Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
uvo apsirengęs prastais drabužiais (vėliau sužinojau – kalinio), per<br />
petį nešėsi maišelį. Šitas žmogus yra mano tėtis? Praėjo nemažai laiko,<br />
kol pripratau prie jo ir suvokiau, regis, tokią paprastą tiesą: turiu Tėtį!<br />
Turiu!<br />
Kolchoze buvo darbo, bet nebuvo duonos. Reikėjo ko nors imtis,<br />
todėl mūsų šeima išsikėlė gyventi į Šiaulius. Sunku buvo ir čia. Mama<br />
gavo menkai mokamą šeimininkėlės darbą vaikų darželyje, o tėčiui<br />
gauti darbą trukdė praeitis ir specialybės neturėjimas. 1957 m. mes visi<br />
trys išvažiavome į Vorkutą – tėvai norėjo nors kiek užsidirbti, išbristi iš<br />
juodo skurdo. Ten jie ėmėsi gerai mokamo, bet labai sunkaus darbo –<br />
šarvoti mirusiuosius, kasti kapo duobes. Juos nuolatos lydėjo skausmas,<br />
netektys. Vorkutoje, kai man suėjo 10 metų, kartu su lietuvių kalinių<br />
vaikais priėmiau Pirmąją Komuniją iš lietuvio kunigo, kalėjusio kartu su<br />
visais, rankų.<br />
Mane nuo Tėčio skyrė ne tik laikas, bet ir jo radikalios pažiūros:<br />
jis neleido man būti pioniere, nors mokykloje niekas neklausė, ar aš<br />
noriu ja būti, tiesiog įrašė kartu su visais klasės mokiniais, ir viskas.<br />
Tėvelis plėšė ir kitaip naikino mano raudonus pionieriškus kaklaraiščius,<br />
mokytoja mane už tai bardavo, aš verkdavau ir galvodavau <strong>apie</strong> Tėvelį<br />
nelabai gražiai. Vėliau jis neleido man tapti komjaunuole. Tada jau aš<br />
griežtai atsisakiau stoti į komjaunimą ir vienintelė klasėje buvau ne<br />
komjaunuolė. O Šiaulių miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ pripaistė<br />
visokių nesąmonių, esą Tėtis manęs, studentės, neberėmė finansiškai<br />
už tai, kad aš įstojau į komjaunimą, esą aš pabėgau nuo tėvų į Vilnių,<br />
sukūriau savo šeimą.<br />
Prisimenu Tėvelio teismą Vilniuje. Mes buvome su Mamyte. Labai<br />
sunku buvo matyti tą vaizdą, girdėti ten skleidžiamą melą. Buvau į teismo<br />
posėdį atsinešusi šiek tiek maisto, kurį tikėjausi perduoti Tėveliui, bet<br />
apsaugininkai neleido prie jo prisiartinti, nesutiko perduoti jam paketėlį.<br />
Atrodė, kad teisiamas didžiausias nusikaltėlis, nuožmus galvažudys. Po<br />
teismo Tėvelis buvo išvežtas į Lukiškių kalėjimą ir apgyvendintas čia kartu<br />
su kriminaliniais nusikaltėliais. Mums su Mamyte buvo leista tik kartą<br />
per mėnesį aplankyti jį ir perduoti nustatytą kiekį maisto. Vėliau jį išvežė<br />
į Kištymą, už Uralo. Ten sąlygos buvo šiek tiek geresnės nei kalėjime,<br />
kaliniai galėjo bendrauti tarpusavyje. Per trejus jo kalinimo metus mes<br />
su Mamyte tik vieną kartą gavome leidimą aplankyti jį ir nedelsdamos<br />
nuskridome. Dar ir dabar man stovi akyse vaizdas, kaip jis prie barako<br />
durų mus išlydėdamas ir atsisveikindamas moja ranka – toks suvargęs,<br />
su kalinio drabužiais, o sargybiniai stovi iš abiejų pusių, saugo.<br />
141
Change language