Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius 136 Jurevičiaus testamentas, mums linkintis pasiaukojamai eiti sunkiu laisvės, tikėjimo, blaivybės keliu. Vyskupas. Atsimenat, kai mane aplankėte Radviliškio klebonijoje? Mečislovas Jurevičius. Puikiai atsimenu, tik nebeatsimenu visko, ką tada sakiau. Vyskupas. Galiu priminti. Raginote, kad visiškai negerčiau. Sakėt, kunigas turi negerti nė lašo. Galvojau, kaip gali dabar visiškai negerti – juk yra visokių progų: vestuvės, susitikimai, bendravimas su žmonėmis. Tai tas, tai anas pavaišina. Šiluvoj suvažiuodavo kunigai į atlaidus. Trečiadienis būdavo kunigų blaivybės diena: galima buvo daryti blaivybės ar abstinencijos įžadus. Pagalvojau apie tai, kad turėčiau negerti nė lašo, ir Viešpaties akivaizdoje nusprendžiau. Nuo to laiko visiškai n egeriu alkoholio: man labai gera, dėl to neturiu jokių problemų. Mečislovas Jurevičius. Aš jau daugiau kaip trisdešimt metų geriu tik arbatą, ir niekas nepasmerkia. Pasitaikydavo būti tarp išgeriančių, bet man nepildavo. Kazimieras Alminas. Didvyriškumas ne pagal komandą krūtine uždengti kulkosvaidžio vamzdį, bet geriančiųjų kompanijoje išlikti visiškai negeriančiam. Mečislovas Jurevičius. Kalbėjau su tėvu Šuškevičium apie abstinenciją. Skaičiau daug literatūros, vis ieškojau, kad konjaką kas pripažintų vaistu. Neradau. Esu abstinentas vardan Dievo, Tėvynės – iki gyvos galvos. Žinoma, gėrė mūsų seneliai ir proseneliai. Carizmo pasekmės. Čia šaknys, dabar duodančios vaisius. Dėkoju Dievui, kad išsivadavome iš bolševizmo. Kai pusšimtis metų praeis, vėl viskas susitvarkys. Abstinentų daugėja. Jais tapti ir būti turi savanoriai. Kai tautai pavojus, ją gelbsti savanoriai. Ir vyskupas Borisevičius teigė, kad dabar tautą išgelbės savanoriai. Kiekvienas žmogus – nuo eilinio kataliko iki aukščiausio dvasininko – turi dvasiškai tobulėti. Gali būti labai geras kunigas ir sakyti gerus pamokslus, bet jei jis sako, kad saikingai išgeria, jo pamokslai žmonių nepasieks. Saikingas gėrimas – vidinio gyvenimo stabdis. Kiekviena okupacija palieka pėdsakų. Esu dėkingas bolševikams: įtaisė lazdą. Ir už Kryžių kalną reikėtų dėkoti saugumiečiams – jie išgarsino. Jei jie nebūtų įsikišę, tardę, griovę, gal niekas nebūtų žinojęs. Mes nežinojom, kad yra Kalantos paminėjimas. Jie manė, kad Kryžių nešame Kalantai paminėti, o mes nešėm visai kita intencija. Nešėm ne 19 žmonių, o visa Lietuva buvo įjungta. Per 11 metų pastatyta apie 5000 kryžių, kasmet po 400–500. Juos griaudavo du kartus per metus – prieš užšalimą ir pavasarį. Bet mes truputį neteisingai kalbame: nugriovė –
pastatė. Jei kryžių mes būtume pastatę, o jie nugriovę, tai to Kalno nebūtų. O mes sodinome, jie rovė, o kai rovė, tai kryžius, nors ir stovėjo tik kelias valandas, bet liko šaknys – ir štai jau kiek kryžių ataugo. Vyskupas. Kiek rovė – neišrovė! Mečislovas Jurevičius. Net maldininkų eisena buvo didelė rizika. Dabar einam apie bažnyčią. Nešamas Kristus, o žmonės kalbasi. Mes nešėm be jokių kalbų – tik maldos. Vyskupas. Eisenos dabar atgaivinamos. Ėjome iš Tytuvėnų į Šiluvą. Eisenos turi būti maldingos. Bet viena grupė labai gražiai meldžiasi ir gieda, o kitos dalinasi įspūdžiais, susitinka su draugais. Tik demonstruoja, kad mes laisvi, kad galime eiti. Mečislovas Jurevičius. Mūsų eisena buvo geresnė. Lydėjo saugumiečiai, o mes meldėmės ir giedojome. Vyskupas. Kai jus matė saugumiečiai, jūs meldėtės, o kai mus mato tik Dievas, mes kalbamės. Turime melstis už visą Lietuvą, ne tik demonstruoti save. Turime daug dirbti. Ne tik bažnyčiose, bet ir mokyklose, kiekvienoje šeimoje. Mečislovas Jurevičius. Dvasingumo be kančios nepakelsi. Mano tikėjimas iki lagerio – pirmąkart papuoliau 23 metų – buvo skurdus. Tėvo valia parengė Pirmajai Komunijai, o daugiau – nieko. Netgi rūbus reikia keisti, atnaujinti, o dvasinis rūbas? Tam trūksta žinių. Kai areštavo pirmą kartą, buvau labai nusivylęs, nebenorėjau gyventi. Septynis mėnesius tardė. Tik kai patekau į lagerį, supratau, ką Dievas norėjo man pasakyti. Jis norėjo ne tik sustiprinti mano tikėjimą, bet ir tautiškumą. Lageryje buvo draudžiama organizacija „Rusijos bičiuliai“, kuri rengdavo konferencijas, darydavo gerus darbus. Tai buvo mūsų antroji jaunystė, mums palengvėjo, nes ėjom su Dievu, o kiti buvo pasimetę, taikydavosi, kam kumščiu suduoti. Visur reikalingas Dievas. Kronikos išsilaikė, nes viskas buvo pastatyta ant Kristaus pamato. Vyskupas. Ir Kristus sako: „Be manęs jūs nieko negalit.“ Bet žmonės tų žodžių negirdi. Reikia kančios. Mečislovas Jurevičius. Kančios reikia. Žmonės mėgsta dejuoti. Klausiu: ar turit duonos sočiai? Jei neturit, ateikit, duosiu. Jei duonos yra sočiai, dar du litrai vandens, galima laisvai ir laimingai gyventi. Vyskupas. Duonos turime, bet meilės neturim. Sutinki žmogų – ir baisu. Mečislovas Jurevičius. Meilė gimsta kančioje, kai prispaudžia. Kai uždarė areštinėje tarp akiplėšų – baisu, nebuvęs gali numirti, bet aš niekad nesimeldžiau kaip ten – su ašaromis. Ne dėl to, kad mane suėmė, o dėl sūnaus – kur jis dabar. Kitiems tai neįprasta, bet kažkaip paveikė. 137
- Page 86 and 87: uvo septyniasdešimt penkeri. Jo ž
- Page 88 and 89: ažnyčios: abu kuo arčiau prikiš
- Page 90 and 91: SU GRIFU „SLAPTAI“ Birutė Žym
- Page 92 and 93: ANTRASIS KALINIMAS Mečislovą Jure
- Page 94 and 95: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 96 and 97: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 98 and 99: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 100 and 101: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 102 and 103: 1981 m. birželio 29 d. „Lietuvos
- Page 104 and 105: prie stalo su porcijomis supjaustyt
- Page 106 and 107: viena iš labiausiai radioaktyviomi
- Page 108 and 109: Mečislovo Jurevičiaus dvasios bro
- Page 110 and 111: DIEDOVŠČINOS PADARINIAI Griežtoj
- Page 112 and 113: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 114 and 115: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 116 and 117: Iš kairės - Juozas Šileikis ir M
- Page 118 and 119: LAIKAS VISAGALIS Džiaugiamės daba
- Page 120 and 121: drg. A. Sirvydžiui), kuriame išai
- Page 122 and 123: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 124 and 125: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 126 and 127: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 128 and 129: Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
- Page 134 and 135: 2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių n
- Page 138 and 139: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 140 and 141: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 142 and 143: Tėvelis buvo labai stiprios dvasio
- Page 144 and 145: 16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gail
- Page 146 and 147: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 148 and 149: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 150 and 151: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 152 and 153: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 154 and 155: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 156 and 157: apsimeta trenktas esąs. Į kambar
- Page 158 and 159: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 160 and 161: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 162 and 163: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 164 and 165: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 166 and 167: J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus
- Page 168 and 169: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 170 and 171: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 172 and 173: sau atleisti, kad kaip tik tada iš
- Page 174 and 175: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 176 and 177: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 178 and 179: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 180 and 181: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 182 and 183: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 184 and 185: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
pastatė. Jei kryžių mes būtume pastatę, o jie nugriovę, tai to Kalno<br />
nebūtų. O mes sodinome, jie rovė, o kai rovė, tai kryžius, nors ir stovėjo<br />
tik kelias valandas, bet liko šaknys – ir štai jau kiek kryžių ataugo.<br />
Vyskupas. Kiek rovė – neišrovė!<br />
Mečislovas Jurevičius. Net maldininkų eisena buvo didelė rizika.<br />
Dabar einam <strong>apie</strong> bažnyčią. Nešamas Kristus, o žmonės kalbasi. Mes<br />
nešėm be jokių kalbų – tik maldos.<br />
Vyskupas. Eisenos dabar atgaivinamos. Ėjome iš Tytuvėnų į Šiluvą.<br />
Eisenos turi būti maldingos. Bet viena grupė labai gražiai meldžiasi ir<br />
gieda, o kitos dalinasi įspūdžiais, susitinka su draugais. Tik demonstruoja,<br />
kad mes laisvi, kad galime eiti.<br />
Mečislovas Jurevičius. Mūsų eisena buvo geresnė. Lydėjo<br />
saugumiečiai, o mes meldėmės ir giedojome.<br />
Vyskupas. Kai jus matė saugumiečiai, jūs meldėtės, o kai mus<br />
mato tik Dievas, mes kalbamės. Turime melstis už visą Lietuvą, ne<br />
tik demonstruoti save. Turime daug dirbti. Ne tik bažnyčiose, bet ir<br />
mokyklose, kiekvienoje šeimoje.<br />
Mečislovas Jurevičius. Dvasingumo be kančios nepakelsi. Mano<br />
tikėjimas iki lagerio – pirmąkart papuoliau 23 metų – buvo skurdus.<br />
Tėvo valia parengė Pirmajai Komunijai, o daugiau – nieko. Netgi rūbus<br />
reikia keisti, atnaujinti, o dvasinis rūbas? Tam trūksta žinių. Kai areštavo<br />
pirmą kartą, buvau labai nusivylęs, nebenorėjau gyventi. Septynis<br />
mėnesius tardė. Tik kai patekau į lagerį, supratau, ką Dievas norėjo man<br />
pasakyti. Jis norėjo ne tik sustiprinti mano tikėjimą, bet ir tautiškumą.<br />
Lageryje buvo draudžiama organizacija „Rusijos bičiuliai“, kuri rengdavo<br />
konferencijas, darydavo gerus darbus. Tai buvo mūsų antroji jaunystė,<br />
mums palengvėjo, nes ėjom su Dievu, o kiti buvo pasimetę, taikydavosi,<br />
kam kumščiu suduoti. Visur reikalingas Dievas. Kronikos išsilaikė, nes<br />
viskas buvo pastatyta ant Kristaus pamato.<br />
Vyskupas. Ir Kristus sako: „Be manęs jūs nieko negalit.“ Bet<br />
žmonės tų žodžių negirdi. Reikia kančios.<br />
Mečislovas Jurevičius. Kančios reikia. Žmonės mėgsta dejuoti.<br />
Klausiu: ar turit duonos sočiai? Jei neturit, ateikit, duosiu. Jei duonos<br />
yra sočiai, dar du litrai vandens, galima laisvai ir laimingai gyventi.<br />
Vyskupas. Duonos turime, bet meilės neturim. Sutinki žmogų – ir<br />
baisu.<br />
Mečislovas Jurevičius. Meilė gimsta kančioje, kai prispaudžia. Kai<br />
uždarė areštinėje tarp akiplėšų – baisu, nebuvęs gali numirti, bet aš<br />
niekad nesimeldžiau kaip ten – su ašaromis. Ne dėl to, kad mane suėmė,<br />
o dėl sūnaus – kur jis dabar. Kitiems tai neįprasta, bet kažkaip paveikė.<br />
137
Change language