Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis. Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius atnaujino ir suaktyvino Lietuvos išsilaisvinimo idėją. Užsienio radijo stočių reiškiamas šios idėjos palaikymas ir, žinoma, M. Gorbačiovo pradėta perestroika nulėmė 1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmą nesankcionuotą mitingą Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo. Tarp beveik tūkstančio ten susirinkusių žmonių pagreitintą savo širdies plakimą girdėjo ir šiauliečiai Jadvyga ir Jonas Petkevičiai, Sigitas Baranauskas su žmona Asta, Vincas Danielius ir dar keli žmonės. Žinoma, būtų su šiauliečiais buvęs ir Mečislovas Jurevičius, bet jo nualintai širdžiai reikėjo medikų pagalbos, todėl prieš pat mitingą Sigitas Baranauskas su Vincuku Danieliumi išvežė Mečį į Valkininkus, į sanatoriją. Mitinge dalyvavę šiauliečiai puikiai žinojo apie Stalino ir Hitlerio nusikaltimus, Molotovo– Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus, išmanė mūsų šalies okupacijos istoriją, bet viena yra tyliai pasislėpus skaityti tiesą, kita – girdėti viešai, atvirai ir drąsiai sakant kaltinimus valdžią turinčiai galybei, be gailesčio kankinusiai ir žudžiusiai neparankiuosius. Visi pirmojo mitingo dalyviai prisiminė prieš penkerius metus Lietuvą sukrėtusią Romo Kalantos auką, po to buvusius persekiojimus. Buvo bandymų susidoroti ir su šio mitingo dalyviais, bet žmonių sielose jau įvyko lūžis: anoje pusėje girdėjosi vien pyktis ir dantų griežimas, o šioje augo tikėjimas savo jėgomis, ir to augimo nebegalima buvo sustabdyti. Po kelių mėnesių, baigiantis 1987 m., ta pati ketveriukė – Vytautas Bogušis, Petras Cidzikas, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas – parašė laišką Michailui Gorbačiovui prašydami 1988 m. vasario 16 d. leisti viešai minėti Lietuvos nepriklausomybės 70-metį. Petras Cidzikas rinko parašus žmonių, pritariančių laiško idėjai. Saugumo veikėjai siautėjo, sekė ir, aišku, susekė P. Cidziką. Jo namuose padarė kratą ir rado visų pasirašiusiųjų pavardes, adresus. Iš M. Gorbačiovo atsakymo negauta, jeigu nelaikysime atsakymu visuose mūsų šalies regionuose suaktyvėjusį KGB darbą. Sigitas Baranauskas iki šiol prisimena, kaip jį tardė KGB Šiaulių skyriaus veikėjas, drauge ir verbuodamas kartu dirbti: „Dar jaunas esi, o jau šliejiesi prie buržuazinių nacionalistų. Juk supranti, kad jie neturi ateities, o štai čia, pas mus, tau, protingam jaunuoliui, būtų neribotos augimo perspektyvos. Ir atlyginimas už darbą. Ir gerą butą iš karto gautum. Pagalvok!“ Staiga koridoriuje, už kabineto durų, pasigirdo triukšmas, tarsi apvirto kėdė, moters balsas kažką garsiai ir griežtai pasakė. Sigitas pažino savo žmonos Astos balsą. Tą pačią minutę atsilapojo kabineto durys. Asta Baranauskienė griežtai pareikalavo grąžinti jai vyrą ir niekada daugiau nedrįsti kabinėtis prie jo. Kol visi aplinkui bandė suprasti, kas vyksta, Asta su Sigitu jau žygiavo namo. 114
Kaip ji įsiveržė į KGB skyrių, taip kruopščiai saugomą? Tiesiog visus sargybinius apstulbino savo akiplėšišku veržlumu – moteriškos aistros šiai kohortai buvo mažiausiai pažįstamos. O aistrų būta: namie ant Astos Baranauskienės rankų pūpsojo pusės metų kūdikis, šalia – tik dvejų metukų vyresnėlis, negana to, naktį mirė močiutė. Šarvojimo salių ir laidotuvėmis užsiimančių įmonių tuomet dar nebuvo. Kai saugumiečiai nežinia dėl ko vedėsi vyrą iš namų, Asta prašė kuo greičiau paleisti jį, paaiškino aplinkybes, bet laikas ėjo, o Sigitas vis negrįžo. Kaip tokioje situacijoje nepasiusi? Be to, jau seniai veikė ir Mečio Jurevičiaus mokykla: ne mes turime ko nors bijoti, gyvendami savo namuose, savo žemėje, savo Tėvynėje, o jie – okupantai, kolaborantai, parsidavėliai. 1988 m. Vasario 16-ąją Mečislovo Jurevičiaus draugų ir bendraminčių grupė nusprendė pažymėti pagerbdami savanorius ir padėkodami jiems už auką – papuošti jų kapus senosiose Šiaulių kapinėse, pasimelsti, sugiedoti tautinę giesmę. Ruošdamiesi šventei užsakė vainiką, moterys pasiuvo iš kaspinų geltoną, žalią ir raudoną juostą, kurią pritvirtino prie vainiko. Išėjo labai lietuviškas ir gražus savanorių kapų pagerbimo akcentas, ryškiai nušvisiantis ant balto sniego. Šventės dieną visa grupė: Mečislovas Jurevičius, Jadvyga ir Jonas Petkevičiai, Juozas Šilinskas, Sigitas ir Asta Baranauskai, Vincas Danielius ir dar keli žmonės, nešini vainiku ir puokštėmis, iškilmingai nuėjo prie savanorių kapų, padėjo vainiką ir gėles, pasimeldė, sugiedojo tautišką giesmę, nusilenkė žuvusiems kariams. Keistą įspūdį jiems sukėlė jau iš tolo pastebėta nemaža, gal dešimties žmonių, grupė: ji buvo anksčiau už juos atėjusi ir per kelis žingsnius sustojusi kitapus savanorių kapų. Arčiau priėję pažino – taigi „saviškiai“, šiauliečiai saugumiečiai su filmavimo kameromis, fotoaparatais. Ne savanoriams nusilenkti atėjo – dirba žmogeliai savo darbą, juk gauna už jį neblogą atlyginimą. Ir kas jiems šnipštelėjo apie rengiamą kapų aplankymą? Lyg ir visi buvo savi. Matyt, ne visi. Vieną iš savo kompanijos sutiko ateinantį tada, kai jau visi buvo nufilmuoti, nufotografuoti ir beišeinantys pro kapinių vartus. Mečislovas ir jo bendražygiai kurį laiką neramiai laukė, kada KGB imsis priemonių, laukė tardymų, bet jų nebuvo. Matyt, niekam nekilo jokių klausimų. 1988 m. balandžio 21 d. Lietuvos TSR prokuratūra išsiuntė M. J. Jurevičiui laišką, kuriame atsakė į adresato prašymą grąžinti jam per kratas paimtus daiktus. Laiške rašoma: „Dalis daiktų buvo prijungta prie baudžiamosios bylos kaip daiktiniai įrodymai ir tebėra saugomi baudžiamojoje byloje. Magnetofoninės kasetės ir juostelės sutinkamai su tardytojo nutarimu pagal tardymingumą buvo perduotos Lietuvos TSR 115
- Page 64 and 65: leidinį būtent taip - „Lietuvos
- Page 66 and 67: UŽDRAUSTI NEĮMANOMA Birutė Žyma
- Page 68 and 69: DAR - SU GRIFU „SLAPTAI“ Birut
- Page 70 and 71: VAGYSTĖ Birutė Žymantienė. KRY
- Page 72 and 73: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 74 and 75: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 76 and 77: demonstruoja tik savo galią, bet n
- Page 78 and 79: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 80 and 81: GALVOS SKAUSMAS - ATLAIDAI Birutė
- Page 82 and 83: uošė Pirmajai Komunijai Pavolgio
- Page 84 and 85: TĖVŲ ŠEIMA Birutė Žymantienė.
- Page 86 and 87: uvo septyniasdešimt penkeri. Jo ž
- Page 88 and 89: ažnyčios: abu kuo arčiau prikiš
- Page 90 and 91: SU GRIFU „SLAPTAI“ Birutė Žym
- Page 92 and 93: ANTRASIS KALINIMAS Mečislovą Jure
- Page 94 and 95: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 96 and 97: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 98 and 99: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 100 and 101: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 102 and 103: 1981 m. birželio 29 d. „Lietuvos
- Page 104 and 105: prie stalo su porcijomis supjaustyt
- Page 106 and 107: viena iš labiausiai radioaktyviomi
- Page 108 and 109: Mečislovo Jurevičiaus dvasios bro
- Page 110 and 111: DIEDOVŠČINOS PADARINIAI Griežtoj
- Page 112 and 113: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 116 and 117: Iš kairės - Juozas Šileikis ir M
- Page 118 and 119: LAIKAS VISAGALIS Džiaugiamės daba
- Page 120 and 121: drg. A. Sirvydžiui), kuriame išai
- Page 122 and 123: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 124 and 125: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 126 and 127: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 128 and 129: Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus
- Page 130 and 131: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 132 and 133: gaiviu oru. Bet kova nepraėjo velt
- Page 134 and 135: 2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių n
- Page 136 and 137: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 138 and 139: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 140 and 141: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 142 and 143: Tėvelis buvo labai stiprios dvasio
- Page 144 and 145: 16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gail
- Page 146 and 147: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 148 and 149: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 150 and 151: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 152 and 153: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 154 and 155: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 156 and 157: apsimeta trenktas esąs. Į kambar
- Page 158 and 159: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 160 and 161: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
- Page 162 and 163: Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODI
<strong>Birutė</strong> <strong>Žymantienė</strong>. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius<br />
atnaujino ir suaktyvino Lietuvos išsilaisvinimo idėją. Užsienio radijo stočių<br />
reiškiamas šios idėjos palaikymas ir, žinoma, M. Gorbačiovo pradėta<br />
perestroika nulėmė 1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmą nesankcionuotą<br />
mitingą Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo. Tarp beveik tūkstančio<br />
ten susirinkusių žmonių pagreitintą savo širdies plakimą girdėjo ir<br />
šiauliečiai Jadvyga ir Jonas Petkevičiai, Sigitas Baranauskas su žmona<br />
Asta, Vincas Danielius ir dar keli žmonės. Žinoma, būtų su šiauliečiais<br />
buvęs ir Mečislovas Jurevičius, bet jo nualintai širdžiai reikėjo medikų<br />
pagalbos, todėl prieš pat mitingą Sigitas Baranauskas su Vincuku<br />
Danieliumi išvežė Mečį į Valkininkus, į sanatoriją. Mitinge dalyvavę<br />
šiauliečiai puikiai žinojo <strong>apie</strong> Stalino ir Hitlerio nusikaltimus, Molotovo–<br />
Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus, išmanė mūsų šalies okupacijos<br />
istoriją, bet viena yra tyliai pasislėpus skaityti tiesą, kita – girdėti viešai,<br />
atvirai ir drąsiai sakant kaltinimus valdžią turinčiai galybei, be gailesčio<br />
kankinusiai ir žudžiusiai neparankiuosius. Visi pirmojo mitingo dalyviai<br />
prisiminė prieš penkerius metus Lietuvą sukrėtusią Romo Kalantos auką,<br />
po to buvusius persekiojimus. Buvo bandymų susidoroti ir su šio mitingo<br />
dalyviais, bet žmonių sielose jau įvyko lūžis: anoje pusėje girdėjosi vien<br />
pyktis ir dantų griežimas, o šioje augo tikėjimas savo jėgomis, ir to<br />
augimo nebegalima buvo sustabdyti.<br />
Po kelių mėnesių, baigiantis 1987 m., ta pati ketveriukė – Vytautas<br />
Bogušis, Petras Cidzikas, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas – parašė<br />
laišką Michailui Gorbačiovui prašydami 1988 m. vasario 16 d. leisti<br />
viešai minėti Lietuvos nepriklausomybės 70-metį. Petras Cidzikas<br />
rinko parašus žmonių, pritariančių laiško idėjai. Saugumo veikėjai<br />
siautėjo, sekė ir, aišku, susekė P. Cidziką. Jo namuose padarė kratą ir<br />
rado visų pasirašiusiųjų pavardes, adresus. Iš M. Gorbačiovo atsakymo<br />
negauta, jeigu nelaikysime atsakymu visuose mūsų šalies regionuose<br />
suaktyvėjusį KGB darbą. Sigitas Baranauskas iki šiol prisimena, kaip jį<br />
tardė KGB Šiaulių skyriaus veikėjas, drauge ir verbuodamas kartu dirbti:<br />
„Dar jaunas esi, o jau šliejiesi prie buržuazinių nacionalistų. Juk supranti,<br />
kad jie neturi ateities, o štai čia, pas mus, tau, protingam jaunuoliui,<br />
būtų neribotos augimo perspektyvos. Ir atlyginimas už darbą. Ir gerą<br />
butą iš karto gautum. Pagalvok!“ Staiga koridoriuje, už kabineto durų,<br />
pasigirdo triukšmas, tarsi apvirto kėdė, moters balsas kažką garsiai ir<br />
griežtai pasakė. Sigitas pažino savo žmonos Astos balsą. Tą pačią minutę<br />
atsilapojo kabineto durys. Asta Baranauskienė griežtai pareikalavo<br />
grąžinti jai vyrą ir niekada daugiau nedrįsti kabinėtis prie jo. Kol visi<br />
aplinkui bandė suprasti, kas vyksta, Asta su Sigitu jau žygiavo namo.<br />
114
Change language