Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
140<br />
savo pusseserėmis Gražina ir Birute braidydavome, atlėkusios per<br />
ramunių ir rugiagėlių pievą, pilną drugelių. Toje pievoje ganėsi mūsų<br />
karvės ir avys, o kieme buvo pilna vištų, ančių ir žąsų. Vasarą visi, kas<br />
tik galėjome, grėbdavome šieną. Aš ir dabar prisimenu tą nuostabų,<br />
nė su kuo nesulyginamą džiūstančio šieno kvapą, tylius vakarus,<br />
kvepiančius mišku ir gėlėmis, besileidžiančią saulę. Mano pusseserių<br />
tėveliai, Žagarės miestelio mokyklos mokytojai Joana (Mamytės sesuo)<br />
ir Antanas Rudauskai, buvo tiesiai iš mokyklos, iš pamokų, stribų išvežti į<br />
traukinį ir ištremti į Sibirą, todėl jų tris mergaites Angelę, Birutę ir Gražiną<br />
augino kita Mamytės sesuo – Justina. Po Stalino mirties teta Joana grįžo<br />
į Lietuvą, o Antanas Rudauskas, prieškario Lietuvos karininkas, ten ir<br />
mirė likus dviem mėnesiams iki laisvės. Esą nuo širdies ligos, bet kas<br />
žino, ar nebuvo su juo susidorota. Mano pusseserė Gražina, kuriai, kai<br />
ištrėmė jos tėvus, buvo tik penkeri, išgyveno panašią dramą kaip ir aš:<br />
grįžus iš Sibiro mamai Joanai Rudauskienei, ji ilgai negalėjo prie jos<br />
priprasti, negalėjo suvokti, kad jos mama yra ta, kuri grįžo, o ne ta, kuri<br />
augino ją septynerius metus. Abiem buvo skaudu. Bet visų skaudžiausia,<br />
kad mergaitės liko be tėvo. Viešpatie, kiek šeimų suluošino Lietuvos<br />
okupacija, Stalino režimas, kiek likimų sulaužė, kiek kraujo sugėrė mūsų<br />
žemė, kiek skausmo – dangus.<br />
Justina buvo labai geros širdies, nuoširdžiai rūpinosi sesers Joanos<br />
mergaitėmis, buvo puiki siuvėja, todėl ne tik Rudauskaitės, bet ir aš<br />
puošiausi jos itin meniškai pasiūtais drabužėliais.<br />
Du Mamytės broliai partizanai Steponas ir Gasparas taip pat buvo<br />
ištremti į Vorkutos anglių kasyklas. Po Stalino mirties abu grįžo iš lagerių<br />
ir nugyveno ilgą gyvenimą. Dėdė Steponas ir dabar dar gyvas, gyvena<br />
Ariogaloje, jam devyniasdešimt penkeri.<br />
Didelė buvo mūsų giminė: iš Tėvelio pusės turėjau tik tris dėdes ir<br />
vieną tetą, o iš Mamytės – dešimt tetų ir dėdžių, kurių net kelios šeimos<br />
gyveno Gedaičiuose. Skaičiuojant per abi puses aš turėjau daugiau nei<br />
dvidešimt pusbrolių ir pusseserių.<br />
Mažas buvo Gedaičių kaimas – tik keli Mamytės giminių Kundrotų<br />
kiemai. Jau mano vaikystės metais iš kai kurių sodybų buvo likę tik<br />
griuvėsiai ir gražių sodų likučiai. Prie mūsų namų augo didelis gluosnis –<br />
jis ir dabar tebesiūruoja plyname lauke. Melioracijos šuoras nunešė<br />
paskutinius pastatus. Liko tik prisiminimai.<br />
Man buvo aštuoneri. Labai gerai prisimenu tą dieną, kai mano<br />
seneliai ir mudvi su Mamyte laukėme sugrįžtančio Tėvelio, kuris turėjo<br />
pasirodyti nuo Mimaičių kaimo, nuo savo tėviškės. Ir tikrai: iš tos pusės<br />
pasirodė pilkas siluetas, pamažu artėjantis prie mūsų namų. Žmogus
Change language