Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių

„Va, matote, ir jūs bijote laisvos minties, neatitinkančios bolševikų
partijos manifestų. Bijote net girdėti, ne tik sakyti savo nuomonę.
Kokia čia valstybė, jeigu jos piliečiai jaučiasi įbaugintais ir sugniuždytais
kaliniais? O kaip jaučiasi kareivėliai, iš kurių tyčiojamasi, kurie engiami
ir niekam negali pasiskųsti, nes bet kurį karininką tik juokas ima matant,
kaip „seniai“ skriaudžia ir žemina „salagas“, „salabonus“. „Nepasiusi, –
kvatojasi „staršina“, – aš iškentėjau, ir tu iškentėsi. Užtat būsi perėjęs
vyriškumo mokyklą.“ Tokią mokyklą, kurioje jaunuoliai skriaudžiami ir
žeminami, kur iš jų tyčiojamasi, jis vadina vyriškumo mokykla, ruošiančia
tėvynės gynėjus. Ar tokią „tėvynę“ kareivis gali mylėti ir ginti? Ar kas
nors yra girdėjęs, kad tarpukario Lietuvos kariuomenėje vyktų kas nors
panašaus? Ar gali lietuvis kareivėlis bučiuoti raudoną okupantų vėliavą
ir prisiekti ginti ne savo tėvynę?“
111