Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
Kaip ji įsiveržė į KGB skyrių, taip kruopščiai saugomą? Tiesiog visus<br />
sargybinius apstulbino savo akiplėšišku veržlumu – moteriškos aistros<br />
šiai kohortai buvo mažiausiai pažįstamos. O aistrų būta: namie ant Astos<br />
Baranauskienės rankų pūpsojo pusės metų kūdikis, šalia – tik dvejų<br />
metukų vyresnėlis, negana to, naktį mirė močiutė. Šarvojimo salių ir<br />
laidotuvėmis užsiimančių įmonių tuomet dar nebuvo. Kai saugumiečiai<br />
nežinia dėl ko vedėsi vyrą iš namų, Asta prašė kuo greičiau paleisti jį,<br />
paaiškino aplinkybes, bet laikas ėjo, o Sigitas vis negrįžo. Kaip tokioje<br />
situacijoje nepasiusi? Be to, jau seniai veikė ir Mečio Jurevičiaus mokykla:<br />
ne mes turime ko nors bijoti, gyvendami savo namuose, savo žemėje,<br />
savo Tėvynėje, o jie – okupantai, kolaborantai, parsidavėliai.<br />
1988 m. Vasario 16-ąją Mečislovo Jurevičiaus draugų ir<br />
bendraminčių grupė nusprendė pažymėti pagerbdami savanorius<br />
ir padėkodami jiems už auką – papuošti jų kapus senosiose Šiaulių<br />
kapinėse, pasimelsti, sugiedoti tautinę giesmę. Ruošdamiesi šventei<br />
užsakė vainiką, moterys pasiuvo iš kaspinų geltoną, žalią ir raudoną<br />
juostą, kurią pritvirtino prie vainiko. Išėjo labai lietuviškas ir gražus<br />
savanorių kapų pagerbimo akcentas, ryškiai nušvisiantis ant balto<br />
sniego. Šventės dieną visa grupė: Mečislovas Jurevičius, Jadvyga ir Jonas<br />
Petkevičiai, Juozas Šilinskas, Sigitas ir Asta Baranauskai, Vincas Danielius<br />
ir dar keli žmonės, nešini vainiku ir puokštėmis, iškilmingai nuėjo prie<br />
savanorių kapų, padėjo vainiką ir gėles, pasimeldė, sugiedojo tautišką<br />
giesmę, nusilenkė žuvusiems kariams. Keistą įspūdį jiems sukėlė jau iš<br />
tolo pastebėta nemaža, gal dešimties žmonių, grupė: ji buvo anksčiau už<br />
juos atėjusi ir per kelis žingsnius sustojusi kitapus savanorių kapų. Arčiau<br />
priėję pažino – taigi „saviškiai“, šiauliečiai saugumiečiai su filmavimo<br />
kameromis, fotoaparatais. Ne savanoriams nusilenkti atėjo – dirba<br />
žmogeliai savo darbą, juk gauna už jį neblogą atlyginimą. Ir kas jiems<br />
šnipštelėjo <strong>apie</strong> rengiamą kapų aplankymą? Lyg ir visi buvo savi. Matyt,<br />
ne visi. Vieną iš savo kompanijos sutiko ateinantį tada, kai jau visi buvo<br />
nufilmuoti, nufotografuoti ir beišeinantys pro kapinių vartus.<br />
Mečislovas ir jo bendražygiai kurį laiką neramiai laukė, kada KGB<br />
imsis priemonių, laukė tardymų, bet jų nebuvo. Matyt, niekam nekilo<br />
jokių klausimų.<br />
1988 m. balandžio 21 d. Lietuvos TSR prokuratūra išsiuntė<br />
M. J. Jurevičiui laišką, kuriame atsakė į adresato prašymą grąžinti jam<br />
per kratas paimtus daiktus. Laiške rašoma: „Dalis daiktų buvo prijungta<br />
prie baudžiamosios bylos kaip daiktiniai įrodymai ir tebėra saugomi<br />
baudžiamojoje byloje. Magnetofoninės kasetės ir juostelės sutinkamai<br />
su tardytojo nutarimu pagal tardymingumą buvo perduotos Lietuvos TSR<br />
115
Change language