik asmenims, bet ir šeimoms, giminėms,<br />
draugams. Vieni „iškrisdavo“ iš balkono, kiti patekdavo po pienovežiu,<br />
dar kitus rasdavo paskendusius. Pavojus gyvybei buvo nuolatinis, bet<br />
baimės nebuvo. Atvirkščiai – norėjosi padaryti kuo daugiau, plačiau<br />
paskleisti gyvą žodį. Teikė džiaugsmą šviesėjanti ir besivaduojanti iš<br />
baimės Lietuva.<br />
Grįžęs iš lagerio po antrojo kalinimo Mečislovas rado mane<br />
bedar bį, be pajamų. Jis nešiojo įsisegęs į atlapą mažą kryželį, parodė<br />
ir paklausė: „Gal galėtum pagaminti daugiau tokių kryželių?“ Buvau<br />
liaudies meistras, turėjau galimybę pirkti melchiorą Vilniuje. Pasidariau<br />
pats spaudą, presą ir ėmiau gaminti. Malonus jausmas buvo matyti<br />
atlaiduose su mano padarytais kryželiais atlapuose ne tik disidentus,<br />
bet ir daugelį jau baimės atsikračiusių žmonių. Dar drožinėjau juostines,<br />
rankšluostines, kuriose būdavo įvertos juostos su tautiška giesme ar<br />
Jono Strielkūno žodžiais: „Ir visus mus Lietuva augino tarsi lauką žydinčių<br />
rugių.“ Jas pirkdavo ir dovanodavo užsienio lietuviams. Išgyvenome<br />
su Mečislovu ir be sovietinio darbo, sėkmingai plito ir toliau po Lietuvą<br />
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kiti leidiniai. Mečislovas, nors<br />
nualintas kalinimo, sugebėjo ir pats nepalūžti, ir artimui padėti. Jis visada<br />
mane mokė: „Ramiai, Kazimierai, be ekstremizmo, be radikalumo,<br />
nors tuo ir kaltins mus priešai. Ramiai. Nepulk prieš garvežį su šakėmis.<br />
Mokyk ir auklėk savo gyvenimu. Kai reikės pakeisti areštuotuosius,<br />
pasakysiu, kada imtis kitų darbų.“ Teisingi buvo jo pamokymai.<br />
1989 m. buvo sudaryta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS)<br />
sąžinės, laisvės ir etikos komisija, kuriai vadovauti teko man, kaip<br />
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui. Menu, pirmieji klausimai, dėl kurių<br />
nuspręsta kreiptis į oficialią valdžią, buvo tokie: 1. Dėl leidimo Gedulo<br />
namų šarvojimo salėse pakabinti katalikišką kryžių; 2. Dėl Mečislovo<br />
Jurevičiaus, neteisėtai atleisto iš darbo Aklųjų ir silpnaregių gamybinio<br />
mokymo kombinate, reabilitavimo, jo teisių atkūrimo ir kompensacijos<br />
už priverstinę pravaikštą išmokėjimo. (Deja, tame kombinate dirbę<br />
vadovai buvo nepasikeitę: niekas nieko Mečislovui nekompensavo.)<br />
3. Dėl laisvo tikybos mokymo tėvams pageidaujant.<br />
147
Change language