Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Share Embed Flag

Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių

Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.

marius.dyglys
from marius.dyglys More from this publisher
09.05.2022 Views

Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius Pradėjo mums davinį didinti. Kartą per patikrinimą meldžiausi. Atėjo sargybinis. „Zdravstvujte“, – persižegnojau, atsistojau, pasisveikinau. „Ką, meldžiatės?“ „Taip.“ „Teisingai darai!“ Vyskupas. Būdamas kalėjime buvote laisvas, o dabar žmonės, būdami laisvėje, yra blogio ir nuodėmės kalėjime. Mečislovas Jurevičius. Mes nieko nebijojome. O ko gi bijoti? Svarbiausia – pirmas žingsnis. Antrą kartą lageryje buvo lengviau. Ypač pagelbėjo Eucharistijos bičiuliai. Išmokė tvirtumo, susilaikymo. Vyskupas. Kiek turime minčių. Ir visai neišgėrę. Pasaulio žmonės, kai tik sueina, daugiausia išgeria ir, kai nusigeria, daug kalba, dainuoja. Mečislovas Jurevičius. Vienas karalius apie juos pasakė: „Ne dainuoja, o kriokia.“ Vyskupas. Tikra daina gali būti tik iš laisvos, blaivios, mylinčios širdies. Kas dainuoja, turi daug gėrio savyje. Turi didelės įtakos auklėjimas, aplinka, kokie tėvai, su kuo bendrauja. Mečislovas Jurevičius. Lageris – tokia mokykla, kad linkėčiau daugeliui pabuvoti bent porą metų, išmokti dvasingumo. Bet ir ten vieni randa išganymą, kiti visai nusmunka. Vyskupas. Mes turime skleisti moralę ir gerumą, o vaisius duos Viešpats. Turime sėti gerą sėklą, kaip jūs sėjot, būti tvirtos valios. Mečislovas Jurevičius. Mes nesėjom, bet mums sėjo. Mes rengdavom konferencijas po darbo Kryžių kalne – studentai, inteligentai, darbininkai. Buvau dar jaunas. Sakydavo: „Jūs būsite reikalingi.“ Galvodavau: „Kam aš būsiu reikalingas?“ Pasirodo, galima kai ką padaryti. Daug rašoma atsiminimų apie kaulų laužymus, šaltį, badą lageriuose, bet nerašoma apie lagerininkų dvasingumą. Vien apie mūsų Kūčių vakarienę galima pjesę parašyti. Meilės čia turime mažai, o lageryje meilė žydėjo. Turi dvejus baltinius, vienus atiduodi neturinčiam. Esu dėkingas, kad papuoliau į lagerius ir pažinau kančią. Kas yra kančia? Dievo telegrama. Susimąstyk, reiks išeiti. Turiu dėkoti saugumiečiams, kurie ir Kryžių kalną išgarsino. Vyskupas. Matydami jūsų ir kitų tvirtą dvasią, tikėjimą, daugelis iš jų atsivertė. Mečislovas Jurevičius. Kryžių kalnas panašus į mūsų tautos likimą – griovė, naikino, bet išliko. Vyskupas. Džiaugiuosi, kad teko vėl susitikti. Visagalio Dievo palaima telydi. Ramybė jums! Mečislovas Jurevičius. Ačiū. Palaimą ir džiaugsmą atnešėte į namus. 138

PRISIMINIMAI Mečislovo ir Emilijos Jurevičių duktė ANGELĖ JUREVIČIŪTĖ-JANULIENĖ prisimena Nesvarbu, kad tai buvo labai seniai, net prieš 70 metų, bet pamiršti to, kas buvo atimta iš mano vaikystės, neįmanoma. O atimta buvo labai daug – Tėvelio meilė man ir mano Mamytei. Ir mano meilė jam. Tėvelio nebebuvo su mumis dar prieš man gimstant, nes pasibaigus karui jis išėjo į partizanų būrį, vėliau kurį laiką gyveno Gedaičiuose, susituokė su mano mama Emilija Kundrotaite, o 1948 m. vasarą buvo paimtas į sovietinę armiją, tos tarnybos metu nuteistas ir išvežtas į lagerį dvidešimt penkeriems metams. Žinoma, tai nėra mano prisiminimai, tai tik žinojimas, kas ir kaip tuo metu klostėsi. O prisiminimai prasideda nuo senelių, mamos ir mano gyvenimo gražiame vienkiemyje Gedaičių kaime, Šakynos apylinkėje, Šiaulių rajone. Mūsų sodyboje buvo du vyšnių sodai, kurie man, mažai mergaitei, atrodė dideli. Pro šalį tekėjo negili Žarės upė, kurioje aš su Į vieną vietą susirinko keturių kartų atstovės. Iš dešinės: MečislovoJurevičiaus žmona Emilija, duktė Angelė Jurevičiūtė-Janulienė, anūkė Vaiva Janulytė ir proanūkė Ūla Janulytė, Angelės sūnaus Vaidoto duktė 139

PRISIMINIMAI<br />

Mečislovo ir Emilijos <strong>Jurevičių</strong> duktė<br />

ANGELĖ JUREVIČIŪTĖ-JANULIENĖ prisimena<br />

Nesvarbu, kad tai buvo labai seniai, net prieš 70 metų, bet pamiršti<br />

to, kas buvo atimta iš mano vaikystės, neįmanoma. O atimta buvo labai<br />

daug – Tėvelio meilė man ir mano Mamytei. Ir mano meilė jam. Tėvelio<br />

nebebuvo su mumis dar prieš man gimstant, nes pasibaigus karui jis<br />

išėjo į partizanų būrį, vėliau kurį laiką gyveno Gedaičiuose, susituokė<br />

su mano mama Emilija Kundrotaite, o 1948 m. vasarą buvo paimtas į<br />

sovietinę armiją, tos tarnybos metu nuteistas ir išvežtas į lagerį dvidešimt<br />

penkeriems metams.<br />

Žinoma, tai nėra mano prisiminimai, tai tik žinojimas, kas ir kaip<br />

tuo metu klostėsi. O prisiminimai prasideda nuo senelių, mamos ir mano<br />

gyvenimo gražiame vienkiemyje Gedaičių kaime, Šakynos apylinkėje,<br />

Šiaulių rajone. Mūsų sodyboje buvo du vyšnių sodai, kurie man, mažai<br />

mergaitei, atrodė dideli. Pro šalį tekėjo negili Žarės upė, kurioje aš su<br />

Į vieną vietą susirinko keturių kartų atstovės. Iš dešinės: MečislovoJurevičiaus žmona Emilija,<br />

duktė Angelė Jurevičiūtė-Janulienė, anūkė Vaiva Janulytė ir proanūkė Ūla Janulytė,<br />

Angelės sūnaus Vaidoto duktė<br />

139

logo

products

Resources

Company

Terms of service
Privacy policy
Cookie policy
Cookie settings
Imprint
Change language
Made with love in Switzerland
© 2024 Yumpu.com all rights reserved

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!