Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
Knygoje atskleidžiamas autorės kelias į misionierystę: paslaptingi ženklai vaikystėje, sektini pavyzdžiai ir impulsai studijų metais, sunkūs pirmieji misionierės pedagogės žingsniai KGB sekimo sąlygomis, įtemptas pasiaukojamas darbas Gruzijoje, Armėnijoje. Leidinį papildo Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio įvadinis žodis ir žinomo fotomenininko Algimanto Kezio fotografijos bei straipsnis.
- TAGS
- wwwsventumogarsaslt
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
AŠ ESU KATALIKAS<br />
Čeliabinsko srities Kištymo griežtojo režimo pataisos darbų kolonija<br />
1981 m. vasarai baigiantis pasitiko naują liaudies priešą – <strong>Mečislovą</strong><br />
<strong>Jurevičių</strong>.<br />
Barakas pirmiausia trenkė į nosį sunkiu, troškiu prakaito, nešvaros<br />
ir machorkos dvoku. Apsipratusios su prietema Mečislovo akys pa stebėjo,<br />
koks jis didelis: dviejų aukštų narai dešinėje rikiavosi į dvi eiles,<br />
kairėje – į vieną. Į naują kameros gyventoją žiūrėjo keliasdešimt porų<br />
akių; žvilgsnių būta visokių – nuo visiškai abejingų, užgesusių iki atvi rai<br />
priešiškų, agresyvių, – tai iliustravo ir kietai sugniaužti kumščiai.<br />
– Garbė Jėzui Kristui! – staiga užkimusiu balsu rusiškai pasisveikino<br />
Mečislovas.<br />
– Hu, hu, hu, – nugriaudėjo pašaipiai.<br />
– Per amžius, – pro juoko gaudesį ataidėjo iš kampo.<br />
Jurevičiui net širdis atlėgo. „Yra tarp jų ir žmogus“, – pagalvojo.<br />
Naujasis kalinys žinojo, kad gyvenimo draugai bus kriminaliniai<br />
nusikaltėliai: žmogžudžiai, plėšikai, vagys, recidyvistai. Niekas nuo jo<br />
šios tiesos ir neslėpė, atvirkščiai – tardytojai džiaugdamiesi pasakojo, ką<br />
jam padarys tokie patyrę „kambario kolegos“. Laisva buvo tik viena vieta<br />
kampe, ant viršutinių narų. Tik laisva ji buvo iš dalies: kalnas netvarkingai<br />
suverstų kelnių, megztinių, kojinių, suplėšytų laikraščių užėmė visą gultą,<br />
ant kurio nebuvo jokios patalynės, net pagalvės, tik senas, sugulėtas<br />
čiužinys.<br />
Vakarienė Mečislovui nepriklausė. Žinojo, kad nepriklausys. Bet į<br />
valgyklą jį nuvedė kartu su visais. Skardus aliumininių šaukštų tarškėjimas<br />
į metalo dubenėlius skaudžiai sutraukė paširdžius. Karštas gumulas<br />
pakilo gerkle. „Tėve mūsų, padėk. Tėve mūsų, kurs esi danguje, teesie<br />
šventas...“ Pro lango grotas Mečislovas žvelgė į temstančio dangaus<br />
fone tolumoje rūkstantį kaminą, nežymiai krutindamas maldos žodžius<br />
tariančias lūpas.<br />
Mečislovas negalėjo raudoti balsu. Juk naktis, visi miega. Ir<br />
neraudoti negalėjo – ašaros smaugė tarsi veržiamas diržas ant kaklo.<br />
Maldos žodžiai gelbėjo, po kelių minučių suprato šnibždąs poterius ir<br />
tarsi išgirdo šalia pritilusį knarkimą. „Ne, dar anksti“, – pagalvojo. – Dar<br />
anksti. Tyliau.“<br />
Tik viena para praėjo. Vakarieniauti prižiūrėtojai visus nuvedė prie<br />
uždarytų valgyklos durų. Po poros minučių durys atsidarė ir vėl pagal<br />
griežtą kalinių hierarchiją, tik jau netramdydami nekantrumo, visi puolė<br />
103
Change language