Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
VYRAI. PARTIZANAI. ŽEMINĖS<br />
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
Vyrų kaime po karo buvo likę pasibaisėtinai mažai, kartais vienas<br />
vyras – dviem kaimams, ir tie patys likę vyrai ne kažin kokie: arba senukai,<br />
arba keliolikos metų vaikai, arba frontui netinkami karo invalidai.<br />
Vakaruose dar griaudėjo bombos, o čia su kiekviena diena augo baimė,<br />
kad karas dar nesibaigė, kad ateis diena, kai šeimininkauti likę rusai viską<br />
atims, atims iš lietuvių ir Lietuvą, padarys viską, kad mes pamirštume<br />
savo kalbą, religiją, papročius. Juk net savo šalyje jie viską atėmė iš<br />
kaimo žmonių, sukūrė kažkokius kolchozus, kuriuose viskas bendra.<br />
Moterys bendros? O vyrai? O žemė? Argi galima iš žmogaus atimti jo<br />
žemę, kurios kiekviena pėda pašventinta prakaitu? Juk viskas – iš žemės.<br />
Visas žmogaus gyvenimas iš žemės.<br />
Karo metais, vadinamaisiais vokiečių laikais, kultūrinis ir intelektinis<br />
gyvenimas Lietuvoje tikrai nebuvo miręs. Šiauliuose veikė trys<br />
teatrai, muziejus, ėjo savaitraštis „Tėviškė“, kurio straipsniai itin aktyviai<br />
formavo priaugančio, dar karo frontuose nekovojančio jaunimo ir visų<br />
gyventojų patriotines nuostatas, bolševizmo baimę. 1943 m. spalio<br />
1 d. laikraštyje išspausdintas straipsnis „Lietuviai Lietuvos apsaugoje“,<br />
kuriame rašoma: „ Kad kiekvienas lietuvis savo krašte jaustųsi saugus<br />
ir kad būtų užkirstas kelias Lietuvoje plisti bolševikų samdytiems<br />
agentams – buvo būtina imtis atitinkamų apsaugos priemonių. Kova su<br />
bolševikiniu banditizmu Lietuvoje patikėta patiems lietuviams. Visoje<br />
Lietuvoje nuo spalių 1 dienos pradeda veikti Vietinės Apsaugos Būriai.“<br />
Toliau rašoma, kad tų būrių nariai bus ginkluoti ir apsaugos tikslais galės<br />
panaudoti ginklą: „Mes tikime, kad kiekvienas Apsaugos būrio vyras šį<br />
pasitikėjimą dar daugiau sustiprins ryžtingai prisidėdamas prie kovos<br />
su bolševikiniu elementu, kaip kad lietuviai partizanai savo ryžtingumą<br />
kovose su bolševikais jau yra įrodę pirmosiomis karo su bolševikais<br />
dienomis.“<br />
1943-ieji – laikas po Stalingrado mūšio (1942 m. vasaris), kai<br />
karo perkūnija dunda atgal, artėja prie Lietuvos, kai Hitlerio armija<br />
triuškinama ir vejama namo. 1943 m. lapkričio 26 d. „Tėviškės“ laikraštyje<br />
išspausdintas straipsnis „Su pasiryžimu ir pasitikėjimu“ turi paantraštę:<br />
„Atsakymas į bolševikų užmačias – visos lietuvių tautos<br />
nepalaužiama valia sugriauti Rytų Europos tautų kalėjimą. Kas paaiškėjo<br />
per du pastaruosius mėn.“ Straipsnyje rašoma: „Bolševistinių<br />
armijų atsigaivelėjimas ir, kas ne mažiau svarbu, bolševistinių į mūsų šalį<br />
14
Change language