Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių

KRYŽIŲ SODININKAS 

Mečislovas Jurevičius

Birutė Žymantienė 


Mečislovas Jurevičius 

2019

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama 

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos 

Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). 

ISBN 978-9955-32-478-2 

© Birutė Žymantienė, 2019 

© Leidykla Lucilijus, 2019

ĮVADAS 


Sodininkas yra žmogus, sodinantis vaismedį, augalą, idėją, o 

vai sius skiriantis kitiems, po jo gyvensiantiems žmonėms. Mečislovas 

Jurevičius, kaip jis pats sakė, Kryžių kalne sodino kryžius su šaknimis, 

iš kurių augo nauji kryžiai. Nors iš tiesų jis kryžius sodino į žmones, į jų 

sielas – čia ir augo nauji kryžiai, tikėjimo ir žodžio laisvės viltis, subrandinusi 

„Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ (LKB kronika), Baltijos kelią, 

valstybės atgimimą, nepriklausomybę. Pasodintas kryžius okupuotai 

tėvynei, kartais teišbūdavęs žemės paviršiuje vos kelias valandas, atrodė 

kai kam visai nereikšmingas įvykis, maža dulkelė mažame žemės plote. 

Ąžuolo gilė irgi yra maža, bet iš pasodintos į tinkamą žemę išauga stiprus, 

audras atlaikantis galiūnas. 

Mečislovas Jurevičius kryžius į žmones sodino per žodį, knygą, 

tikėjimo simbolį, blaivumą (gyvensenos ir mąstysenos), akių atvėrimą 

Dievo ir Tėvynės šviesai. Akys atsiveria pačios, kai išgirsti, jog kitas mato 

ir džiaugiasi gėlės žiedo subtiliausiomis spalvomis, formų linijomis, 

besiskleidžiančio pumpuro stebuklu, gyvybės ant akmens raiška. Kai imi 

atidžiau žiūrėti, pamatai daugiau negu iki tol... Kol nepastebi nešvaros 

aplinkoje, nekyla poreikio gyventi švariai ir tvarkingai. Buvome įpratinti 

gyventi apsupti ateistinės diktatūros, užpilti svetimų keiksmažodžių ir 

kalbos, svetimos valstybės diktatūros svaigulio. Taip – svaigina ne tik 

alkoholis, bet ir garbinamos diktatūros. Džiaugtasi Stalinu, Hitleriu, 

Pinočetu, dabar – Putinu, Lukašenka, Asadu ir kt. Svaigulys patrauklus, 

prie jo priprantama kaip prie narkotikų. Svetimam polonizmo svaiguliui 

buvo pasidavęs ir Vincas Kudirka. Reikėjo į jo sielą pasodinti lietuvišką 

žodį, kad iš jo išaugtų „Tautiška giesmė“ – to sodininko vaisius subrendo 

Lietuvos himnu, tautiškumo gyvybės eliksyru kartų kartoms. Sodinama 

sėkla yra tokia mažytė. Mečislovas, nedidelio ūgio vyras, vienas priėjęs 

prie rusiškai besikeikiančių augalotų vyrų kompanijos, su šypsena 

maloniai pasakydavo, jog čia yra Lietuva, o tokius keiksmažodžius jis 

girdėjęs tik Rusijos kalėjimuose. Lietuvoje laisvi žmonės kalbasi ir keikiasi 

lietuviškai. Šypsena ir draugiškos kalbos intonacijos nesužadindavo 

agresijos, neskatindavo pykčio. 

5

Birutė Žymantienė. KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius 

Tautai išlikti reikėjo ir reikia sodininkų. Kai Lietuvos karalius 

Mindaugas už karūną atidavė Žemaitiją Vokiečių ordinui, žemaičių 

sodininkas kunigaikštis Alminas neapsvaigo ir nesusitaikė su savo žemių 

praradimu – 1259 metais istoriniame Skuodo mūšyje žemaičiai 

atei vius išvijo. Kai vokiečiai norėjo už tai žemaičiams atkeršyti ir, su rinkę 

galingiausią Europos kariauną, žygiavo jų sutriuškinti, patys Durbės 

mūšyje buvo galutinai sumalti, o Žemaitija ilgai liko savarankiška. 

Žemaičiai turėjo (ir tebeturi) savo neišraunamas šaknis. Kaip ir Mečislovo 

Jurevičiaus pasodinti kryžiai. 

Kodėl Mečislovui Jurevičiui buvo svarbu sodinti kryžius? Kryžius – 

tai lyg kryžkelės simbolis. Kelių sankryžoje žmogui reikia pagalvoti, 

kuriuo keliu toliau eiti, kad pasiektų tikslą. Susimąstymas – kelias į 

žmogaus išmintį. Maurijų imperatorius Ašoka (304–232 m. prieš Kristų), 

užkariavęs daugelį žemių, priėjo prie išvados, jog, darant gerus darbus, 

gerbiant kitus žmones, jų įsitikinimus, taikiai galima padaryti daug 

naudingų dalykų. Jis atsisakė asmeninės prabangos, suvienijo Indiją, per 

visą jo tolesnį gyvenimą nebebuvo karų. Lietuvos atgimimą Mečislovas 

Jurevičius vertino per kryžių – stabtelėjimą, Kristaus kančios apmąstymą, 

savo kančios įnašą į tikėjimo ir laisvės sėklą, kuri sudygs kaip visos tautos 

gerovė. Kaip ir Ašoka, Mečislovas paaukojo savo asmeninį gyvenimą, 

nutolo nuo šeimos, taip siekdamas visų žmonių gerovės. Lietuvos 

partizanai, ėję ginti Lietuvos, irgi paliko savo šeimas, mylimuosius – ne 

todėl, kad jų nemylėjo, atvirkščiai – iš meilės jiems ėjo ginti visų mūsų 

ateities. 

Biografiją turime visi: gimimo ir mirties datos, gimtosios vietos ir 

kt. Žmogus reikšmingas ir svarbus, kai savo gyvenimu palieka pozityvių 

pokyčių po jo gyvensiantiems žmonėms. Labai svarbu, kokį sodą jis 

palieka žmonių širdyse ir sielose. 

Mečislovo Jurevičiaus pasodinto sodo vaisiai jau žydi Lietuvoje 

tautos, žodžio ir tikėjimo laisve. Mums svarbu išsaugoti tų vaisių sėklas 

ateities kartoms. 

Kazimieras Alminas 

6

JUREVIČIAI 

Jeigu niekas nemiršta dėl 

idėjos, miršta idėja 

Sesuo Edita (Regina Teresiūtė) SJE 

Šiaulių rajono (tuomet Šakynos valsčiaus) Mimaičių kaime 

1927 m. spalio 29 d. valstiečių sutuoktinių Jurgio Jurevičiaus ir Liudvinos 

Jurevičienės šeimoje gimė trečias sūnus. Pakrikštytas buvo 

Mečislovo vardu. Du vyresnieji jau buvo dideli: pirmagimis Jurgis, 

pakrikštytas tėvo vardu, ėjo šeštuosius metus, o Antanas buvo trejų. 

Mečislovui dar nė dvejų nebuvo, kai 1929 m. spalio 1 d. Jurevičių šeimoje 

gimė duktė Liudvina, taip pavadinta motinos garbei. Gražų kvartetą 

netruko papildyti penktas vaikas – 1931 m. gimęs Jonas. Jurevičiai buvo 

ūkininkai, turėjo trisdešimt hektarų nuosavos žemės, augino gyvulius. 

Žinia, mama vos spėjo suktis apie būrelį vaikų, kurį vis papildydavo 

naujagimis. Ir prieš kiekvieną iš jų – sunkūs laukimo mėnesiai. Jos rankų 

laukė tvarto gyventojai, tris sezonus per metus – daržai, sodas, vasarą – 

Šiame name užaugo Liudvinos ir Jurgio Jurevičių 

vaikai: Jurgis, Antanas, Mečislovas, Liudvina 

ir Jonas. Mimaičių k. Šakynos sen. Šiaulių r. 

Fotografuota 2018 m. 

7

dar ir šienavimas. Pusryčiai, pietūs, vakarienė... Tvarkingai gyveno 

Liudvina ir Jurgis Jurevičiai, kaip ir dažna to meto Lietuvos ūkininko 

šeima. 

Tarpukariu net 82,3 proc. Lietuvos žmonių gyveno kaime. Sunkiai 

tais laikais kaime dirbo žmonės, pagrindinis ir stipriausias jų pagalbinin 

kas buvo arklys. XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje prasidėjusi 

(1924 m. spalio 24 d. rytą staiga ženkliai kritus akcijų kainoms vienoje 

iš Vokie tijos biržų) ir visą ketvirtą dešimtmetį besitęsusi ekonomikos 

kri zė, popu liariai vadinta Didžiąja depresija, savo skausmingą šuorą 

pertraukė per visą Europą. Vokietija tuo metu atsisakė žąsų importo 

iš Lietuvos, bet menkai raštingas Lietuvos kaimas dar kelerius metus 

apie tai net nebuvo girdėjęs 1 . Kaimo žmogus jautė krizės padarinius: 

vis sunkiau buvo parduoti produkciją, vis mažiau gaudavo už ją, vis 

stipriau teko susiveržti diržą, juosiantį alkaną pilvą. Iš to meto pasiekė 

mus dokumentiškai galbūt ir neįforminta, bet kiekvienam Lietuvos 

valdininkui tekusi prie volė pirkti kalėdinę žąsį ir taip bent švenčių proga 

paremti žemdirbius. 


8 

Jurevičių sūnus Mečislovas, gabus, vikrus, darbštus vaikas, kaip tik 

įkopė į gero piemens amžių – dešimtuosius gyvenimo metus. Tik ūgiu 

Mečislovas atsiliko nuo bendraamžių. Reikėtų leisti berniuką į mokslus, 

bet juk tai – stebuklinės pasakos eilutė. Nebent pats užsidirbtų. Ir 

išleido Jurevičiai sūnų tarnauti pas netoliese gyvenusį ūkininką Adolį 

1 

Iki „Amerikos balso“ dar buvo toli, šios laidos lietuvių kalba prasidėjo 1952 m. vasario 

16 d. 

Mečislovo tėvai Liudvina ir Jurgis Jurevičiai. Apie 1935 m.

Bakanauską, paskui pas Kazį Kundrotą, kad vaikas užsidirbtų ir galėtų 

lankyti pradžios mokyklą, o ten rašto išmoktų. Neblogi ūkininkai buvo 

Mečislovo samdytojai – net keturias žiemas iš eilės jie savo piemenį, 

vėliau jau ir pusbernį, rengė, apavė, pirko rašymo priemones, vadovėlius, 

leido jam kartu su savo vaikais lankyti mokyklą. Tarpukario Lietuvos 

mokykloje nereikėjo mokėti už mokslą, netgi priešingai: visi buvo 

skatinami mokytis, įgyti bent pradinį išsilavinimą. Samdiniams būdavo 

sunkiau tik tada, kai reikėdavo pasivyti jau anksčiau mokyklą lankyti 

pradėjusius bendraamžius, nes samdinių mokslo metai prasidėdavo 

tuomet, kai visus gyvulius suvarydavo į tvartą – kartais tik nuo Visų 

šventųjų dienos (lapkričio 1 d.), o baigdavosi apie Šv. Jurgį (balandžio 

23 d.), kai pagal tradiciją gyvulius reikėjo išginti į ganyklas. Būdavo 

darbų ir per žiemą: prinešk malkų, vandens, nukask sniegą, prirink 

bulvikių kiaulių jovalui, pritarkuok burokų, pašerk, pagirdyk, iškuopk. 

Samdinys yra samdinys. Dar ir dėkingas privalo būti. Tiesa, A. Smetonos 

laikais baigta pradinė mokykla suteikė visai neprastą išsilavinimą, kuriuo 

pasitenkindavo dauguma kaimo vaikų – retas ūkininkas galėdavo leisti 

vaikus į gimnaziją, juolab į universitetą. 

Šviesus buvo Mimaičių kaimas, nes jo seniūnas, Klemensas 

Vaupšas, rūpinosi, kad kaimas turėtų mokyklą. Kol buvo statoma naujoji 

mokykla, pamokos vyko Vainauskų name. Klemenso Vaupšo duktė 

Danutė Valantinienė iki šiol gyvena buvusios mokyklos pastate su savo 

dukra Aušra ir žentu Vytautu, čia užaugo ir dvi Danutės anūkės. Ant 

buvusių klasių durų tebėra emaliu padengti skaitmenys, rodantys, kur 

kokia klasė mokėsi. Dabar mokyklos pastatas yra šios šeimos privati 

nuosavybė. Mokyklos nykstančiam kaimui vargu ar kada beprireiks. O 

tada, prieš aštuonis dešimtmečius, labai reikėjo. 

Buvusios Mimaičių pradinės mokyklos (Šiaulių r.) pastatas 

9

Pradžios mokykla čia buvo atidaryta 1937 m., ją dar vienus 

metus, jau būdamas ketvirtokas, lankė Mečislovas Jurevičius, o 

Danutė Vaupšaitė tik kitais metais pradėjo lankyti pirmą klasę – taip 

jie su Mečislovu ir prasilenkė. Kai Danutė ūgtelėjo iki panelės amžiaus, 

Mečislovas jau buvo paimtas į kariuomenę. Su Mečislovo Jurevičiaus 

mama Vaupšų vaikai, Danutė ir jos broliai, kaimo šviesuoliai, eidavo į 

bažnyčią, buvo gerai pažįstami. Jaunimo pramogoms laiko nelabai 

telikdavo: daržus reikėjo ravėti, gyvulius ganyti, šieną džiovinti, 

jaunesnius brolius ir seseris prižiūrėti. Čia, bendrus darbus dirbant, 

vaikai buvo ir prižiūrimi, ir auklėjami. Knyga kaime buvo turtas, vertybė: 

didelis džiaugsmas būdavo gauti knygą paskaityti. Vėliau sovietai iš tų 

kaimo bibliotekose buvusių knygų krovė laužus, laistė juos žibalu ir 

degino. Po karo ir net pokariui pasibaigus, apie septintą ar aštuntą 

praėjusio amžiaus dešimtmetį, Lietuvos vienkiemius, kartais ir ištisus 

kaimus, nušlavė melioracija – nebeliko vaikų, lankančių Mimaičių 

mokyklą, todėl 1977 m., savo gyvavimo 40-mečio proga, ji buvo 

uždaryta. 


Jurgis Jurevičius su sūnumis Jurgiu, Antanu, Mečislovu, Jonu. 

Micaičių k. netoli Šakynos, Šiaulių r. Apie 1960 m. 

10

KUNDROTAI 

Šiaulių rajono Šakynos miestelio kapinėse ilsisi sutuoktiniai Emilija 

Kundrotienė (Bartašytė) ir Kazimieras Kundrotas iš Gedaičių kaimo, 

vienuolikos užaugintų vaikų tėvai. Iš viso šeimoje gimė trylika vaikų, 

bet du mirė visai maži. Iš tų vienuolikos užaugusiųjų tvarkinga chrono 

logine tvarka dešimt (iki 2019 m. pradžios) jau išėjo anapilin. Priešpaskutinę 

iš jų, Emiliją Jurevičienę (Kundrotaitę), giminės ir artimieji 

2018 m. gruodžio pradžioje palaidojo Šiaulių miesto Ginkūnų kapinių 

tremtinių dalies pakraštėlyje, po medžiu, kur prieš 19 metų (1999 m. 

lapkričio 13 d.) buvo palaidotas jos vyras Mečislovas Jurevičius, o visai 

šalia, praėjus keturiems mėnesiams po tėvo mirties, atgulė ir jų sūnus 

Jonas, penkių vaikų tėvas. Gedaičių kaimo net ir labai smulkiame Lietuvos 

žemėla pyje jau neberasime: melioracija nusausino per kaimą tekėjusį 

upe liuką gražiu Žarės pavadinimu, o viensėdžių žmonės išsikėlė kas kur 

ir išsivedė kaimą iš Lietuvos žemės ir žemėlapio. 

Kazimieras ir Emilija Kundrotai, Emilijos Kundrotaitės- 

Jurevičienės tėvai. 1955 m. 

Kundrotai kildino save iš vokiečių: niekas neprisiminė, kaip jie į 

Šiaurės Lietuvą atklydo, tik žinojo, kad jų pavardės tarimas yra suliaudintas, 

gal sužemaitintas ir reikėtų ją taisyti į Kondrotus, ką vėliau, anot 

Angelės Jurevičiūtės, visi šios pavardės turėtojai ir padarė. Duktė Emilija, 

gimusi 1921 m. liepos 27 d., buvo priešpaskutinis šeimos vaikas. Po jos 

11

gimė sūnus Steponas, kuriam 2019 m. suėjo devyniasdešimt penkeri. 

Dar kruta diedukas, bet jau skundžiasi atmintimi. 

Emilijai buvo dvi dešimt, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis 

karas. Keturi broliai ir penkios seserys dar iki karo ar karo metais, 

pasak Emilijos, buvo kas kur išsilakstę, susukę savo lizdus. Emilija ir 

jos jauniausias brolis Steponas, dar visai paauglys, gyveno su tėvais 

gimtuosiuose namuose, bet tėvai jau buvo garbaus amžiaus ir prastos 

sveikatos, todėl karui baigiantis nemažas ūkis vis la biau gulė ant 

jaunos gražuolės Emilijos, jos broliuko Stepono ir sam dyto berno 

Mečislovo pečių. Tiedu jaunuoliai ir buvo Emilijos atspara ir paguoda 

dideliame ūkyje. Karo metais tos paguodos ne tiek daug ir reikėjo: 

visus tvarkingai pasiekdavo maisto ir kitų būtiniausių prekių kortelės, 

kaime nebūdavo tuščių laukų, daržų, tvartų, ganyklų. Ir miškų. Tik sukis 

su darbais. Baisumai prasidėjo 1944 m. rudenį pirmiausia priemiesčių 

kaimuose, į kuriuos ėmė plūsti išbadėję miestų gyventojai: jie mainė 

savo papuošalus, indus, drabužius, batus į taukus, miltus, kiaušinius, 

sviestą, sūrį. Gimtajame Gedaičių kaime vis dažniau ėmė svečiuotis jau 

išsilakstę Emilijos broliai ir sesės – kiekvienam reikėjo įdėti lauknešėlį. 


Kazimieras Kundrotas (sėdi pirmas iš dešinės) su vaikais. Duktė Emilija 

(būsimoji Jurevičienė) stovi pirma iš kairės. Gedaičių k., Šiaulių r. 1939 m. 

Bet atvažiavę jie padėdavo šieną suvežti, bulves nukasti, laukus suarti. 

Labiausiai vargino iš toli atklydę rusakalbiai elgetos, išsekę, dvokiantys, 

12

utėlėti (sakėsi esą iš Baltarusijos ar Rusijos), įkyriai maldaujantys 

sušelpti, nors nevengiantys ir ką nors nugvelbti. Iki tol kaimo žmonės 

namuose šluota užremdavo duris, tuo duodami ženklą, kad gaspadinė 

išėjo karvės melžti ar daržo ravėti, todėl nieko nėra namuose. Dabar 

žmonės ėmė pirkti spynas ir rakinti duris. Jausmas, kad šalia gali būti 

vagis, plėšikas, vargino ir glumino per amžius tokių įtarimų neturėjusius 

kaimiečius. Nors tarp tų ubagų būta ir inteligentiško veido, gerų akių 

žmogelių, su kuriais įdomu būdavo pabendrauti: jie pasakodavo, kas 

dedasi ten, Rusijoje, kur kolchozai jau prieš dešimt ar penkiolika metų 

įkurti, kur žmonės gyvena kaip lageriuose, kur badas, girtuoklystės, 

smurtas. Sakydavo: „Ateis tokia tvarka ir pas jus.“ Kaimo žmonės tikėjo, 

kad gal ir neateis. Bet 1947 m. sausio mėnesį Kėdainių rajone naujoji 

valdžia sudarė 14 šeimų sąrašą, atėmė iš jų žemę, gyvulius, vežimus, 

žemės ūkio padargus, net kai kuriuos baldus ir įkūrė pirmąjį kolūkį, 

pavadinusi jį Marytės Melnikaitės vardu, nors niekas tuose kraštuose 

tokios Marytės nepažinojo. 

13

VYRAI. PARTIZANAI. ŽEMINĖS 


Vyrų kaime po karo buvo likę pasibaisėtinai mažai, kartais vienas 

vyras – dviem kaimams, ir tie patys likę vyrai ne kažin kokie: arba senukai, 

arba keliolikos metų vaikai, arba frontui netinkami karo invalidai. 

Vakaruose dar griaudėjo bombos, o čia su kiekviena diena augo baimė, 

kad karas dar nesibaigė, kad ateis diena, kai šeimininkauti likę rusai viską 

atims, atims iš lietuvių ir Lietuvą, padarys viską, kad mes pamirštume 

savo kalbą, religiją, papročius. Juk net savo šalyje jie viską atėmė iš 

kaimo žmonių, sukūrė kažkokius kolchozus, kuriuose viskas bendra. 

Moterys bendros? O vyrai? O žemė? Argi galima iš žmogaus atimti jo 

žemę, kurios kiekviena pėda pašventinta prakaitu? Juk viskas – iš žemės. 

Visas žmogaus gyvenimas iš žemės. 

Karo metais, vadinamaisiais vokiečių laikais, kultūrinis ir intelektinis 

gyvenimas Lietuvoje tikrai nebuvo miręs. Šiauliuose veikė trys 

teatrai, muziejus, ėjo savaitraštis „Tėviškė“, kurio straipsniai itin aktyviai 

formavo priaugančio, dar karo frontuose nekovojančio jaunimo ir visų 

gyventojų patriotines nuostatas, bolševizmo baimę. 1943 m. spalio 

1 d. laikraštyje išspausdintas straipsnis „Lietuviai Lietuvos apsaugoje“, 

kuriame rašoma: „ Kad kiekvienas lietuvis savo krašte jaustųsi saugus 

ir kad būtų užkirstas kelias Lietuvoje plisti bolševikų samdytiems 

agentams – buvo būtina imtis atitinkamų apsaugos priemonių. Kova su 

bolševikiniu banditizmu Lietuvoje patikėta patiems lietuviams. Visoje 

Lietuvoje nuo spalių 1 dienos pradeda veikti Vietinės Apsaugos Būriai.“ 

Toliau rašoma, kad tų būrių nariai bus ginkluoti ir apsaugos tikslais galės 

panaudoti ginklą: „Mes tikime, kad kiekvienas Apsaugos būrio vyras šį 

pasitikėjimą dar daugiau sustiprins ryžtingai prisidėdamas prie kovos 

su bolševikiniu elementu, kaip kad lietuviai partizanai savo ryžtingumą 

kovose su bolševikais jau yra įrodę pirmosiomis karo su bolševikais 

dienomis.“ 

1943-ieji – laikas po Stalingrado mūšio (1942 m. vasaris), kai 

karo perkūnija dunda atgal, artėja prie Lietuvos, kai Hitlerio armija 

triuškinama ir vejama namo. 1943 m. lapkričio 26 d. „Tėviškės“ laikraštyje 

išspausdintas straipsnis „Su pasiryžimu ir pasitikėjimu“ turi paantraštę: 

„Atsakymas į bolševikų užmačias – visos lietuvių tautos 

nepalaužiama valia sugriauti Rytų Europos tautų kalėjimą. Kas paaiškėjo 

per du pastaruosius mėn.“ Straipsnyje rašoma: „Bolševistinių 

armijų atsigaivelėjimas ir, kas ne mažiau svarbu, bolševistinių į mūsų šalį 

14

nukreiptų tikslų begėdiškiausias ir įžūliausias atidengimas yra per daug 

svarbūs reiškiniai, kad būtų galima juos lengvabūdiškai praleisti pro 

pirštus ar pasikliauti vienais idiliškais likimo svarstyklių svyravimais. 

„Tėviškės“ laikraščio straipsnio nuotrauka. Straipsnis „Su pasiryžimu ir pasitikėjimu“ 

Ne! Dar kartą ir šį kartą daugiau negu kada nors pati lietuvių tauta 

turi susikaupti ir ištrėkšti iš savo gelmių tokią galingą valią ir pasiryžimą 

pasipriešinti, suklupdyti ir sunaikinti Rytų barbaro kėslus, pati lietuvių 

tauta turi sukaupti tiek ištvermės ir užsispyrimo kovoje už amžiną tautos 

egzistenciją, kad buvusiojo Rytų okupanto naujos užmačios šį kartą ir 

jau paskutinį pasibaigtų niekais ir išsisklaidytų kaip kruvinas dūmas. 

Tai jau per daug visiems žinoma teisybė, kad reikėtų plačiau beįrodinėti, 

jog lietuvių tauta visuomet stačiai instinktyviai buvo priešinga 

gyvuliškiems bolševizmo „idealams“. Per su viršum du dešimtmečius 

mūsų nepriklausomos valstybės gyvenimo bolševikai nežiūrint didžiausių 

pastangų nesugebėjo giliau įsiskverbti į lietuvių tautos kūną ir sielą. 

Porą tūkstančių užverbuotų agentų sudaro visiškai svetimi mūsų tautai 

elementai, ypač semitų rasės bei tam tikras rusiškai lenkiškas miestų 

pogrindžio tamsiausias ir žemiausias gaivalas. Keletą šimtų suklaidintų, 

papirktų ar pasidavusių žydiškojo marksistinio mokslo vergijai netgi 

idealistiniais sumetimais lietuvių čia jokiu atveju nereiškia visos tautos 

nuotaikų. Pagaliau, ką reiškia toks poros ar trijų tūkstančių asmenų 

15


16 

skaičius? Juk tai sudaro vos vieną promilę mūsų tautos. Tiek išsigimėlių 

turėti tautai yra labai mažas procentas, – daug mažesnis, negu jų yra 

turėjusios arba tebeturi visos kitos tautos. 

Šiandien tų išsigimėlių dar tebešmėkšo vienas kitas mūsų tarpe. 

Tai tokie gaivalai, kurie kitų brolių lietuvių kraujo ir laisvės sąskaiton 

raudonojo okupanto buvo iškelti į „aukštesnes“ vietas ir dar negali pamiršti 

savo nelauktai sužibėjusios karjeros, kaip vergų varovai. Bet tokius 

ant pirštų suskaitysim. Visi kiti galvotrūkčiais išmovė paskui savo kruvinus 

duondavius. Jie, galimas dalykas, atsiunčia į mūsų šalį tiek diversan 

tų ir teroristų, kurių dienos suskaitytos. Bet tenais, Rytuose likę, 

tie išgamos vis tebeina kaukaziečio barbaro tarnybą ir skelbia, jog vėl 

ateisią mus „išvaduoti“. Ten jie „atstovauja“ Lietuvos Respubliką ir net vyriausybę. 

Ir ką gi – nieko nėra geresnio lietuvių tautai, kaip jų agita cinės 

kalbos ir pareiškimai. Juo daugiau tokios agitacijos, juo daugiau „Pravdos“ 

straipsnių, juo aiškiau lietuvių tautai, kas jai kiekvieną momentą reikia 

daryti, t. y. šį kartą tokiais smūgiais pasipriešinti Rytų barbarijai, kad ji 

išnyktų iš žemės paviršiaus, ir paskelbti visam pasauliui skambų mūsų 

tautos pasipiktinimo balsą tiems, kurie patys neparagavę raudonojo 

teroro skanumynų šiandie grįžta naiviausiu ir veidmainiškiausiu būdu 

įrodinėti, jog jokios bolševizmo grėsmės nesą, jog bolševizmas netgi 

vedąs kovą už Europos kultūrą ir civilizaciją! 

Šiandien visi įsitikino, kad kova su bolševizmu ir imperialistine 

Rusija yra sunki ir reikalauja begalinių aukų. Bet ji yra būtina ir turi būti 

privesta iki laimėjimo, nežiūrint kokių aukų ir kiek laiko tat pareikalautų 

.“ 

„Tėviškės“ laikraštis Šiaulių apskrities kaimuose buvo vertinamas, 

ne kiekviena šeima galėjo jį prenumeruoti, todėl laikraštis ėjo per 

rankas, juo buvo tikima. Bręstančio jaunuolio Mečislovo Jurevičiaus 

patriotinėms nuostatoms tokie straipsniai neabejotinai padarė įtakos. 

Ne veltui Mečislovas juos saugojo tarp dokumentų – laikraščiai išliko iki 

šių dienų ir tapo biografijos dalimi. 

O tada, XX a. penkto dešimtmečio viduryje, karo banga antrąkart 

persirito per Lietuvą. Minėtoji „bolševizmo grėsmė“ tapo realybe. Viena 

viltis – Amerika, turinti neleisti šito. Ten tiek daug lietuvių – jie susivienys, 

išaiškins amerikonams, kad pagalba Lietuvai būtina. Kažkas net 

buvo girdėjęs per radiją ar skaitęs laikraštyje, kad Amerikos valdžia tam 

ir ruošiasi. Emilijos brolis Steponas, septyniolikmetis kaip ir Mečislovas, 

kurio niekas Kundrotų namuose seniai nebelaikė samdiniu, jau žinojo, 

kad Tyrelio miškuose vyrai išsikasė žeminių, kasa ir bunkerius. Su jais 

yra ir Emilijos brolis Gasparas, sesuo Joana su vyru, Lietuvos karininku

Antanu Rudausku. Emilijos pusbrolis Pranas, jos tėvo giminaičio sūnus, 

karo lakūnas iš to paties Gedaičių kaimo, užaugo gausioje stambaus 

ūkininko (100 ha) šeimoje. Tame kaime buvo ir senas Kundrotų 

malūnas 2 . Kalbama, kad Pranas Kundrotas vadovauja būriui, kuris vis 

didėja, vyrai kuria kovos su okupantais planus ir ruošiasi gyventi miške 

visą žiemą. Partizanai. Mečislovas su Steponu irgi ruošiasi eiti į mišką, tik 

padės Emilijai ir kartu su ja gyvenantiems seniems tėvams nuimti daržus, 

apkasti rūsį su bulvėmis, burokais, suvežti šiaudus, paskersti kiaulę. Ir 

eis. Namuose apie tai nekalbama – juk ir sienos ausis turi, be to, Emilija 

neleis. Tos moterys amžinai bijo, bet ir supranta: reikia Lietuvą vaduoti 

iš okupacijos, kol ateiviai dar nepavergė žmonių sielų ir protų, reikia 

kaupti maistą, šiltą avalynę, drabužius, medikamentus, reikia ginklų 

ir žmonių. Reikia atsargumo ir slaptumo. Reikia būti visapusiškai 

pasiruošusiems, kai ateis amerikonas padėti lietuviams išvyti okupantus 

iš Lietuvos. Niekas neleido sau suabejoti tuo turėjusiu ateiti amerikonu. 

Gal dar ir ne šiemet, bet kitąmet – tikrai. 

Partizanai, Pranui užtarus, abu jaunuolius, Mečislovą ir Ste poną, 

priėmė į būrį, leido kasti žeminę, mokytis šaudyti. Žeminė, vyresniems 

partizanams padedant, išėjo puiki – erdvi, su dviem imi tuotais 

langeliais ir net su užuo laidėlėmis. 

Šitą priedą Emilija iš ėmė iš savo mereškuotų, 

nertų, siuvinėtų grožybių 

skrynios ir liepė būtinai uždėti ant 

langiukų, kad būtų kaip namie. 

Vyrai paklausė savo „vyresniosios“, 

apžiūrėjo ir nusprendė, kad viskas 

teisingai: kai yra užuolaidėlė, nesimato, 

kas padėta ant palangės, 

atliekančios lentynos funkciją, o 

prireikus – ir seifo. Žeminė – sudėtingas 

inži ne rinis statinys. Iš 

viršaus ji turėjo būti nepastebima, 

nejaučiama ko jomis, vadinasi, 

turėjo turėti tvirtas lubas, į ją 

negalėjo vesti joks takas, vadinasi, 

įėjimas turėjo būti kažkur kitur ir 

profesionaliai užmaskuotas, bet ji Mečislovas Jurevičius. Apie 1945 m. 

turėjo būti vėdinama, kad žmonės 

2 

Tokius duomenis apie Praną Kundrotą pateikia kraštotyros knyga „Šakynos kraštas“. 

Vilnius, 2013, p. 129. 

17

joje neuždustų. Mečislovo draugas ir bendražygis Kazimieras Alminas 

papasakojo apie partizanų išradingumą: jie ieškojo išdrevėjusio medžio 

su išpuvusia šerdimi, kiek galėdami valė, platino jo spindį ir „sodino“ 

jį ant žeminės taip, kad vienas jo galas atsivertų į požeminę erdvę, o 

kitas – kuo aukščiau ir į šoną, kad neprilytų, neprisnigtų ir neatkreiptų 

į save dėmesio. Styro pasviręs sausuolis ir tiek, ar maža miške tokių 

varganų medžių? 


18

DRAUSMĖ. MALDA. BLAIVYBĖ 

Partizanų būrio vadas Pranas Kundrotas ir pats puikiai suprato, 

kad jaunų, labai skirtingų ir ginkluotų vyrų grupėje svarbiausia yra 

drausmė, todėl iš savo vyresnybės gaudavo nurodymų mokytis valdyti 

kovingai nusiteikusių vyrų bendruomenę. Į miško brolių būrius susirinko 

marga liaudis – įvairios motyvacijos, amžiaus, išsilavinimo, bendravimo 

kultūros, dalis jų nebuvo armijoje tarnavę, nemokėjo su ginklu elgtis. 

Per trumpą laiką jie turėjo išmokti suprasti vienas kitą iš pusės žodžio 

ir visai be žodžių. Svarbi buvo ne tik drausmė, bet ir tikėjimas, malda. 

Ir blaivybė. Partizanus maitino savi namai, savi kaimai, bet kartu su 

lašiniais, raugintais kopūstais ar agurkais, rugine duona ir pyragu į mišką 

neretai patekdavo ir butelis naminės. Tegul sušils ir pailsės, juk vyrams 

taip sunku. Teko ne tik partizanams, bet ir jų motinoms, seserims bei 

žmonoms aiškinti, kad apkvaitęs nuo alkoholio ginkluotas žmogus yra 

pavojingas. Kova dėl blaivybės nebuvo lengva, nes sovietinė valdžia 

girtavimą palaikė ir skatino. Tuo metu kūrėsi Lietuvos laisvės armija 

(LLA), kurios štabo vienas iš nurodymų buvo toks: „Partizanas turi būti 

šimtą kartų drausmingesnis už reguliariosios armijos karį.“ 3 Pranas 

Kundrotas jau buvo parašęs priesaikos ir statuto metmenis, mokė 

vyrus girdėti, kas jiems sakoma, paklusti vadui ir taisyklėms. Vadui 

buvo sunku, o Mečislovo širdis ir protas buvo pasiruošę pritarti visiems 

reikalavimams; jis pirmomis dienomis tyliai prisiekė sau ir Dievui visada 

kovoti už tikėjimą, melstis ir tapti blaivininku. Ne tik blaivininku – 

abstinentu. Nuo vaikystės jis bjaurėjosi girtais žmonėmis, taip pat ir 

savo tėvu, nors matė jį tokį nedažnai. Jį, dar visai mažą, žeidė ne tik nuo 

gėrimo padėręs tėvo veidas, bet ir susirūpinusios, liūdnos mamos akys, 

išsigandę broliai, sesutė. Jam skaudžiai dilgtelėjo per širdį prisiminus, 

kaip nuskurę, nešvarūs, išbadėję Raudonosios armijos kareiviai 1944 m. 

liepos pabaigoje įsiveržė į Kundrotų namus, kaip jie be saiko kimšo į save 

maistą, kaip šmirinėjo ieškodami degtinės, o neradę nusitaikė į Emiliją, 

privertė ją su įremtu į nugarą šautuvu eiti pas kaimynus ir gauti gėralų. 

Viešpatie, padėk jiems atsikvošėti! 

3 

Nijolė Gaškaitė. Pasipriešinimo istorija. 1944–1953 metai. Vilnius, p. 112. 

19

Partizanų būriuose būdavo griežta apskaita. Kiekvienas naujas 

būrio narys prisiekdavo žodžiu, kryžiumi palietus jo petį perskaitydavo 

ir pasirašydavo priesaikos tekstą, gaudavo numerį ir slapyvardį. 

1945 m. pradžioje Mečislovas Jurevičius prisiekė 85 numeriu ir gavo 

Tankiuko slapyvardį. Jo širdis džiūgavo, jis pajuto tvirtą žemę po kojomis, 

pasijuto esąs savame kelyje. Padėkos malda savaime liejosi iš 

širdies, nors tuo metu jis dar nenujautė, kaip dažnai ir galingai lemties 

išbandymuose jį gelbės tikėjimas ir malda. 


20

OKUPANTAI – NE SVEČIAI 

Kai tik frontas paskutinėmis 1944 m. liepos dienomis nudundėjo 

į vakarus, Lietuvoje likusi naujoji valdžia paskelbė mobilizaciją į Raudonąją 

armiją: kareivių reikėjo frontui, be to, mobilizacija leido susidoroti 

su nepaklusniaisiais. Nors mobilizuotieji turėjo tapti patrankų 

mėsa, bet nepaklusti irgi buvo baisu – už tai grėsė mirtis. Bet į grupes 

susibūrę vyrai pirmaisiais pokario mėnesiais jautėsi esantys savo 

žemėje, namuose, todėl vaikščiojo nė kiek nesislapstydami, neretai 

užpuldavo miesteliuose ir kaimuose sovietų įkurtus štabus, sunaikindavo 

mobilizuojamųjų sąrašus, išsinešdavo dokumentus, net nušaudavo 

vieną kitą aukšto rango ir aršiai puolantį viršininką, o kitiems primindavo, 

kad jie yra svečiai, todėl turi elgtis ramiai ir pagarbiai. Į Lietuvą plūdo 

NKVD 4 kariuomenė, pasienio apsaugos pulkai. 14 nuošimčių Lietuvos 

vaikinų pakluso įsakui eiti į armiją. „Jų likimas tragiškas“, – rašė apie 

to meto politinę padėtį Nijolė Gaškaitė knygoje „Pasipriešinimo 

istorija. 1944–1953 metai“ (p. 23–40). Sunku buvo visur: iš archyvinių 

dokumentų surinkę duomenis žmonių, iki okupacijos ar karo metais 

buvusių visuomeninių, religinių organizacijų sąrašuose, NKVD veikėjai 

imdavo persekioti juos ir net jų šeimų narius. 1945 m. Lietuvos miestų 

ir kaimų žmonės privalėjo pasirašyti padėkos draugui Stalinui laišką – 

nepasirašiusieji buvo skelbiami liaudies priešais. Kaimuose okupantų 

statytiniai siautėjo ypač aršiai – ieškojo sodybose pasislėpusių nuo 

mobilizacijos jaunuolių arba liaudies priešų. Vyrai gelbėjosi bėgdami 

iš namų, dažnai ieškojo kelių pas partizanus – savo gimines, kaimynus, 

vaikystės draugus. Namuose su mažais vaikais ir gyvulėliais likdavo 

moterys ir senukai. Visi skaudžiai išgyveno dėl savųjų: dienomis 

tūkstančiai ginkluotų kareivių šukavo miškus, eidami ištiestos rankos 

atstumu, apžiūrėdavo kiekvieną krūmą, o naktimis liepsnodavo sodybos, 

jeigu enkavėdistai nerasdavo jose ieškomųjų, skardėdavo šūviai, jeigu 

rasdavo. Partizanų būrius nuolat papildydavo nauji nariai. 

4 

Per pirmą pokario dešimtmetį valstybės saugumo įstaigos pavadinimai buvo kaitaliojami: 

NKVD – rus. Narodnyj komitet vnutrenich del, liet. – Vidaus reikalų liaudies 

komitetas; NKGB – rus. Narodnyj komitet gosudarstvenoj bezopasnosti, liet. – Valstybės 

saugumo liaudies komitetas; MGB – rus. Ministerstvo gosudarstvenoj bezopasnosti, 

liet. – Valstybės saugumo ministerija; nuo 1954 m. kovo 13 d. – KGB rus. Komitet gosudarstvenoj 

bezopasnosti, liet. – Valstybės saugumo komitetas. 

21

TYRELIO MIŠKAI 


22 

Šiaurės Lietuvoje, ties Šiaulių ir Žagarės rajonų (vėliau šis rajonas 

priskirtas Joniškio rajonui) riba, plyti Girkautų ir Tyrelio miškai. Baisūs 

miškai: pelkės, klampynės, akivarai, sąvartos, gyvatynai. Reikėjo tiksliai 

žinoti, kaip atrasti tas aukštumas, kur gruntas sausas, kur galima kasti 

žemines ir bunkerius, kur pati gamta saugo nuo pavasario polaidžių 

vandens ir priešų. Viena iš tokių vietų vadinosi Akmenų sala 5 – čia ir 

kūrėsi Prano Kundroto vadovaujamas partizanų būrys. Tik vietiniai 

žmonės, nuo mažens kartu su seneliais ar tėvais ėję rinkti grybų ir 

spanguolių, žinojo tų miškų takus, mokėjo jais išvinguriuoti neprasmegę 

akivare, nesusižeidę, nepaklydę. Todėl Tyrelis buvo idealus miškas 

partizanams. „Liaudies gynėjai“ čia ilgai nekišo nosies be vedlio, o tarp 

vietinių gyventojų rasti patikimų vedlių buvo tiesiog neįmanoma – 

kaime visi vienas kitą pažįsta, mato. Gamtai talkinant Tyrelio miškuose 

partizanai, o jų čia buvo net keli būriai, 1946 m. susijungė į Kęstučio 

apygardą ir išsilaikė kone ilgiausiai Lietuvoje. 

1944–1945 m. žiema taip ir praėjo – besiruošiant gyventi miške, 

bekaupiant atsargas, besiklausant traškančio detektorinio radijo, kurį 

Mečislovas su Steponu parsivežė iš Šiaulių, nuo jo per pačią aukščiausią 

kriaušę nutempė kažkokias vielas ir uždraudė namiškiams klausinėti, 

iš kur jį gavę. „Mažiau žinosit, ramiau miegosit“, – vyriškai į klausimus 

atrėždavę jaunuoliai. Po poros savaičių išgirdę, kad tikrintojai ieško radijo 

aparatų, o radę juos atima, vaikinai nukabino savo vielas ir išnešė iš 

namų visą aparatūrą. „Ir ačiū Dievui, – pagalvojo Emilija, – tikrai ramiau 

miegosime.“ 

Netikra ir labai trapi buvo tų metų ramybė. Kasdien iš lūpų į lūpas 

baimingai perdavinėdavo naujienas apie tai, kad mokyklose naikinamas 

tikybos dėstymas, o vietoj jos dėstoma Stalino konstitucija, mažinamas 

lietuvių kalbos pamokų skaičius, bet verčiama mokytis rusų kalbos, 

kurios mokyti dažnai, ypač miestų ir priemiesčių mokyklose, ėmėsi 

NKVD (NKGB, MGB) rusų tautybės pareigūnų ir kariškių žmonos – savo 

vyrų ar jų darbdavių ausys ir akys. Tokiu būdu nuolat stiprėjo dvasinė 

priespauda. Žmonės baisėjosi, kad uždrausta giedoti Lietuvos himną, 

švenčių dienomis kelti lietuvišką trispalvę ir apskritai švęsti lietuviškas ir 

katalikiškas šventes, kad ne vienose kapinėse išniekinti savanorių kapai, 

griaunami Lietuvos istorinėms asmenybėms ir datoms minėti skirti 

5 

Šiuo metu į buvusią partizanų stovyklą įrengtas takas. Apie tai informavo Šakynos 

miestelio puoselėtojas Stasys Šalkauskas.

paminklai, uždarinėjamos bažnyčios. Miestuose ir net miesteliuose 

įkurtos areštinės – dažnai šaltuose, drėgnuose, belangiuose rūsiuose, 

kuriuose gerai jautėsi tik žiurkės. Įkurti naikintojų (smogikų, žmogžudžių) 

batalionai, kuriuose dirbo ir vienas kitas lietuvis. Kažkur okupantai 

surado, nušovė, o kitus gyvus sudegino kelis jaunuolius, besislapsčiusius 

nuo mobilizacijos, išniekino ir nukankino mažą mergaitę, ketvirtokę. 

23

UŽDUOTIS. EMILIJA 


24 

Kol kas Šiaurės Lietuvos kaimai, krūpčiodami nuo siaubingų 

naujienų, einančių iš lūpų į lūpas, gyveno įprastą gyvenimą: moterys 

dirbo ūkio darbus, vyrai tai dingdavo, tai atsirasdavo, tai vėl dingdavo. 

Moterys išmoko neklausinėti, kur jie eina ir kada grįš. Ir taip žinojo. Tuo 

metu, vos įpusėjus 1945-iesiems, Tyrelio miško partizanai nusprendė 

(galbūt gavo nurodymą iš valdžios), kad vien miško brolių pajėgos, net 

ir pačiais viltingiausiais skaičiavimais paremtos, yra nepakankamos, nes 

trūksta žmonių ir ginklų, todėl vertėtų pasukti galvą dėl kitų variantų, 

tarkim, dėl tų jaunų vyrukų, kuriuos, vos sulaukusius aštuoniolikos, 

sovietų valdžia ima į savo armiją. Vyrukai slapstosi, nenori eiti į okupanto 

kariuomenę. Vadinasi, tarp jų yra patriotiškai nusiteikusių, o tokiems 

tereikia padrąsinimo, draugo peties šalia, kad, atėjus laikui, prasidėjus 

Amerikos (gal – Amerikos ir Europos šalių) karui su Rusija, jie prisidėtų 

prie partizanų, atsuktų šautuvus į sovietinius okupantus ir priverstų 

juos iš si nešdinti iš mūsų žemės. Mečislovas nuoširdžiai pritarė tokioms 

mintims, nes aistringai tikėjo, kad kiekvienas lietuvis yra LIETUVIS, 

negalintis susi taikyti su Tėvynę ištikusia ne laime. Nedidelio ūgio, bet 

iš kal bus, gebantis suprasti ki tą, drąsus, o svarbiausia – iš prigimties 

draugiško, taikaus, geranoriško būdo, Mečislovas idealiai tiko šiai 

misijai. Pir miausia jis turėjo pasiruošti, sudaryti naujiesiems gyveni mo 

tvarkytojams lojalaus, pa tiki mo, pritariančio sovietų val džiai žmogaus 

įvaizdį. Tam reikėjo laiko. Būrys nutarė iš siųsti Mečislovą namo, įpareigojo 

jį legalizuotis, sukū rė legendą ir planą, kaip jaunuolis turi pateikti 

savo apsispren dimo priežastį, apibūdinti žmones, su kuriais buvo miške, 

vietą, kur įsikūrusi partizanų stovykla, „išduoti“ taip, kad viskas atrodytų 

tikra ir rimta. NKVD tardytojai buvo gerai pasirengę – tiesiog užuosdavo 

klaidinimus. Jiems tai – ne pirmas kartas, o Mečislovui – pirmas. 

Buvo ir kita priežastis, viliojusi vaikiną namo, – tai Emilija. Keleriais 

metais vyresnė, protinga, darbšti ir graži mergina virpino Mečislovo 

širdį, nors jis iš visų jėgų stengėsi neišsiduoti. Neišlaikė, kai pajuto, 

kad ir Emilija jaučia tokią pat šilumą. Meilė abiem išaugino sparnus, 

pakėlė iki dangaus, iki tikėjimo, kad viskas bus gerai. „Negaliu aš be jos! 

Supraskit!“ – mušėsi į krūtinę jaunuolis jam į tėvus tinkančio milicininko 

kabinete Gruzdžiuose (archyv. 4421). Viskas buvo nuoširdu, nereikėjo 

vaidinti, taigi ir bijoti, kad išsiduos. Mečislovas užpildė jam pakištus 

blankus, parašė „nuoširdų prisipažinimą“, kad buvo suklaidintas dėl 

sovietų valdžios ir išėjo. Arkliuko traukiamu vežimu kratydamasis

namo į Gedaičių kaimą, Mečislovas 

mąstė apie tai, kad dabar pradės jį 

sekti, galbūt ir reikalaus atlikti kokius 

nors darbus, įrodančius jo palankumą 

sovietų valdžiai. „Įdomu, kas iš vietinių 

bus pristatytas prie manęs, – pats sau 

nusišypsojo. – Svarbu laiku ir teisingai 

išsiaiškinti.“ Mečislovas nesiruošė 

nu traukti ryšių su mišku. Aplinkybės 

buvo palankios – tame pačiame kaime 

gy veno Emilijos tėvo giminių 

šeima, auginusi kelis sūnus, protingus, 

išsilavinusius Lietuvos patriotus, kuriais 

buvo galima visiškai pasitikėti. Visi jie – 

to paties kaimo ir vienos kartos žmonės, 

todėl ir jų nuolatinis bendravimas 

nieko nestebino. 

Faksimilė 

Emilijos Kundrotaitės ir Mečislovo Jurevičiaus vestuvės. 

Sėdi Emilijos tėvai – Emilija ir Kazimieras Kundrotai. Gedaičių k. Šiaulių r. 1947 m. 

25

Dar ne pavasaris, dar tik 1947 m. vasaris, dar ir sninga, ir vėtros 

ūžauja, ir šaltis paspaudžia, bet Emilijai ir Mečislovui išpuolė ganėtinai 

ramus savaitgalis, kuriam visi ruošėsi, – vestuvės tuo metu buvo retas 

džiaugsmas. Susėdę į dvejas plačias šlajas vestuvininkai išvažiavo į 

Šakynos bažnyčią, bet porą kilometrų pava žiavus atsirišo būsimųjų 

jaunavedžių šlajukų vieno arklio pakinktai. 

– Blogas ženklas, Emilija! Blogas! Išsiskirsim mudu! Ach, Viešpatie, 

– rišdamas pakinktą sielojosi Mečislovas. 

– Nesiskirsim, tai ir neišsiskirsim. Juk ne arklys nuspręs, kaip 

mums gyventi, – nukirto Emilija. – Pririšti tvirtai reikia. 

Sovietų valdžia bažnytinės santuokos nepripažino, todėl jaunavedžiai 

turėjo įregistruoti santuoką dar ir Civilinės metrikacijos skyriuje, 

kad Mečislovas būtų oficialiai vedęs, o Emilija iš Kundrotaitės taptų 

Jurevičiene. Tą jie ir padarė po mėnesio, regis, 1948 m. kovo mėnesį. 


26

ŽIAURUMAS 

Emilija ir Mečislovas dėkojo Dievui už kiekvieną praėjusią ir 

išauštančią dieną, nors kiekvienas turėjo po didelį rūpestį: Emilija 

žinojo, kad ilgėjančiais rudens vakarais reikės siūti, megzti, nerti 

mažyčius drabužėlius, kurių prireiks 1949 m. pradžioje, o Mečislovas 

1948 m. gegužės viduryje gavo šaukimą po dviejų savaičių, birželio 1 d., 

prisistatyti į karinį komisariatą. Jo planas dėl šio atvejo buvo aptartas 

partizanų būryje ir aiškus: eiti į sovietų kariuomenę, pajusti kareivių 

nuotaikas, atsargiai suburti saviškių stovyklą, agituoti kareivius prisidėti 

prie lietuvių išsilaisvinimo kovos karo su sovietais atveju, aiškinti jiems 

sovietinės okupacijos niekšiškumą. 

Išvažiuodamas į Šiaulius Mečislovas atsisveikino su Emilija 

smaugiamas negeros nuojautos: „Ar begrįšiu?“ 

Nesulaukė Emilija savo vyro nei tą dieną, nei kitą, kol nebeiškentusi 

nuvažiavo pati į karinį komisariatą ir sužinojo, kad jį paėmė į kariuomenę. 

Po dviejų mėnesių tą patvirtino ir Mečislovas trumpu laiškeliu iš 

Kaliningrado srities. „Dabar taip vadinasi Karaliaučius“, – paaiškino 

Emilijai brolis Gasparas. Emilija apsidžiaugė: bent netoli, ne už jūrų 

marių, ne anose Rusijos platybėse, ne Sibire. „Atitarnaus ir grįš“, – 

ramino save. 

Tačiau jaunąją žmoną ir jos garbaus amžiaus tėvus užgriuvo dar 

viena nelaimė: žaibu aplėkė žinia, kad kuriamas Šakynos kolchozas, 

kad visi šiame valsčiuje gyvenantys žmonės taps jo nariais, o savo 

gyvulius, padargus ir net kai kuriuos baldus (pagal poreikį) privalės 

atiduoti bendram ūkiui. Žmonės puolė slėpti gyvulius nuo karo likusiose 

žeminėse, miškuose, bet kiek ilgai išlaikysi tą slaptumą, juk gyvą padarą 

turi lankyti kelis kartus per dieną – šerti, girdyti, melžti. Su Emilija, kaip 

su sovietų armijos kario žmona, kolchozo kūrėjai pasielgė žmoniškai: 

išsivedė, išsivežė viską, ko, jų nuomone, du senukai Kundrotai ir jų 

duktė Jurevičienė turėjo per daug, bet paliko vieną karvę be ragų, vieną 

arklį, vieną kiaulę, dvi avis ir vieną dvikinkį vežimą, kurį teko perdirbti 

į vienkinkį. Kaip ten buvo su vištomis ir žąsimis, dabar jau niekas 

nebeprisimena. Baldų, regis, irgi neėmė. Darbo namų ūkyje sumažėjo, 

bet širdies skausmas dėl tokio apiplėšimo buvo labai aštrus. 

Ruduo irgi buvo geras, ypač vakarai: pašėrei gyvulius, išvirei bulvienės 

tėvams ir sau, suplovei indus, iššlavei trobą ir ilgas vakaras tavo. 

Jau sunku Emilijai, jau dažniau norisi pasėdėti, pamegzti, pasiuvinėti. 

27

Prisitraukusi arčiau stalo krašto žibalinę lempą, Emilija pasiėmė į 

rankas siūlėjamą palutę. Staiga krūptelėjo išgirdusi beldžiant į duris. Buvo 

bebėganti per priemenę į seklyčią, kurioje gyveno tėvai, bet nespėjo: 

išgirdo atsilapojant duris, kablį, kuriuo jos buvo užkabintos, krintant ant 

žemės. Tą pačią minutę priemenėj išgirdo rusišką nesuprantamą, bet 

jau įprastą keiksmažodį ir pamatė į virtuvę įvirtusius du vyrus. 

– Kur broliai? – sušvokštė vienas, pripuolęs prie suakmenėjusios iš 

baimės Emilijos. 

– Kokie broliai? – negyvomis lūpomis sušnabždėjo moteris. 

– Žinai kokie! Žinai, – įsiutęs riaumojo vyras, artėdamas prie jos, 

besitraukiančios prie stalo. 

– Nežinau. Gal gyvulius šeria, – patraukė pečiais Emilija, staiga 

pastebėjusi, kad prie durų pasilikęs vyras nežymiai papurtė galvą. – 

Nežinau. Ką tik buvo... 

– Meluoji, suka! – tik dabar moteris pajuto naminės dvoką, bet 

nespėjo nė aiktelėti. Vyras staiga užsimojo ir atgalia ranka visa jėga 

trenkė jai per galvą. 


28 

Mečislovas Jurevičius – sovietinės armijos karys. 

Kaliningrado sritis, 1948 m.

ANGELĖ 

Emilija atsipeikėjo iš skausmo. Sudejavo ir pati nejaukiai pasijuto 

nuo savo dejonės. Ją supo tamsa ir tyla. Dvokė žibalu. „Kur tie du?“ – 

toptelėjo mintis. Supratusi, kad guli ant grindų savo virtuvėje, moteris 

nedrįso sujudėti. Įtempusi klausą pabandė suvokti, ar nėra šalia kokios 

nors grėsmės. „Ačiū Dievui, nedegam, – mintyse apsidžiaugė. – Kažin 

kiek valandų? O tie du? Gal ir ne du, juk turėjo kas nors ir lauke likti. 

Jie laukia Gasparo. Gal abiejų su Steponu. Lyg abu buvo žadėję šiąnakt 

pareiti. Gal jau sulaukė ir išsivedė? Viešpatie, padėk jiems.“ 

Emilijai skaudėjo pilvą. Pabandžiusi atsikelti, suvokė, kad skauda 

ir galvą. Be to, jos krūtinė buvo šlapia, dvokė žibalu. Regis, ir ant grindų 

prilaistyta. Pagrabaliojusi šalia savęs, užčiuopė žibalinės lempos roputę 

ir plono stiklo šukių. „Matyt, trenkė nuo stalo lempą, tikėdamasis, 

kad padegs“, – pagalvojo. Šiaip ne taip atsiklaupusi ant kelių surado 

degtukus, bet nesiryžo įžiebti, pirma turėjo nusirengti ir pastumti į šoną 

drabužius, pašluostyti grindis, kad neplykstelėtų liepsna. Savo moteriška 

intuicija pajuto ir dar šį tą negero. Po kurio laiko iš stalčiaus išsiėmė ir 

įžiebė žvakę. Laikrodis rodė beveik devynias valandas vakaro. „Ne, dar 

neturėjo pareiti, per anksti“, – pabandė raminti save. Ausis pagavo labai 

tylų ir pažįstamą garsą: taip mama užveria seklyčios duris ir tamsoje 

šlepsi per priemenę į kitą namo galą, pas ją, Emiliją. 

Artimiausia ligoninė buvo Gruzdžiuose, už 13 kilometrų. Vežime ant 

šiaudų paguldyta, antklode ir kailiniais užklota Emilija tirtėjo iš skausmo 

ir siaubo, kad galbūt prarado savo taip lauktą vaikelį, o arkliukas kiek 

pajėgdamas skubėjo. Ir spėjo: ankstyvą lapkričio 7 d. rytą gimė mažytė, 

neišnešiota, bet gyva mergytė. „Vargu ar išgyvens“, – tyliai sau pagalvojo 

gydytoja. Taip pat tyliai ji pasakė mažylės senelei, atvežusiai gimdyvę ir 

tebelaukiančiai koridoriuje: „Reikėtų tą angeliuką pakrikštyti.“ Po dviejų 

dienų krikštydamas Angelę Jurevičiūtę kunigas taip ir įrašė savo bažnyčios 

knygoje: 1948 m. lapkričio 9 d. Praeis daug metų, kol Angelė sužinos, kad 

gimė ji pačios bedieviškiausios šventės – Spalio revoliucijos – metinių 

dieną. Ir dar: labai gali būti, kad kagėbistų skubėjimas švęsti spalio 

revoliucijos metines tuokart išgelbėjo Emilijos brolius, kurie būtent tą 

naktį, atėję prie tėvų namo, rado neužkabintas lauko duris, iš jų išplėštą 

kablį ir išsigandusį tėvą, vieną likusį namuose, nes pakilusi temperatūra 

nuguldė jį į lovą. 

Ligoninėje per anksti gimusią mažylę ir jos mamą laikė daugiau nei 

dešimt dienų – abi sutvirtėjo, atkuto. Seneliai sukosi po namus, tvarkėsi, 

ruošdamiesi sutikti naują gyventoją. 

29

KNYGOS – TURTAS 


30 

Emilijos tėvelis netruko pasveikti. Važiuodamas į Gruzdžius 

aplankyti dukters ir anūkės, vis prisimindavo ir pats sau į ūsą piktai 

pamurmėdavo, kad žentas Mečislovas ankstyvą pavasarį, būdavo, porą 

kartų per savaitę vis pasikinko arkliuką ir darda (tokį kelią! ir dėl tokių 

niekų!) į Gruzdžius, jau visai sutemus grįždamas namo prasuka pro 

kleboniją, aplanko kleboną. Žentas būdavo labai patenkintas, pats ir 

pasakojo uošviui apie savo nuotykius. Mečislovas ir Gruzdžių parapijos 

klebonas sukibę išnešdavo pro klebonijos ūkinio pastato, vadinto 

sandėliu ar skalbykla, duris ir įversdavo į vežimą sunkų maišą, kartais 

net du. Jeigu kas nors būtų patikrinęs, nesunkiai būtų radęs maišuose 

knygų, prieškarinių laikraščių, žurnalų komplektų ryšulius. Mečislovas 

gerai buvo išmokęs savo pasaką, pats iš savęs pasijuokdamas sakė, kad 

ne kartą važiuodamas ją repetavo: „Taigi va – davė klebonas prakurams, 

sako, gerai dega, tik reikia išplėšti ir suglamžyti lapus. Ar taip, ar taip 

jau išmetė. Biblioteka išmetė, sakė – senos jau, nebetinkamos tos 

knygos, laikraščiai. Gal ir jums reikia prakurų? Pasidalinčiau.“ Bet niekas 

Mečislovo nei stabdė, nei tikrino, mat vietiniai valdininkai jau dvejus 

metus palankiai į jį žiūrėjo – kurgi ne, žmogus pritaria naujai valdžiai ir 

tvarkai, net į kariuomenę žada eiti, jeigu pašauktų. 

Knygas ir laikraščius tada Mečislovas sukrovė ant duonkepės 

krosnies: pirmiausia juos, bent kelis mėnesius gulėjusius skalbykloje, 

reikėjo išdžiovinti. Emilijos mama nepritarė tam, kad žentas apkrautų 

papelijusiais popieriais duonkepę („dar užsikurs kada duoną bekepant“), 

todėl Mečislovas kasdien perkilodavo knygas ir laikraščius jai nematant, 

vis pačepsėdamas iš džiaugsmo dėl netikėtai įgyto turto. „Kai ateis 

žiema, gal bus laiko paskaityti. Juk taip įdomu: Smetonos laikais išleista 

„Lietuvos istorija“, profesoriaus Stasio Šalkauskio raštai, Vytautui 

Didžiajam skirtas albumas. Kvailumas gi tų rusiškų valdininkų – tokį 

turtą išmesti iš bibliotekų!“ – baisėjosi Mečislovas, tais pokalbiais vis 

lenk da mas beveik beraštį uošvį palankiai vertinti pavojingą krovinį ant 

kros nies. Ačiū Dievui, kad nereikalavo čia pat sudeginti, o bibliotekininkei 

užteko proto pasiguosti klebonui. Abu ir nutarė patyliukais daug 

„išbrokuotų“ leidinių suvežti į klebonijos skalbyklą, o vėliau išdalyti 

patikimiems žmonėms. Gal bent dalis išliks. Tik po kelių dešimtmečių 

paaiškės, kad 1944–1951 m. bibliotekos buvo priverstos sunaikinti 

600 000 knygų ir periodinių leidinių. Išliko tik maža dalelė, ir tai – rizikos 

ir kančių kaina.

AREŠTAS 

Nors Jurevičių dukrelė augo gerai, bet buvo tokia mažytė, kad 

seneliai nesiryžo paimti anūkėlės ant rankų. Reikėtų nusiųsti jaunajam 

tėveliui fotografiją, bet niekas aplinkui neturi aparato. „Ateis vasara, 

reikės nuvežti į Gruzdžius, gal ten kas nors galės padaryti mažylės 

nuotrauką“, – svajojo seneliai. Tokia proga atėjo, tik ne taip greitai, kaip 

seneliai ir Emilija norėjo. 

Emilija Jurevičienė su pusės metų dukrele Angele 

Gedaičių k. Šiaulių r. 1949 m. 

Mečislovas išvažiavo į sovietų kariuomenę su užduotimi, visas 

instrukcijas susidėjęs į galvą. Dalinyje jis turėjo pirmiausia išsiaiškinti 

savo naujų draugų tautybę, politines nuotaikas, charakterio bruožus – 

viską, kas galėjo lemti nesėkmę. Reikėjo būti itin budriam ir atsargiam. 

Bet žodis po žodžio per pusantrų metų Mečislovui jau buvo aišku, kad 

jis turi tris draugus, pasiryžusius ir pasiruošusius, jeigu prireiks, ginti 

Lietuvą ginklu. Susidomėjusių yra ir daugiau. Štai kaip jis pats prisimena 

savo kareiviškų dienų pradžią: 

31


32 

„1948 m. birželio 1 d. 

iš ė jau iš karinio komisariato, 

bu vau sulaikytas ir išvežtas į 

Ka raliaučių statyti karinį aerodro 

mą, – sako Mečislovas Jurevičius, 

pradėdamas pasa ko ji mą 

apie savo kančių kelius 6 . – Darbas 

buvo labai sunkus: statybos 

vyko buvusiame kari niame 

vokiečių oro uoste. Bet 

ko kio mis klimatinėmis są lygomis 

kastuvais kasėme žemę, 

karučiais vežėme ją, lyginome. 

Labai blogai maitino, nuolat 

jau tėme alkį. Norėdami nors 

kaip nors praskaidrinti savo 

būtį, lietuviai dainuodavome, 

latviai labai greitai išmoko žodžius 

ir ėmė dainuoti kartu, 

o rusakalbiai pritardavo niūniuodami 

melodiją. Mūsų pulke, 

kurį vadino banditų pulku, daugiausia buvo lietuvių ir latvių, bet 

buvo ir rusų, ukrainiečių, baltarusių. Žinoma, lietuviai kalbėdavomės 

apie prieškarinės nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, jos tradicijas, 

statutą, buitį, maitinimą. Apie tai žinojome iš savo tėvų pasakojimų, 

buvome matę nuotraukų su šauniais, pasitempusiais Lietuvos kariūnais, 

kurių uniformas puošė lietuviški ženklai. Lygindavome anuos laikus su 

dabartine savo padėtimi, pasvarstydavome, kaip turėtume toliau gyventi, 

kad tas gyvenimas sugrįžtų į žmoniškas vėžes, kad baigtųsi teroras, 

represijos. Kalbėjomės dirbdami, visiškai atvirai, neslėpdami savo 

nuomonių. Ir nežinodami, net neįtardami, kad esame sekami. Įdomios 

būdavo vadinamosios politvalandėlės, kurioms lietuviai ruošdavomės 

ir užduodavome karininkams tokių „nepatogių“ politinių klausimų, 

į kuriuos dažniausiai sulaukdavome: „Į šį klausimą aš neatsakysiu!“ 

Mums tai buvo mažytės pergalės, okupacinės kariuomenės karininko 

įvarymas į kampą. Dirbdavome aerouosto statybose gerai, bet už bet 

kokius ginčus su vyresnybe lengvai gaudavome po 15 parų karcerio. 

Tiesa, kai kuriuos siuntė į „komandiruotes“, kurių kareiviai labai norėjo, 

6 

Įrašas iš Algirdo Vileikio kompaktinio disko: Kazimiero Almino interviu su Mečislovu 

Jurevičiumi. 

Šiandien Mečislovas budi kareivinių valgykloje. 

Kaliningradas. 1949 m. sausio 2 d.

sakė, jog pailsi nuo muštro, sunkaus darbo, įtampos, pajunta bent šiek 

tiek laisvės. Tik daug vėliau sužinojome, kad į „komandiruotes“ kareiviai 

važiuodavo su kontržvalgybos užduotimis.“ 

Dalinyje ir kareiviai, ir karininkai žinojo, kad Kazys Buožis, Zigmas 

Jonaitis ir Mečislovas Jurevičius yra draugai ir nacionalistai, bet jų 

debatuose noriai dalyvavo Sudaris, Ryžova, Baltrūnas ir dar keli kareiviai. 

1949 m. pavasarį Buožis ant vagonėlio aliejiniais dažais užrašė lietuviškus 

žodžius, kuriuos, kai jį privertė išversti į rusų kalbą, jis išvertė kaip „mirusi 

gražuolė“. Į klausimą, ką tai reiškia, Buožis atsakė, kad dirbdami su tuo 

vagonėliu kareiviai dažnai susižeidžia, nukenčia. „Tai kodėl neparašei, kad 

būtų atsargūs?“ – klausia jo vadas, bet Buožis tik paslaptingai šypsosi. 

1949 m. vasarą, visiems kareiviams išėjus į darbą, budėtoju 

(rus. dnevalnyj) liko Jonaitis. Įsijungęs radijo imtuvą jis sugavo radijo 

stotį „Golos Ameriki“, išklausė laidą ir vėliau, po darbų, visiems savo 

tautiečiams „skleidė antitarybinius pamąstymus apie greitą Amerikos ir 

jos satelitų karą prieš SSRS, kuriame pastaroji būtinai pralaimės“. 

Jurevičius ant šachmatų lentos peiliuku išpjaustė Lietuvos šaulių 

sąjungos ženklą. 

„1950 metų sausio mėnesį Jonaitis, Buožis ir Jurevičius, pa klusdami 

savo antitarybiniams įsitikinimams ir remdamiesi jau tu rėtos 

nusikalstamos veikos patirtimi, organizavo grupę, kurios tikslas buvo 

išduoti tėvynę, karo atveju pabėgti iš armijos, o jeigu tai nepasisektų, 

pereiti į priešo pusę“ – taip parašyta bent keliuose apklausos 

protokoluose, susegtuose į storą tomą po trijų draugų arešto, įvykusio 

1950 m. gegužės pabaigoje. 

„Aš nebuvau savo tiesioginiams vadovams nei palankus, nei 

paklusnus, o gavęs parų visai suįžūlėdavau. Kuopą rytą varo į mankštą, 

o aš nesikeliu. Seržantas dar bando švelninti situaciją, klausia, gal bent 

dirbti eisiu, o aš atšaunu, kad esu areštuotas, esu kalinys, man paskirtos 

paros, aš jas ir sėdžiu. Tuomet aukštesnio laipsnio karininkas supyksta ir 

prideda man dar kelias paras daboklėje. Ir taip – ne kartą“, – pasakojo 

Mečislovas. 

Per metus iš dalinio Nr. 62102, kuriame tarnavo Mečys, kažkur 

pamažu tyliai dingo apie 50 kareivių – lietuvių ir latvių. 

„Atėjo ir mūsų laikas. 1949 m. mus, penkis lietuvius, kažkur 

nuvežė. Supratome, kad didelis būrys sovietinei valdžiai nepalankių 

vienminčių, kuriuos ganėtinai sunku sekti dėl nesuprantamos kalbos, 

sovietinei karinei valdžiai tapo pavojingas, todėl reikia mus išsklaidyti. 

Juolab kad mūsų, tų nepritariančiųjų Lietuvos okupacijai, vis daugėjo. 

Reikėjo mus kuo skubiau „nukenksminti“. Ir tikrai – mus tardyti jau 

33

vežė po vieną. Mane – labai iškilmingai – lengvąja mašina su priekyje, 

šalia vairuotojo, sėdinčiu pulkininku ir iš šonų mane saugančiais dviem 

ginkluotais kareiviais. Nerami buvo širdis, bet dar nesupratau, kad esu 

sulaikytas, nes niekas manęs apie tai neinformavo. Įtarimą kėlė kitos 

aplinkybės: kai dar būnant kareivinių kieme man seržantas sukomandavo 

eiti su juo, kaip tik buvo popiečio laisvalaikis, kurį naudojau išsidžiovinti 

drėgniems nuo prakaito autams, pasidžiovęs juos ant suoliuko, šalia 

pasidėjęs batus ir ištiesęs basas kojas. Seržantas priartėjo prie manęs 

nepastebimai ir riktelėjo: „Greitai stotis ir eiti!“ Bandžiau paaiškinti, 

kad man reikia apsiauti, bet seržantas neleido, liepė viską pasiimti su 

savimi ir paskubėti. Jau sėdėdamas automobilyje staiga prisiminiau, kad 

kareivinių kieme tuo metu, kai seržantas varė mane pro atdarus vartus į 

mašiną, nebuvo nė vieno kareivio. Tokio vaizdo per laisvalaikio valandą 

esant geram orui niekada nebuvau matęs. Ką tai galėtų reikšti? Vežė 

netoli, gal porą kilometrų. Leido apsiauti ir nuvedė į vienutę. 


Kitą dieną tardytojas majoras kultūringai paklausinėjo mane apie 

tarnybos draugus, apie jų politines nuostatas, pasakė kelių kareivių 

vardus, pavardes. Patvirtinau, kad pažįstu, nes kartu tarnaujame, bet 

daugiau nieko negaliu pasakyti, nežinau jų politinių nuostatų, nuotaikų 

ir planų. Po poros dienų buvau nuvestas pas tą patį pulkininką, sėdėjusį 

šalia vairuotojo, kai mane išvežė iš dalinio. Piktas pasirodė žmogelis 

besąs: kai jam nepatiko mano atsakymas į kažkokį klausimą, trenkė 

su liniuote per sprandą, o man nugriuvus nuo taburetės spardė, kol 

pavar go. Ir išėjo. Kareiviai dviese nuvilko ir įmetė mane į kamerą. Čia 

pama čiau jau esant naujoką, nepažįstamą kalinį (tokio statuso kaip 

„provoka torius“ tuomet dar nežinojau). Šis pagirdė mane vandeniu, 

padėjo užsiropšti ant gultų. Kalbino, klausinėjo, užjautė. Ir patarė: geriau 

tu prisipažink, įvardink savo bendrininkus, nes kitaip užkankins negyvai. 

Tikriausiai, pagalvojau, taip ir bus, bet kol kas nieko nepasakiau, kas 

galėtų kam nors pakenkti. Naktį nuoširdžiai meldžiausi, prašiau Dievo 

mirties. Kaip būtų gera, pagalvojau, dabar, tiesiog dabar numirti. 

Išaušo dar viena diena. Nuvedė mane pas tardytoją ir surengė 

akistatą su dviem kareiviais, apie kuriuos per tardymus jau buvo 

klausinėję. Nieko apie juos nežinojau, bet jų parašai buvo ant mano 

kaltinamojo akto, kad esu buvęs partizanas, kad armijoje reguliariai 

agitavau kareivius su ginklu atsisukti prieš okupantą, jeigu kartais 

prasidėtų karas su Rusija. Prisipažinau, kad buvau partizanas. Pasakiau, 

34

kad labai trumpą laiką, tik tris mėnesius, po kurių legalizavausi. Daugiau 

niekuo nesu nusidėjęs.“ 

Daugybė bylos Nr. 4/4812 apklausų protokolų rodo, kad Mečys 

Jurevičius pripažino visus jam mestus kaltinimus: kad agitavo prieš 

sovietų valdžią, kad ragino pritariančius jam kareivius prasidėjus karui 

su sovietais arba bėgti iš sovietų armijos pas, anot jų, buržuazinius 

fašistinius nacionalistus, arba prisidėti prie Lietuvos išvaduotojų. Mečys 

prisipažino teigęs, kad Sovietų Sąjunga, o ne carinė Rusija yra tautų 

kalėjimas, kad agitavo prieš kolchozų kūrimą Lietuvoje: „Nes ir aš, ir 

mano bendraminčiai žinome, kad ten, kur jau sukurti kolchozai, žmonės 

badauja, bet kai kurie dar atvažiuoja į Lietuvą nusipirkti duonos, o kai 

ir Lietuvoje žemdirbiai bus suvaryti į kolchozus ir čia prasidės badas... 

Kur tada bus duonos? Sako, kad tuos, kurie nesutinka eiti į kolchozą ir 

atiduoti jam visą savo sunkiai uždirbtą turtą, veža į Sibirą. Todėl reikia 

visomis jėgomis kovoti su sovietų valdžia. Ir kovosiu. Ir nė kiek dėl savo 

veiksmų nesigailiu. Ir nesiruošiu keisti savo įsitikinimų.“ 

Visus tris draugus – Kazį Buožį, Zigmą Jonaitį ir Mečislovą Jurevičių 

– suėmė 1950 m. gegužės 29 d. Arešto akte nurodyti pažeisti 

Baudžiamojo kodekso straipsniai, bet 58-ojo tarp jų nebuvo. 

Mečislovo Jurevičiaus tardytojas 1950 m. liepos 15 d. pristabdė 

bylą, pratęsė jo suėmimą ir išsiuntė į MGB Gruzdžių skyrių reikalavimą 

apklausti Daugmaudį, Skėrį, Julių Kondrotą, Vytautą Kondrotą dėl 

Mečislovo Jurevičiaus veiksmų gaujoje. Vėliau dar kartą pratęsė suėmimą, 

nes Gruzdžių skyrius atsakė ne į visus klausimus arba atsakė 

neišsamiai. Tarp bylos dokumentų Gruzdžių skyriaus atsakymų nėra. 

1950 m. rugsėjo 13 d. Mečislovo Jurevičiaus byla Nr. 3568, vienas 

sunkus tomas su 466-iais susegtais lapais, perduota Babruisko kariniam 

tribunolui. 

35

„DOVANĖLĖ“ KŪČIŲ IŠVAKARĖSE 


Trumpa suvestinė: 

1950 m. gegužės 29 d. tris (kituose dokumentuose rašoma, jog 

keturis) lietuvius, to paties dalinio kareivius, tarp jų ir Mečislovą, išvežė 

į Babruiską. Čia MGB kontržvalgybos vyresnysis tardytojas majoras 

Žuravliovas, kurio žinion kartu su Mečislovu pateko ir jo byla, ėmėsi 

darbo ne tik papildyti ją nauja medžiaga, bet ir pridėti dar vieną 

straipsnį – 58-ąjį. 1950 m. liepos 6 d. nutartyje majoras rašo, kad sovietų 

armijai išvadavus Lietuvos SSR Mečislovas Jurevičius 1945 m. balandžio 

mėnesį įsitraukė į lietuviškų nacionalistų gaują, gavo pravardę Tankiuks 

(visoje bylos medžiagoje rašoma Tankiuks, o ne Tankiukas – aut.), kartu 

su gauja plėšikavo, kovojo su sovietų kariais turėdamas tikslą atkurti 

buržuazinę santvarką Lietuvoje. 1945 m. liepos mėnesį legalizavosi, bet 

ginklo neatidavė ir nuslėpė, kad ir toliau palaiko ryšius su nacionalistų 

gauja. Į tą kaltinimą Mečys Jurevičius atsakė, kad vieną kartą jo paprašė 

savo arkliuku ir vežimu nuvežti sviestą iš pieninės į mišką – jis ir nuvežė. 

Daugiau jokių ryšių nebuvo, bet kadangi nacionalistų gaujoje dar buvo 

jo giminių, tai su jais, žinoma, susitikdavo. Majoro Žuravliovo nuomone, 

šios aplinkybės leidžia kaltinimą papildyti Rusijos Federacijos BK 58 str. 

1a ir 11 dalimis – už tėvynės išdavimą. 

„Karinio tribunolo teismo posėdis Babruiske vyko tų pačių metų 

Kūčių išvakarėse, gruodžio 23-iąją. Nekvietė jokių liudininkų, tik perskaitė 

dviejų nepažįstamų asmenų pasirašytą kaltinimą ir mano prisipažinimą, 

kad kelis mėnesius buvau banditų būryje.“ 

Į klausimą, kodėl taip elgėsi, Mečislovas atsakė, kad šventai tikėjo, 

jog užsienis, ir pirmiausia Amerika, padės išvaduoti Lietuvą iš sovietų 

okupacijos, be to, bijojo būti pašauktas į sovietų karinę tarnybą ir išvežtas 

į frontą. 

Visų trijų draugų (Zigmo Jonaičio, Kazio Buožio ir Mečislovo 

Jurevičiaus) bylos sujungtos į vieną, kad būtų „grupinis“, kad būtų galima 

bausti kuo griežčiau. 

Visus tris nuteisė pagal tą patį Rusijos Federacijos baudžiamojo 

kodekso 58 str. laisvės atėmimu 25 metams, atliekant bausmę lageryje. 

„Nenustebino, žinojau, kad tiek gausiu, – pasakoja Mečislovas. – Suteikė 

paskutinį žodį. Atsisakiau šitos „teisės“. Tyliai džiaugiausi, kad nieko 

neišdaviau, kad sąžinė švari.“ Tiesa, apklausos protokole, kuriame 

užfiksuota, jog jis prisipažįsta kelis mėnesius buvęs pas partizanus, 

36

Arešto orderis rusų kalba 

Mečislovas pamini brolius Kostą ir Stasį Vainauskus, jį pakvietusius į 

partizanų būrį. Broliai jau buvo žuvę vienos operacijos metu. O motyvą 

išeiti pas partizanus Mečislovas nurodė labai aiškų: jis yra šaukiamojo 

amžiaus ir, jeigu bus pašauktas į sovietų armiją, tai išvažiuos tiesiai į 

frontą, vadinasi, į tikrą mirtį. Mini Mečislovas ir tai, kad partizanų būryje 

labai trumpai, tik vieną mėnesį, buvo jo brolis Antanas, tiksliai nurodo, 

kur dabar brolis gyvena. O gal kaip tik priešingai – nurodo, kur negyvena? 

Pasakoja ir apie Emilijos brolius Gasparą ir Stepą Kundrotus, žmonos 

giminaitį Praną Kundrotą, jo brolius Julių ir Vytautą, irgi partizanavusius, 

bet dabar jau visus žuvusius. 

„Visiems atseikėjo po lygiai, nors aš buvau įžūlus neklaužada, o 

mano nelaimės draugai – paklusnūs, geručiai vyrukai“, – pasakojo 

Mečislovas. Jo draugai tardymo metu papasakojo apie pokalbius 

su Mečislovu, apie jo požiūrį į SSRS kaip į tautų kalėjimą, apklausos 

protokoluose nurodė, jog Mečislovas siūlė jiems karo atveju bėgti 

iš armijos arba nedelsiant su ginklais pereiti į priešo pusę. Bylos 

kaltinamajame akte Mečys Jurevičius kaltinamas turėjęs ginklą ir kelis 

kartus dalyvavęs mūšiuose su sovietinės armijos daliniais, dalyvavęs 

sovietinių piliečių ir įstaigų apiplėšimo aktuose. Rašoma, jog grįžęs 

37


38 

į namus Jurevičius nuslėpė buvęs gaujoje, paslėpė ginklą ir dar ilgai 

palaikė ryšius su gauja. Kyla klausimas, ar tikrai Mečys legalizavosi, 

nors tai užfiksuota archyvo dokumente. Dar daugiau klausimų kyla dėl 

šio dokumento patikimumo, kadangi Mečys pats net neužsimena apie 

mūšius su sovietinės armijos daliniais 1944 m., o ir kaip jie galėjo vykti, 

jeigu sovietinės armijos daliniai tuo metu veržėsi į Berlyną. 

Karinio tribunolo teismo posėdis Babruiske 1950 m. gruodžio 

23 d. vyko greitai ir sklandžiai – be jokių liudytojų. 

Kaltinamojo akto teiginiai nekelia nei klausimų, nei nuostabos: 

rašoma, kad Mečislovas Jurevičius ir du kartu su juo nuteisti draugai 

nuolat vykdė antitarybinę agitaciją, kritikavo kolchozų kūrimą Sovietų 

Sąjungoje, šmeižė darbininkų gyvenimo sąlygas, skleidė provokacinius 

išsigalvojimus apie greitai įvyksiantį Amerikos, Anglijos ir SSRS karą, kurio 

metu visi trys pereis į priešo armijos pusę arba bėgs pas „buržuazinius 

nacionalistus“. Mečislovas prisipažino visa tai sakęs ir galįs pakartoti. 

Ant šachmatų lentos Mečys išpjaustė šaulių, t. y. lietuvių nacionalistų, 

ženklą, ant vagonėlio sienos Buožis ryškiais dažais parašė lietuvių kalba 

kažką priešiško sovietams. Vyresnysis MGB kontržvalgybos tardytojas 

majoras Žuravliovas gailisi, kad nesuprato, kas konkrečiai buvo parašyta 

lietuvių kalba, bet matė, kad užrašą puikiausiai suprato kartu tarnavę 

lietuviai. 

„1950 metų sausio mėnesį Jonaitis, Buožis ir Jurevičius, paklusdami 

savo antitarybiniams įsitikinimams ir remdamiesi jau turėta 

nusikalstama veika, organizavo grupę, kurios tikslas buvo išduoti tėvynę, 

karo atveju pabėgti iš armijos, o jeigu tai nepasisektų, pereiti į priešo 

pusę“, – rašoma karinio tribunolo nuosprendyje. 

Teismo posėdis baigėsi. 

Iš visų trijų priteista po 100 rublių advokatei za vystuplenije 

teisme. Bausmės vykdymo pradžios data Mečislovui Jurevičiui nustatyta 

1950 m. gegužės 29-oji. 

Vargo karinio tribunolo raštininkai su tais 100 rublių, išieškotinų 

už juridinę konsultaciją: ranka rašyti protokolai sunkiai įskaitomi, o 

pabandyk, rusakalbi žmogau, teisingai parašyti Lietuvos kaimo adresą. 

Gedaičiai virto Izaičiais, o tokių Šiaulių rajone nėra. Laiškelis skrieja atgal 

su prašymu nurodyti apylinkę, bet tokio administracinio darinio Rusijoje 

nėra, taigi ir termino jam įvardyti nėra. Be to, Gedaičiuose Jurevičiai 

jau nebegyvena, nes kai tik Mečislovą paėmė į armiją, Emilija su dukra 

persikraustė gyventi į Šiaulius. Adreso niekas nežino. Buvusiuose 

Jurevičių namuose gyvena senukai Kundrotai. O pagal nuosprendį dar ir 

turtą reikėjo konfiskuoti.

Tiesa, nuosprendį esą buvo galima apskųsti: „Nuosprendis gali 

būti apskųstas kasacine tvarka Maskvos karinės apygardos kariniam 

tribunolui per karinio dalinio Nr. 49789 karinį tribunolą per 72 valandas 

nuo nuosprendžio kopijos įteikimo nuteistajam. 

Originalas su reikiamais parašais. 

Teisingai: Karinio dalinio Nr. 49789 karinio tribunolo išvažiuojamosios 

sesijos pirmininkas, gvardijos teisės papulkininkis LIBMAN 

(parašas).“ 

Po teismo juos visus laikė vienoje kameroje – jau nebebuvo 

bai mės, kad teisiamieji gali dėl ko nors susitarti. Tarsi nuo to galėjo 

priklausyti teismo procesas ar nuosprendis „už tėvynės išdavimą“. Koks 

paradoksas! Juk teisė Mečislovą kaip tik už tai, kad jis neišdavė Tėvynės, 

kad stojo jos ginti, kad buvo pasiryžęs paaukoti ne tik sveikatą, bet ir 

gyvybę. 

Iš Babruisko nuvežė į Gomelio kalėjimą – čia Mečislovas buvo 

paguldytas į ligoninę, nes visai nepaėjo, buvo labai išsekęs. Iš Gomelio 

vežė į Gorkio kalėjimą – ir čia jam teko pagulėti ligoninėje. Iš Gorkio 

nuvežė į Čeliabinsko kalėjimą. Kalėjimai buvo baisūs, maitino vienodai ir 

prastai: pietūs – grikių košė su gabalėliu silkės. Tik po metų vežiojimo iš 

kalėjimo į kalėjimą Mečislovas pasiekė Džeskasganą (Kazachija) – lagerį, 

Nuosprendis. Sprendžiamoji dalis. 1950 m. 

39


kuriame ir turėjo atlikti bausmę. Mečislovas lengviau atsikvėpė: gal jau 

pasibaigė vežiojimai, nuolatinis buvimas naujoku, iš kurio pagal vietines 

tradicijas vis tyčiojamasi. Tarp kalėjimo (gyvenimo kalinių prikimštose 

tvankiose kamerose) ir lagerio (gyvenimo barakuose ir kasdienio darbo) 

yra jei ne principinis, tai bent jau didelis skirtumas. 

Po karantino, t. y. po pirmųjų dienų naujoje vietoje, per kurias 

išsiaiškinama naujoko sveikatos būklė, jam išaiškinamos taisyklės, vidaus 

tvarka, Mečislovui, jaunam ir, lagerio vadovų nuomone, sveikam vyrui, 

jau užsigydžiusiam smurtinio tardymo žaizdas, buvo paskirta dirbti vario 

rūdos kasyklų šachtoje: dideliu kūju per pamainą išdaužyti pirmyn metrą 

ankštame vieno metro aukščio ir pločio tunelyje. Vietoj oro teko traukti 

į plaučius tirštas žemės ir vario rūdos dulkes. „Neskubėk, – pamokė 

mane greta dirbę ukrainiečiai. – Neskubėk. Suprantame: paskirtą darbo 

normą įvykdžiusiam kaliniui duodama didesnė duonos norma, bet kad 

tu žinotum, kokia pražūtinga ta duona, kaip jos rūgštis išgraužia skrandį, 

kaip sužaloja visus virškinimo organus.“ Ir vėl prasidėjo kova: normos 

nebepadarydavau, mažiau pavargdavau, bet sumažino ir duonos normą. 

Už ginčus ne kartą pabuvau karceryje, kur buvo tik plikų lentų gultas ir 

paraša (žarg. naktipuodis – aut.). Per parą duodavo 400 gramų rūgščios, 

šlapios, sunkios duonos ir 2 aliumininius puodukus vandens. Ir nieko 

daugiau.“ 

O karinio dalinio Nr. 49789 karinis tribunolas beveik dvejus metus 

(iki 1952 m. balandžio mėnesio) ieškojo Mečislovo Jurevičiaus turto, 

kurį pagal nuosprendį privaloma buvo konfiskuoti. Ieškojo, kol rado. 

Konfiskavo vieną karvę be ragų, įkainotą 800 rublių. Daugiau nieko 

konfiskuotino nerado. 

40

LAIMĖ PADĖTI 

Mečislovas Jurevičius sakydavo, kad lietuvis visur kovoja. 

Visaip kovoja. 1951 m. ar 1952 m. Džeskasgano lageryje buvo apie 

10 000 nuteistųjų, iš jų apie 500 lietuvių. Kaip tik tada lietuviai ėmė 

burtis į religinę katalikų organizaciją, kurios nariai įsipareigojo padėti 

vargstantiems, sergantiems nuteistiesiems, pasirūpinti silpnesniais, 

apvogtais nuteistaisiais. Šitie poreikiai, matyt, ir nulėmė tokios 

organizacijos atsiradimą, nes jeigu, tarkim, iš kalinio pavogdavo šiltus 

apatinius, tai lagerio administracija kitų neduodavo. Bet būdavo tokių 

kalinių, kuriems giminės atsiųsdavo drabužių iš namų, todėl jie turėdavo 

dvejus ar trejus apatinius, šiltų kojinių, pirštinių. „Menu, – prisimena 

Mečislovas, – apvogė tokį tylų lietuvį, žmogelį iš kaimo, kuris nedrįso 

nė pasiskųsti kam, kad neturi apatinių. O žiemos ten šaltos. Patys 

pamatėme, kad jis mėlynuoja nuo šalčio. Tuoj pat atsirado toks tautietis, 

kuris savanoriškai pasisiūlė atiduoti savo turėtus atsarginius apatinius. 

Vienas po kito į tą pagalbos organizaciją susibūrėme apie 30 

lietuvių, buvo tarp mūsų ir kunigų: Antanas Kazlauskas, Gimžauskas. 

Pradėjome nuo kryžiaus ženklo. Mūsų pagalba buvo reikalinga kasdien, 

neliko laiko nuobodžiauti, žaisti šachmatais. Kiekvieną vakarą po darbo 

vykdavo vadinamoji konferencija, kurios metu išsiaiškindavome, kam 

ir kaip šiandien ar rytoj reikia padėti. Maistas buvo prastas, daug ką 

pjovė dizenterija. Šia liga susirgęs žmogus negali valgyti juodos rūgščios 

lagerio duonos. Tuo metu mums per pusryčius duodavo po spurgą, 

kurių nevalgydavome (o taip norėjosi! seilė tįso iki kelių), paslėpdavome 

drabužiuose – tuoj po pusryčių kas nors nunešdavo jas ligoniukams. 

Kiekvienam susidarydavo po kelias spurgas – jų turėjo užtekti visai dienai. 

Psichologinis momentas: sergantieji nežinojo, kas konkrečiai jiems 

paaukojo savo spurgą, todėl nesijausdavo nepatogiai – dėkingi, skolingi. 

Abiem pusėms dėl to buvo lengva ir paprasta. Kaip ir dėl drabužių, dėl 

vaistų. 

Lageryje buvo daug katalikų kunigų – ne tik lietuvių, bet ir vengrų, 

čekų, lenkų. Buvo klierikų. Oficialiai kitų šalių kunigai nepriklausė mūsų 

katalikiškai pagalbos organizacijai, bet, matydami, kad reikia, kad mes 

nebespėjame, geranoriškai padėdavo ir jausdavosi laimingi. 

1951 m. lagerio teritorijoje buvo statomas naujas didelis barakas. 

Sienos jau buvo pastatytos, stogas uždengtas, bet daugiau nieko – 

stelažai, sukrautos lentos, smėlio krūvos, cemento maišai. Artėjant 

Žolinei kunigas Algimantas Kiela pasakė, kad tame statomame barake 

41


rugpjūčio 15 d. po darbo bus aukojamos šv. Mišios. Reikėjo būti labai 

atsargiems, nes būriuotis buvo leista grupelėmis iki penkių žmonių. 

Ne daugiau! Po vieną, po du, apsimesdami, kad šiaip vaikštinėjame, 

sėdinėjame, sulindome po stelažais, sustojome tarpuose tarp lentų 

rietuvių. Rinkosi daugybė lietuvių. Prieš šv. Mišias kunigai atokiai vienas 

nuo kito klausė išpažinčių. Atrodė jie kaip ir bet kuris iš mūsų, kitokios 

aprangos neturėjo, bet buvo neapsakomai gera, ramu, visi buvome 

susikaupę, nušvitę. Išklausėme jautrų pamokslą, po kurio pasimeldėme 

už savo šeimas, artimuosius, Lietuvą. Išblyškusiais, sukritusiais vyrų 

veidais ritosi skausmo (ir džiaugsmo) ašaros. Per šv. Mišias kunigas Kiela 

ant altoriaus (ant sukrautų lentų, užtiestų švaria balta paklode) padėjo 

paprastą vazelino dėžutę. Kai atidarė ją ir pašventino, pamatėme, kad 

dėžutė pilna džiovinto pyrago trupinėlių – komunijų. Viešpatie, koks 

šventas buvo tas džiaugsmas – atlikti išpažintį, dalyvauti Mišiose, 

priimti Komuniją! Pasijusti žmogumi, kataliku! Kokie dėkingi buvome 

kartu kalintiems kunigams, kurie viską iš anksto sužiūrėjo, suplanavo, 

pasiruošė, puikiai suprasdami mūsų poreikius. Juk jie labiausiai ir 

rizikavo: jeigu lagerio valdžia būtų išsiaiškinusi, užtikusi mus Mišiose, 

skaudžiausiai būtų nukentėję kunigai. 

Toliau jau buvo lengviau: kas ką gaudamas iš namų negendančio, 

konservuoto ar džiovinto atidėdavo artimiausioms katalikiškoms 

šventėms. Didelė nelaimė buvo kai kurie prižiūrėtojai, siautėjantys, viską 

atimantys iš siuntinį gavusio kalinio. Bet ne visi prižiūrėtojai buvo tokie 

bedvasiai... Be to, buvome išradingai įsirengę slėptuves savo „turtams“ 

paslėpti. O baimė tvyrojo visada: puikiai supratome, kad karo atveju 

visi be atrankos ir nedelsiant būsime sunaikinti. Žinojome, kad tam yra 

pasiruošta. 

42

KŪČIOS 

Šviesus vilties spindulėlis pasiekė mus 1953 m. kovo pradžioje – 

sužinojome, kad mirė Stalinas. Žinoma, negalvojome, kad dabar jau 

atidarys vartus ir išleis mus namo, bet gyvenimas lageryje vis dėlto 

smarkiai keitėsi: padoresnis tapo prižiūrėtojų elgesys, šiek tiek geresnis 

maistas, už darbą ėmė mokėti. Gaudavome labai menkučius, bet vis 

dėlto pinigus. Jau vasarą ėmėme planuoti Kūčių vakarienę. Po truputį 

rinkome pinigus, kad atėjus laikui būtų už ką nusipirkti produktų. 

Paskutinę sa vaitę prieš šv. Kalėdas išsiderėjome, kad penkiems jauniems 

lietuviams būtų leista visą savaitę naudotis virtuve, žinoma, netrukdant 

gaminti maisto dešimčiai tūkstančių kalinių. Kita lietuvių grupė 

rūpinosi „staltiesėmis“ – šiek tiek padoriau atrodančiomis baltomis 

paklodėmis, kurias irgi kaupėme iš anksto, kalėdine stalo ir eglutės 

puo šyba (žaisliukus reikėjo pasigaminti) ir iš namų siunčiamomis 

pašventintomis plotkelėmis. Kūčių dieną, kai vakaras (po viso lagerio 

vakarienės) jau buvo iki smulkmenų suplanuotas, dar tebesvarstėme, 

kviesti į Kūčių vakarienę savo viršininką papulkininkį ar ne. Bijojome, kad 

neuždraustų mūsų taip lauktos šventės, todėl morališkai pasiruošėme ir 

tam variantui. Nusprendėme kviesti. Tuoj po vakarienės keli vyrai nuėjo 

pas jį ir grįžo šviesiais veidais: leido! Tik be triukšmo! 

Po vakarienės pakvietėme visus, kas tik norėjo, dalyvauti Kūčių 

vakarienėje, sustūmėme stalus rusiška П raide, užtiesėme baltai ir jau 

vien tai sukūrė šventinę atmosferą. Vieni valgyklos kampe puošė eglutę, 

kiti stalo viduryje dėjo mažytes eglės šakeles, statė tarp jų žvakes. Mūsų 

penki „virėjai“ nešė ir dėjo ant stalo marinuotą silkę, vinigretą, kompotą, 

sausainius. Kunigai apsivilko baltais iš medicinos punkto pasiskolintais 

chalatais, bet mes to nematėme – jie mums buvo apsirengę albomis. 

Uždegėme žvakes. Vienas kunigas pasakė pamokslą: „Iš mūsų atėmė 

laisvę, žemę, namus, tėvus, brolius, seseris, žmonas, vaikus, bet šito – 

tikėjimo – atimti negali. Daugelis mūsų negauname laiškų ir šiandien 

nežinome, kur mūsų artimieji, gal ištremti, gal badauja, gal jau ir galvas 

padėję. Pasimelskime už juos.“ Ir gal dvidešimties vyrų choras užgiedojo 

lotyniškai: „OSANA IN EXCELSIS DEO!“ Atrodė, kad skambėjimas stogą 

nuneš. Tas iškilmingumas, kalėdinis puošnumas, giesmė buvo taip 

pasiilgti dalykai, taip ėjo per širdį, taip graudžiai džiugino. Bet reikėjo 

pamatyti kazachų, uzbekų, kitų iš Vidurinės Azijos ar Rusijos platumų 

atvežtųjų veidus. Jie tokių gražių iškilmių niekada nebuvo matę net ir 

laisvėje gyvendami! 

43

Po giesmės kunigai paaiškino, kas yra plotkelė, kam skirta šventoji 

duona, Kristaus kūnas, po to ėmė po padėklą, ant kurio buvo sudėtos 

plotkelės, nešiojo ir dalijo po vieną kiekvienam dešimtukui žmonių. 

Dešimtukas tarpusavyje laužė po gabalėlį, linkėjo vieni kitiems Dievo 

ramybės, taikos pasaulyje, santarvės ir susiklausymo. Po katalikų maldos 

prasidėjo vakarienė. Koks buvo skanumas mūsų „virėjų“ pagamintų 

patiekalų! Bebaigiant vakarienę atsistojo ir paprašė žodžio jaunas rusas, 

studentas iš Peterburgo (tuomet Leningrado): „Aš esu netikintis, kitaip 

auklėtas, bet stebiu jus, lietuvius, ir vis labiau įsitikinu, kokie jūs geri 

žmonės ir kokia kultūringa tauta. Jūs esate man pavyzdys. Stengiuosi 

būti sąžiningas ir doras kaip jūs. Džiaugiuosi jus sutikęs.“ 


44

TAI KAS, KAD MIRĖ STALINAS 

1953 m. kovo 5 d. mirė Stalinas, žiauriausio teroro prieš niekuo 

nekaltus žmones, trėmimų, politinio persekiojimo, lagerių organizatorius. 

Pasaulis lyg ir lengviau atsikvėpė, bet SSRS su visais Antrojo pasaulinio 

karo metu okupuotais ir aneksuotais kraštais kaip buvo, taip ir liko 

valdoma SSRS komunistų partijos ir jos politinio biuro. Per abi sovietines 

okupacijas tuo metu jau buvo daugiau nei 470 tūkstančių įkalintų ir 

ištremtų žmonių, per karą žuvo 210 tūkstančių, daugiausia jaunų vyrų, 

emigravo apie 320 tūkstančių. Mažytė Lietuva prarado apie milijoną 

savo piliečių. Ar jau pasibaigė jos žmonių kančios ir mirtys? 

Aukštieji SSRS komunistų sluoksniai įtemptai laukė, kas, mirus 

Stalinui, po trumpo, bet dar nuožmesnio Lavrentijaus Berijos vadovavimo 

laimės kovą dėl partijos generalinio sekretoriaus, faktinio visos 

imperijos valdovo, posto. Laimėjo Nikita Chruščiovas, valdęs SSRS iki 

1964 m. spalio vidurio – šiek tiek daugiau nei 10 metų. N. Chruščiovo 

valdymo metus pokario karta prisimena kaip politinio atšilimo laiką. 

N. Chruščiovas 1956 m. SSKP XX suvažiavime, skaitydamas savo 

pranešimą, išsakė daug baisios tiesos apie Staliną ir jo kultą. Tačiau jo 

pranešimas ilgą laiką buvo slepiamas nuo visuomenės. Pokario metais 

gimusi karta tą laikotarpį prisimena kaip kukurūzų žygį, mat šiek tiek 

Džeskasgano lagerio (Kazachija) kaliniai. Antroje eilėje iš apačios antras iš dešinės – 

Mečislovas Jurevičius. Apie 1955 m. 

45

atlėgus politinei įtampai N. Chruščiovas nuskrido į Jungtines Amerikos 

Valstijas, pamatė jūras gražiai vešinčių kukurūzų, susižavėjo šia kultūra, 

nusprendė apsėti ja savo šalį ir tokiu būdu pralenkti pačią Ameriką. 

Šitas N. Chruščiovo valdymo punktas tapo pašnibždomis perpasakojamų 

anekdotų šaltiniu. Bet SSRS ir jos respublikų politinių biurų 

veikėjų kova su „buržuazine ideologija“, ypač tikėjimo srityje, ne tik 

tęsėsi, bet ir žiaurėjo. Visur buvo persekiojami kunigai (dvasininkai), už 

tikėjimo laisvę kovojantys pasauliečiai, uždaromos ir net sprogdinamos 

bažnyčios (cerkvės, šventovės), mokyklose priverstinai ir agresyviai 

brukamas ateizmas 7 . 


7 

Pranc. atheisme – bedievybė, pažiūrų sistema, atmetanti bet kokią tikybą. Tarptautinių 

žodžių žodynas. Vilnius, 2013. 

46

GRIFAS „SLAPTAI“ 

Išrašas iš protokolo Nr. 35 (su grifu „Slaptai“): „1955 m. kovo 

23 d. posėdžiavo Mogiliovo srities komisija dėl asmenų, nuteistų už 

kontrrevoliucinius nusikaltimus, kalinamų SSRS MVD (VRM) lageriuose, 

kolonijose ir kalėjimuose bei esančių tremtyje, bylų peržiūrėjimo. 

Komisija išklausė Jonaičio Zigmo, Buožio Kazio ir Jurevičiaus Mečio 

visiškai vienodų nuosprendžių sprendžiamąsias dalis (po 25 metus 

PDK (pataisos darbų kolonijoje), po 5 metus be teisių grįžti namo ir 

turto konfiskavimu ir visiškai vienodai nutarė pritarti visų trijų lietuvių 

nuosprendžiams bei atsisakyti peržiūrėti bylas.“ 

Lakoniška ir aišku: praėjus dviem metams po Stalino mirties SSRS 

represinė politika visiškai nepasikeitė. 

„Atėjo 1956 m. vasara. Keitėsi įstatymai. Mūsų bylos ir vėl buvo 

persvarstomos. Dalį kalinių išleido namo. Tų metų birželio 29-ąją turėjo 

svarstyti mano bylą. Per šventųjų apaštalų Petro ir Povilo šventę. 

Beje, mano antrasis vardas – Petras. Vaikštau koridoriuje su rožančiumi 

rankose ir meldžiu šv. Petrą padėti man. Tikiu, kad padės. Ir padėjo. Bet 

labai skaudino širdį, kad daug kam dar pratęsė buvimą lageryje.“ 

Mečislovas Jurevičius (priekyje, centre) su draugais, 

grįžęs iš Džeskasgano lagerio. Vilnius. 1956 m. 

47

LIETUVA – SKAUSMŲ ŠALIS 

„Grįžau į Šiaulius po aštuonerių metų, praleistų pasaulio 

pakraščiuose. Dieve, koks džiaugsmas – visi žmonės aplink kalba 

lietuviškai, eini ir žinai, kad nėra į tave nukreipto šautuvo vamzdžio. 

Gražuolė dukrelė jau didelė, jau mokinė, o juk kai mane išvežė, o vėliau ir 

suėmė, dar buvo negimusi. Šeima (su uošviais) jau buvo persikrausčiusi 

į Šiaulius, nuomojo mažą butuką su bendra virtuve Melnikaitės (dabar 

Dvaro) gatvėje. Žmona Emilija dirbo vaikų darželyje šeimininkėle, jos 

atlyginimas buvo visai menkutis. Nuvažiavau į savo gimtąjį kaimą ir 

sutikau kelis vyrus, tarp kurių buvo ir tas, kuris mane įdavė. Suglumo 

žmogus, išraudo. Sakau: „Sveiki, vyrai!“ Ir visiems paspaudžiu ranką. Tą 

minutę ir pats nudžiugau suvokęs, kad neturiu keršto jausmo. Tik gaila 

buvo to žmogelio. Šia tema lagerio katalikų organizacijoje dažnai ir daug 

diskutuodavome, apie tai kunigai kalbėjo ir per pamokslus. Ir ne veltui. 

Supratau, kad kerštas neveda į santarvę, ramybę, vienybę, meilę žmogui. 

Taip pat – ir klystančiam. Už jį reikia melstis, nes jis nutolo nuo Dievo ir 

pasmerkė save tuščiai egzistuoti, be turinio ir prasmės.“ 


48 

Mečislovas ir Emilija Jurevičiai. 

Šiauliai. 1957 m. balandžio 26 d. 

Įpusėjo 1957-ieji. Emilijos ir Mečislovo Jurevičių dukra Angelė 

Jurevičiūtė ėjo devintuosius savo gyvenimo metus. Turėjo linksmai ir 

nerūpestingai straksėti jos vaikystė, bet Angelė liūdnai prisimena tas 

dienas: „Gal buvome nuvažiavę į kaimą, į Mimaičius, pas gimines, nes

prisimenu, kaip mama pašaukė mane prie lango, parodė keliuku einantį 

žmogų ir pasakė: „Žiūrėk, tavo tėvelis pareina.“ Viešpatie, koks svetimas 

buvo man tas žmogus! Visiškai svetimas. O vėliau tapo dar svetimesnis. 

Buvau antrokė, kai visą mūsų klasę mokytoja įrašė į pionierius, visiems 

iškilmingai išdalijo raudonus kaklaraiščius ir prisakė būtinai kiekvieną 

dieną juos ryšėti, nes tai esanti didelė garbė, be to, jeigu kuris pamiršime 

užsirišti kaklaraištį, tą dieną bus visiems sumažintas drausmės pažymys. 

Visiems! Ir visi klasės vaikai nekęs to draugo, per kurio užmaršumą 

nukentės.“ 

Stropi mergaitė galvojo, kad ji tai jau niekada nepamirš užsirišti 

kaklaraiščio ir dėl jos niekada niekas nenukentės. Grįžusi namo ir 

papasakojusi tėvams dienos naujienas, Angelė sėdo pietauti. Po pietų 

tėvelis pakvietė ją pasivaikščioti sename parke, prie pat M. Melnikaitės 

gatvės, Šiaulių centre, kur tuomet visi trys gyveno viename kambariuke 

su bendra virtuve. Tokio kvietimo Angelė iš tėvelio dar nebuvo girdėjusi, 

todėl lyg ir apsidžiaugė, bet tėvelio veidas buvo niūrus. Ir mamos akys 

kažkokios klausiančios. Parke pūpsojo didelės krūvos geltonų, raudonų 

šiugždančių lapų. Angelė rinko juos ir dėjo į puokštę, bet tėvelis sudraudė, 

liepė klausytis ir ėmė kažką kalbėti apie Dievą, Lietuvą ir ruskius. Parko 

viduryje jis sustojo, išsiėmė iš kišenės kažkokį į laikraštį suvyniotą daiktą, 

padėjo ant žemės ir padegė. Kai liepsna jau apėmė visą tą ryšuliuką, 

mergaitė pamatė, kad dega jos kaklaraištis, tas raudonas, kurį šiandien 

parsinešė iš mokyklos. 

Kitos dienos ji net prisiminti nenori, nes buvo vienintelė iš klasės 

vaikų, „pamiršusi“ užsirišti kaklaraištį. Draugai nusisuko ir visą dieną su 

ja nekalbėjo, o mokytoja paliko po pamokų ir ilgai aiškino, kaip blogai ji 

pasielgė. Angelė verkė pasikūkčiodama, bet negalėjo mokytojai pasakyti 

tiesos, nes jai buvo gėda. 

Mama Angelei pirkdavo pionieriškus kaklaraiščius, o tėvelis juos 

pradangindavo, maža to, dar ir pykdavo ant dukters. Suolo draugė pasiūlė 

Angelei kiekvieną dieną po pamokų patikėti kaklaraištį jai ir kiekvieną 

rytą atnešdavo jį į klasę. 

Mečislovą nupurtydavo mintis, kad jo duktė, jo kūnas ir kraujas, 

galėtų išduoti tas idėjas, kuriomis jis besąlygiškai tikėjo, dėl kurių tiek 

iškentėjo ir visada vylėsi, kad tai, ko nespės jis pats, be jokių išlygų 

padarys jaunoji karta, jo vaikai. Tik jiems reikia paaiškinti, parodyti, reikia 

perduoti meilę Lietuvai, jos laisvei, Dievui, tikėjimui, Bažnyčiai. Duktė turi 

suprasti, kad okupantas yra priešas, kad su juo reikia kovoti, mergaitė 

negali sutepti savęs raudona komunistine pionierių organizacija. Juk iš 

jos tiesus kelias į komjaunimą! Kada, jei ne dabar jis turi išaiškinti dukrai, 

49

kad tapti pioniere, prisidėti prie komunistinės ideologijos plėtojimo 

reiškia išduoti savo Tėvynę, tėvus, savo ateitį, save. Niekada! Jis niekada 

neleis Angelei pasukti kruvino priešo keliu! Jo, ištikimo kovotojo už 

Lietuvos laisvę, duktė komunistų kaklaraiščio niekada neužsiriš! 

Dar viena skaudi realybė išaiškėjo Mečislovui per pirmąsias dvi 

savaites jam sugrįžus iš lagerio: niekas nė nesiruošė priimti į darbą teisto 

asmens, buvusio politinio kalinio, paženklinto SSRS BK 58-uoju – už 

tėvynės išdavimą. „Tėvynės? Tėvynę turiu vieną – Lietuvą, kurią myliu, 

kurios niekada neišdaviau ir, tikiuosi, neišduosiu, tik ji tebėra pavergta, 

okupuota, trypiama svetimų, priešiškų, kruvinų ir purvinų kojų. Už jos 

laisvę, nepriklausomybę ir svarbiausių vertybių išsaugojimą dar reikės 

kovoti ir kovoti.“ 

Bet dabar reikėjo kaip nors išgyventi – maitintis, rengtis, šildytis. 


50

VORKUTA 

„1957-aisiais visa šeima išvažiavome į Vorkutą užsidirbti pinigų. 

Ten gerai mokėjo tik už labai sunkų darbą – darbą morge, mirusiųjų 

šarvojimą ir duobkasio darbą kapinėse. Čia pat ir gyventi mus priglaudė 

savo namelyje kapinių sargas. Darbas buvo sunkus ne tik fiziškai, bet 

ir morališkai – kiekviena diena pilna skausmo ir ašarų. Sunku buvo. Po 

Angelės Jurevičiūtės Pirmosios Komunijos šventė. Su tėveliais 

Emilija ir Mečislovu Jurevičiais. Vorkuta. 1957 m. 

Iš kairės: Mečislovo brolio Jurgio žmona, Jurgis Jurevičius, Gvidas 

Jurevičius (Jurgio sūnus), Jonas Jurevičius. Apie 1955 m. 

51

metų abu su žmona ir dukra grįžome į Lietuvą. Taip jau susiklostė, kad 

tiesiai iš stoties nuėjome į pačias seniausias Šiaulių kapines, kur prieš 

mėnesį buvo supiltas naujas mano brolio Jurgio kapas. Jurgis gimė su 

širdies yda ir išgyveno tiek nedaug – tik 37 metus. Paliko jauną žmoną 

ir dešimtmetį sūnų Gvidą, kurio sveikata iš prigimties buvo silpna“, – 

pasakojo Mečislovas. 

Jam pavyko šiaip ne taip įsidarbinti „Elnio“ susivienijime, vėliau 

Statybos tresto įmonėje, dirbo sunkiausius darbus ir mokėsi, norėjo 

būti dažytojas. 1965 m. įsidarbino Šiaulių aklųjų ir silpnaregių mokymo 

kombinate dažytoju. 


52

EUCHARISTIJOS BIČIULIAI 

1971 m. Kelmėje kaip tik kūrėsi (įkūrėjas – Tėvas Pranas Masilionis 

SJ) Eucharistijos bičiuliai (E. B.) 8 , kurių intencija – Dievui ir žmogui – 

sužavėjo Mečislovą. Eucharistijos bičiulių įstatų moto: „Marija, 

Eucharistinio Jėzaus Motina, išmokyk mus didžiadvasiškai mylėti Dievą 

ir nesavanaudiškai aukotis žmonėms.“ Trumputis įstatų pristatymas 

sako: „Eucharistijos bičiuliai yra katalikų sąjūdis, jungiantis visus tuos, 

kurie gilaus maldos ir aukos gyvenimo siekia per nuoširdžią vienybę ir 

ypatingą pamaldumą Eucharistiniam Jėzui. 

Eucharistijos bičiuliai uoliai rūpinasi išsaugoti, palaikyti ir puoselėti 

Eucharistijos garbinimą, dažną šv. sakramentų, ypač Atgailos sakramento 

ir šv. Komunijos praktiką; mokosi iš Eucharistinio Jėzaus mylėti žmones 

taip kaip Jis – iki savęs aukos.“ 

Du pagrindinius siekius nustatė sau Eucharistijos bičiuliai: 1. Vidinio 

gyvenimo ugdymą per vienybę su Dievu; 2. Apaštalavimo-karitatyvinę 

veiklą. Didžiausias Eucharistijos bičiulių rūpestis – kad žmonės suprastų 

ir gyventų tiesa, jog Dievas yra arti, kartu su mumis, todėl joks vargas, 

joks pažeminimas, jokia kančia nėra per sunki ir nepakeliama. Jeigu 

Dievas su mumis, tai kas prieš mus? Tačiau Eucharistinis Jėzus taip 

neleistinai užmirštas. Reikia iš naujo atgaivinti pirmųjų krikščionių 

dvasią. Eucharistijos bičiuliai sukūrė sąjūdžio įstatus, ženkliuką ir himną, 

kurio teksto autorius buvo Tėvas Pranas Masilionis SJ. 

E. B. himnas RADAU BIČIULĮ 

Radau bičiulį didį, didį, 

Brangus Jis man labai, labai. 

Jo gražumu padangė žydi, 

Alsuoja Jo galia žaibai. 

O Jo širdy – beribės jūrės, 

Tai meilė nuostabi, didi. 

Į Jį pakrypo sielos burės, 

Kad aš gyvenčiau Jo širdy. 

8 

Gr. Eucharistia – dėkojimas; 1. Krikščionybės kulto aktas – mišios su Komunijos sakramentu: 

eucharistiją įsteigė Kristus per paskutinę vakarienę; 2. Komunija. Tarptautinių 

žodžių žodynas. Vilnius, 2013. 

53

Mane silpnutį Jis pamilo. 

Dėl ko? Aš nežinau dėl ko. 

Širdy Jis nuostabiai prabilo, 

Ir aš esu tik Jam. Tik Jo. 

Ant žemės nieko nebereikia, 

Tik vargšė ilgisi širdis. 

Mylėti Jį didžiai, be saiko, 

Taip, kaip be saiko myli Jis. 

Eucharistijos bičiuliai, stodami į šį sąjūdį, prisiekdavo, turėjo kelias 

savo maldas, eiliuotą eucharistinį credo (aut. Tėvas Pranas Masiliūnas 

SJ), išvertė į lietuvių kalbą šv. Tomo Akviniečio eiliuotą maldą „Adore Te“ 

(„Garbinu Tave“), apsibrėžė kiekvieno mėnesio maldų intencijas. 

Po nepamirštamo ir išganingo bendravimo su kunigais ir dvasios 

bajorais Džeskasgano lageryje Mečislovo Jurevičiaus širdis to laukė ir 

ilgėjosi. Jis visa siela paniro į sąjūdžio veiklą. 


54

KRYŽIUS 

Eucharistijos bičiulių sąjūdyje dalyvavo daug jaunimo, paauglių – 

smalsių, geraširdžių, drąsių, tikinčių. Kaip teigia sesuo Regina Teresiūtė 

SJE, jie galėjo per naktį klausytis pasakojimų, diskutuoti apie tikėjimą ir 

religiją. Ne kartą tokių pokalbių svarbiausia figūra ir išminties šaltiniu 

būdavo Mečys Jurevičius. „Vieno Eucharistijos bičiulių susirinkimo 

metu pasiūliau nunešti kryžių į Kryžių kalną, kuris tuomet po eilinio 

saugumiečių išpuolio buvo plikut plikutėlis. Bendruomenė karštai 

pritarė“, – pasakojo Mečislovas. 

Kryžių kalnas po nuožmaus nuniokojimo. Iš kun. Viktoro Šauklio knygos 

Šiaulių aklųjų ir silpnaregių mokymo kombinate kartu su Me čislovu 

dirbo Stanislovas Čilinskas. Abiejų vyrų politinės, pilietinės ir religinės 

pažiūros, požiūris į kovos su sovietizmu būdą sutapo, abu buvo aktyvūs, 

drąsūs, ištvermingi. Abu ėmėsi ir naują didelį kryžių daryti, dalimis 

Kryžių kalnas. Pirmame plane nupjautų javų gubos. 

Vytauto Augustino nuotrauka 

55


56 

sunešė jį į penktą aukštą, į Mečislovo trijų nedidelių kambariukų butą 

Spindulio gatvės daugiabučiame name. Čia dalis sujungė į kryžių – didelį, 

ilgąja dalimi nutįsusį per du kambarius. Moterys pynė vainiką, kuriuo 

ketino papuošti kryžių ir įrėminti krucifiksą. Sesuo Ieva Lideikytė SJE 

ruošė visiems vakarienę savo mažyčiame vieno kambario bute Dvaro 

gatvėje. Visi žinojo, kur kam reikia būti ir kam ką daryti. Nebuvo tik 

Virgiuko – Virginijaus Ivanovo. Visi jo laukė, bet nesulaukę vakare nuėjo 

į Šiaulių katedroje vykusias šv. Mišias. Po šv. Mišių visi suėjo pas seserį 

Ievą vakarienės, greitai pavakarieniavę mažomis grupelėmis išėjo į 

Spindulio gatvę, pas Jurevičių į namus. 

Tą patį 1973 m. gegužės 19-osios vakarą, dar ganėtinai anksti, 

šešiolikmetis Ivanovų sūnus Virginijus, gerai išauklėtas vaikas, pasisakė 

tėveliui, kad šis jo nelauktų, nes jis su draugų kompanija šiąnakt apie 

vidurnaktį neš kryžių į Kryžių kalną, ten jį pastatys ir melsis, todėl grįš 

namo galbūt tik paryčiais. Berniuko tėtis uždraudė sūnui išeiti iš namų, 

maža to, dar ir pranešė kažkam, kad įspėtų KGB, jog šiąnakt į Kryžių 

kalną bus nešamas kryžius. Virginijus puolė į paniką. Ką daryti? Telefono 

Ivanovai neturėjo, be to, tėtis jį akylai saugojo, tiesiog nenuleido nuo jo 

akių. Reikėjo ką nors sugalvoti. O laikas tiksėjo, vis artindamas lemtingąją 

valandą. Pagaliau tėtis ėmė snūduriuoti, o apie vienuoliktą valandą 

vakaro visai išsitiesė ant sofos. Virginijus pasiėmė striukę, tyliai atidarė 

buto duris ir kiek įkabindamas nulėkė gatvėmis pas Jurevičius. Susirietęs 

po Spindulio gatvės 6-ojo namo pirmo aukšto balkonu pabandė atgauti 

dvasią, apsidairyti, ar neatsivedė ko paskui save, įvertinti situaciją 

Jurevičių bute. Staiga vaikinukas išgirdo pažįstamus balsus – kažkas 

ramiai artėjo prie namo, po kurio balkonu susirietęs ir vos tramdydamas 

garsų verksmą glaudėsi Virginijus. Jis pažino žmones, išlindo iš savo 

slėptuvės ir kūkčiodamas pasakė: „Mus išdavė. Mano tėvas išdavė. Bet 

kaltas aš. Pasisakiau, kad naktį nebūsiu namie, nešiu kryžių. Juk turėjau 

pasakyti, kad nebūsiu.“ 

Visi vėl sugrįžo į namus. Reikėjo nuspręsti, ką daryti. Virgis nutarė 

bėgti namo ir pasakyti, kad buvo pas draugą. Seserys vienuolės patarė 

Virginijui eiti kartu su visais, žinoma, tik jeigu nebijo būti suimtas. 

Mečislovas visiems garsiai pasakė: „Kas bijote, neikite. Niekas jūsų 

nesmerks.“ Bet bijančių neatsirado. Buvo nuspręsta taip: 19-kos žmonių 

grupė su 50 kg sveriančiu kryžiumi mažomis gatvelėmis nueis beveik 

iki plento Šiauliai–Joniškis. Ten Juozas Šileikis, neformalus Kryžių kalno 

globėjas, nueis iki pat plento, palauks, kol kagėbistai nuvažiuos iki Kryžių 

kalno, apieškos ir, nesulaukę kryžiaus nešėjų, grįš namo. Juozas duos 

ženklą. Tada jau bus galima tyliai meldžiantis laukais pasiekti tikslą.

Juozas pasislėpė brūzgynuose prie plento. 

Gailutė Alijošiūtė, Genė Bružaitė, 

Ignas Budrys, Stanislovas Čilinskas, Virginijus 

Ivanovas, Mečislovas Jurevičius, 

Ieva Lidei kytė, Kristina Milak nytė, Zenius 

Miš tautas, Ričardas Repšys (vėliau tapo 

kunigu), Donatas Samėnas, Gema 

(Jadvyga) Stanelytė, Virginija Šileikytė, 

Bronislovas Žalpys, Janina Žibėnienė, 

Vytautas Žibėnas, miškinin kas Povilas 

(iš Pakruojo ar iš Pasvalio; pavardė nežinoma) 

ir dar vienas vyras, fotografas iš 

Kuršėnų, kurio tikslesnių duomenų tada 

niekas nepaklausė, tyliai suklupę abipus 

kryžiaus meldėsi. Netrukus Juozas Šileikis 

davė ženklą: „Pirmyn! Kelias laisvas! 

Saugumiečiai grįžo namo į šiltas lovytes.“ 

Kolona su kryžiumi skubiai kirto plentą ir 

pajudėjo link Kryžių kalno. Vyrai ne šėsi ne 

tik kryžių, bet ir cemento, žvyro, kastuvų, 

moterys – rūtų, našlaičių so dinukų, porą 

kibirų žemės, nupintą vainiką kryžiui 

papuošti, žvakę, degtukų. 

Kai kryžius jau buvo pastatytas 

šalia ant kalno augusios dvikamie nės 

eglai tės, kai buvo susodintos gėlės ir 

už degta žvakė, kai jau buvo padėkota 

Dievui už šviesią mėnesienos naktį, 

ramų orą be jokio vėjelio, net nepaju dinusio 

neapsaugotos žvakės liepsnelės, 

niekas neskubėjo grįžti namo: visi 

grę žiojosi ir gręžiojosi į tą spindulėlį 

naktyje, grau džiai vienišą, bet atkakliai 

šviečiantį viltimi, kad jis – pirmas po 

eilinio ir nuož maus Kalno nuniokojimo, 

bet ne paskutinis. Aušo nauja diena. 

„Buvome laimingi. Visi parėjome 

pas mane, – sako Ieva, – nugriuvome 

bent porą valandų pailsėti – kas užsikvempęs 

ant stalo, kas skersai sofos, 

Pirmasis kryžius ant visiškai tuščio 

Kryžių kalno. 1973 m. gegužės 19–20 d. 

Po dviejų savaičių tą vietą, kur stovėjo 

didysis kryžius, paženklino mažu 

kryželiu. Iš dešinės: Ieva Lideikytė, 

Gema (Jadvyga) Stanelytė SJE. Kryžių 

kalnas, Šiaulių r. 1973 m. birželio 1 d. 

57

Nuo Kryžiaus nešimo nakties praėjo 40 metų. Į Kryžių kalną susirinko Kryžiaus nešėjai. Iš kairės: 

Zenius Mištautas, Donatas Samėnas, Ieva Lideikytė, Virginija Šileikytė, Janina Žibėnienė, Gailutė 

Alijošiūtė, Genutė Bružaitė, Gema (Jadvyga) Stanelytė. Šiaulių r. 2013 m. 


58 

kas ant grindų. Šiek tiek nusnaudę nusi prausėme ir išėjome į rytines 

šv. Mišias dabartinėje Šiaulių katedroje. Tik dabar kunigas vika ras Jonas 

Babonas lengviau atsikvė pė pa ma tęs, kad mes gyvi, nesuimti, gal kiek 

papilkėjusiais iš nuovargio veidais, bet linksmi, spinduliuojantys. Jis prieš 

ke lias dienas buvo pašventinęs kryžių, pa laiminęs ir jo nešėjus. 

Malda. Mečislovas Jurevičius. Kryžių kalnas. 1993 m. Ričardo Dailidės nuotrauka

Sužinojome, kad mūsų kryžius išstovėjo apie tris valandas. Kiti 

sako, kad tik dvi.“ 

„Tik daug vėliau, po kelių dešimt mečių, išaiškėjo, kad ne pastatėme, 

o pasodinome savo kryžių, kad jis neiš raunamai įaugo į mūsų 

žemę, kad jis ir šimtą kartų nuverstas išleisdavo atžalas, kurių buvo vis 

daugiau ir daugiau“, – linksmai pasakojo Mečislovas. 

„Taip ir gyvenome: jie verčia kryžius, mes sodiname. Jie verčia, 

mes sodiname. Jie pykdami ir rusiškai keikdamiesi, pasitelkę buldozerius 

ir ekskavatorius kryžiams versti, keliams į Kryžių kalną perkasti, 

grasin dami persekiojimais, kratomis, represijomis. Mes ėjome su 

maldomis, giesmėmis ir meile. Keliais, takeliais ir žydinčiomis pievomis 

ėjome su savo kryžiumi ant pečių, tarsi nauju sodinuku, skirtu gražiam, 

puoselėjamam ir perspektyviam tikėjimo sodui.“ 

59

IR VĖL – SU GRIFU „SLAPTAI“ 


Grįžkime į gegužės 20-ąją, išaušusią po 19-osios. Raštas rusų 

kalba su grifu „Slaptai“, adresuotas KGB generolui majorui Vilniuje ir 

dviem komunistų partijos pirmiesiems sekretoriams Šiauliuose (visi 

trys – lietuviai), nurodo, kad būtent gegužės 20-ąją patikimas asmuo 

pranešė, jog ant Jurgaičių kalvos (Kryžių kalno) po nakties atsirado 

kryžius su užrašu „Kristau Karaliau teateinie Tavo karalystė į mūsų 

šalį“. Patikrinus paaiškėjo, kad pranešimas teisingas. Aprašoma, koks 

kryžius pastatytas, kokie žodžiai ant jo užrašyti, ir teigiama, kad jis 

„išimtas“ (rus. izjat). Rašte daroma prielaida, kad tokiu būdu galbūt 

buvo paminėtos R. Kalantos mirties metinės. Nurodoma, jog į KGB 

Šiaulių miesto skyrių buvo pristatyti du moksleiviai: Ivanovas Virginijus 

Lukovičius ir Mištautas Zenonas Česlovičius (būtent taip nurodytas 

Zenono tėvavardis), kurie tik po daug valandų trukusios atkaklios 

apklausos iš dalies prisipažino, kad kartu su jais kryžių nešė ir statė 

dar du vyrai: Mečislovas Jurevičius (kurį ne kartą tardydami minėjo 

kagėbistai) ir nepažįstamas asmuo. Apie abu moksleivius ir Mečislovą 

rašte pateikiama išsami informacija ir priduriama, jog visi trys yra 

religiniai fanatikai. V. Ivanovo tėvas, pranešęs apie kryžiaus statymą, 

yra netikintis, labai stengėsi padėti išaiškinti (rus. razoblačit) savo 

sūnų ir jo ryšius, bet vaikino motina – religinė fanatikė, giedanti bažnyčios 

chore, palaikanti ryšius su kunigais, savo dvylikametei dukrai 

įdiegusi religinį fanatizmą. Raštas baigiamas pasižadėjimu: imamės 

priemonių nustatyti ketvirtąjį bendrininką, šios akcijos iniciatorių, 

kuriuo gali būti kas nors iš kunigų. Slaptą raštą pasirašė KGB prie 

Lietuvos SSR MT Šiaulių miesto skyriaus viršininkas papulkininkis. 

Data – 1973 m. gegužės 21-oji. 

Štai tokie vaikinai! Du iš devyniolikos, iš kurių KGB nieko daugiau 

nesužinojo ir iniciatoriaus neišsiaiškino. Juo labiau keista, kadangi, pasak 

nešėjų, apie planuojamą kryžiaus nešimą žinojo visa Lietuva – meldėsi 

būdami toli, linkėjo nešėjams Dievo globos ir palaimos. Tarp jų neatsirado 

nė vieno „pašnibždėtojo“ tiems, kurie laukė išdavikiškų žinių ir bijojo 

kryžiaus. Užtat koks KGB operatyvumas! Raštas su grifu „Slaptai“ apie 

Kryžių kalno įvykį gimė per kelias valandas. 

„KGB stengėsi. Prasidėjo tardymai. Klausinėjo apie Eucharistijos 

bičiulius, kurie niekur ir nuo nieko nesislapstė. Klausinėjau ir aš, 

pirmiausia apie tai, ar dar veikia SSRS Konstitucija, kurios 124 straipsnis 

60

garantuoja sąžinės laisvę, leidžia išpažinti savo religiją. Atsakymų buvo 

visokių . Tuomet jau dirbau Šiaulių aklųjų ir silpnaregių gamybinio 

mokymo kombinate dažytoju. Paprašiau leisti (remdamasis ta pačia 

Konstitucija) švęsti Kristaus gimimo dieną – šv. Kalėdas, o atidirbti už tą 

dieną per bet kurį savo laisvadienį, kada nurodys administracija. Liepė 

tokį prašymą parašyti raštu. Parašiau“, – pasakojo Mečislovas. 

61

JONUKAS 


Jurevičių pirmagimei Angelei buvo 13 metų, kai 1962 m. vasario 

7 d. Emilijos ir Mečislovo šeimoje gimė sūnus Jonas. Berniukas augo 

guvus, tik jo širdelei nuo pat gimimo vis prireikdavo gydytojų pagalbos. 

Jautrus buvo vaikas, pažeidžiamas kiekvienu aštresniu žodžiu, kurių 

kiemo ir mokyklos draugai niekada neieškojo kišenėje: „O, žiūrėkit, 

kunigėlis eina.“ Tas „kunigėlis“ vaikui smeigdavo dvigubai skaudžiai – ir 

dėl tėvo, kurį visi žinojo esant pamaldų, ir dėl jo paties, nes per visus 

vaikystės metus Jonas noriai eidavo su tėvu, su jo Eucharistijos bičiuliais 

į renginius, nešdavo kryžius į Kryžių kalną. Bet būdamas 13-os metų 

griežtai pasakė: „Ne, aš daugiau su jumis neisiu.“ Tai iš tiesų buvo didysis 

tėvo skausmas – sovietinės mokyklos padaryta įtaka. Daugiau Jonas su 

tėčio draugais niekur nėjo, bet ir vienatvėje neužsisklendė – atsirado 

draugelių, kurie atvirai iš jo nesityčiojo, paguosdavo, pavaišindavo už 

kampo cigarete. Jurevičių kaimynai matydavo, kaip nenoriai, vilkdamas 

kojas, įtraukęs galvą į pečius kiekvieną rytą vaikas lėtai slinkdavo link 

mokyklos. Tėvo Mečislovo „pe da gogika“ buvo aiški jau nuo duk ters 

Angelės mokyklinių laikų: bus taip, 

kaip aš pasakiau! Jokių ryšių su 

sovietinėmis vaikų organizacijomis, 

sekmadieniais ir per religines šventes 

– į bažnyčią! Mano sūnus turi 

užaugti žmogumi, kataliku, lietuviu 

patriotu, o ne so vietų pochalūjumi. 

Tėvo logika aiški, bet kur dėtis vaikui, 

tapusiam visos mokyklos patyčių 

objektu? Vieną rytą Jonas praėjo 

pro mokyklą, pavaikščiojo po miestą 

ir grįžo kartu su visais mokiniais, pasibaigus 

pamokoms. Paskui vietoj 

pamokų ėmė lankyti sergantį draugą, 

susirado vyresnių už save draugų, 

irgi panašiai „organizavusių“ savo 

mokymosi procesą. Bet atėjo atpildo 

Mečislovo Jurevičiaus vaikai 

Angelė ir Jonas. Šiauliai. 1971 m. 

valanda: klasės auklėtoja susirūpino, 

kur dingo Jonukas, ir aplankė jo 

tėvus. 

62

POGRINDŽIO LEIDINIAI 

Mečislovą Jurevičių šeima, draugai (kaip ir jis pats save, kartais 

net rašytiniuose dokumentuose) vadino trumpai – Mečiu. Taip jį vadino 

ir Eucharistijos bičiuliai, rusų disidentai Sergejus Kovaliovas, Andrejus 

Sacharovas, Aleksandras Solženicynas, su kuriais Mečislovas susipažino 

kaip pogrindinių religinių ir visuomeninių leidinių platintojas ir žmogaus 

teisių gynėjas plačiąja prasme. 

Pirmąjį pogrindinį leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“ ėmėsi 

leisti partizanai 1949 m. vasario mėnesį. Laikraštis (trumpai vadintas 

„Rūpintojėliu“) partizanams buvo gyvybiškai svarbus ne tik kaip 

informacinis, koordinuojantis veiklą, bet ir kaip idėjinis, mobilizuojantis, 

keliantis kovos už laisvę dvasią, stiprinantis viltį leidinys. Tuo metu 

telefonas buvo retenybė, paštą visiškai kontroliavo okupantai. Partizanai 

laikraštėlį spausdino bunkeriuose mechaninėmis spausdinimo mašinėlėmis 

po kelis (4–5) lapus vienu metu, tarp kurių buvo įdėta kalkė – 

kopijavimo popierius, todėl paskutinis lapas būdavo sunkiai įskaitomas. 

Vėliau tuos lapus susegdavo – taip paruošdavo vieno numerio 4–5 

egzempliorius. Sunku net įsivaizduoti, kiek darbo turėjo būti įdėta, kad 

parengtum, tarkim, 40 egzempliorių. O juk dar reikėjo gauti spausdinimo 

mašinėlių, popieriaus, kalkių, rasti raštingų, spausdinti mokančių 

žmonių, žmonių, gebančių atsargiai ir gudriai išnešti laikraštėlius iš 

„leidyklos-spaustuvės“ miške ir pristatyti juos ne tik partizanams, bet 

ir paskleisti po visą Lietuvą. Juk tuo metu Lietuvos gyventojai gaudavo 

tik komunistų partijos „organus“, kuriuos privalėdavo būtinai prenumeruoti, 

nors retas suaugęs žmogus juos skaitė, bet moksleiviai ir 

studentai bū davo įpareigojami pagal tuos laikraščius (kažkodėl vadinamus 

organais) ruoštis politinformacijoms, kurios būdavo vertinamos 

balais. Tiesa, „Rūpintojėlis“ tiesiogiai Lietuvos jaunimo nepasiekdavo. 

Šis pogrin dinis, išimtinai disidentinis leidinys ėjo ketverius metus (iki 

1953 m. vasario), kol buvo nužudyti jo leidėjai. Išėjo 20 „Rūpintojėlio“ 

numerių, iš viso galėjo būti nuo 200 iki 1000 egzempliorių. 

1972 m. kovo 19 d. išėjo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 

(LKBK) pirmasis numeris. Solidus, žurnalo formato pogrindinis leidinys, 

pateikiantis toli gražu ne tik religinę ir bažnytinę informaciją, buvo 

leidžiamas jau kitomis sąlygomis, pasižymėjo dideliu egzempliorių 

skaičiumi ir buvo skirtas plačiam skaitytojų ratui. Pirmasis šio leidinio 

redaktorius buvo tuomet jaunas kunigas Sigitas Tamkevičius, Vilkaviškio 

vyskupijos veikliųjų kunigų sambūrių neformalus vadovas. Pavadinti 

63

leidinį būtent taip – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – patarė 

vyskupas Vincentas Slatkevičius, kai redaktorius nuvažiavo pas jį į tremtį 

pasitarti dėl leidinio ir gauti palaiminimą. LKBK pateikiama informacija 

būdavo išsami, kruopščiai patikrinta, lengvai įrodoma ir orientuota į 

Vakarus. Ne veltui nuo antro numerio LKBK buvo pradėta versti į anglų 

kalbą, vėliau – ir į ispanų bei kitas Europos kalbas. Sovietų Sąjungoje 

Lietuva buvo vienintelė katalikiška šalis – jau vien dėl to nusipelnė 

didesnio okupanto dėmesio. KGB išsigando ir sujudo rinkti informaciją 

apie naują leidinį. Jau po pusantrų metų, 1973 m. lapkričio mėnesį, buvo 

atliktos kratos 40-tyje gyvenamųjų būstų, įtarus jų gyventojus turint 

ryšių su LKBK. 

Visos pasaulio tautos turi dorų, protingų, talentingų ir drąsių žmonių. 

Rusija – taip pat. Neteisinga rusus tapatinti su sovietais, t. y. paveldimą 

tautybę tapatinti su pasirenkama ideologija. Milžiniška Rusija visada 

turėjo ir tebeturi disidentų, asmenų, nepripažįstančių viešpataujančios 

ideologijos, rezistentų, aktyviai prieštaraujančių ideologijai. Kaip tik poreikis 

paremti juos – sovietų terorizuojamus biologą Sergejų Kovaliovą 

ir du kunigus Glebą Jakuniną ir Dimitrijų Dudko – 1978 m. paskatino 

naujo pogrindinio leidinio rusų kalba „Chronika tekuščich sobytij“ („Einamųjų 

įvykių kronika“) atsiradimą. Laikraščio šūkis „Solidarizuo jamės 

su rusų disidentais“ išgąsdino ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje veikusius 

KGB voratinklio mezgėjus. Medžiagos šiam leidiniui buvo ir Rusijoje, ir 


64 

Susitikimas su akademiku A. Sacharovu. Vilnius. 1975 m.

Lietuvoje: be kitų įvykių, 1974 m. gruodžio mėnesį mūsų šalyje buvo 

suimtas ir 12 mėnesių KGB Vilniaus padalinio rūsiuose kalintas, paskui 

čia pat, Vilniuje, teisiamas mokslininkas Sergejus Kovaliovas. Vilniuje prie 

teismo rūmų rinkosi mokslininką palaikantys jo bendražygiai, draugai, 

pažįstami žmonės. Atvažiavo Sergejaus Kovaliovo žmona, Andrejus 

Solovjovas. Juos pagarbiai ir gražiai sutiko dvasios broliai Lietuvoje, su 

jais – ir mūsų knygos herojus. 

Kukliame trijų kambarių Mečio Jurevičiaus šeimos bute visi 

minėti nauji pogrindiniai leidiniai įvairiais keliais atsirasdavo ir lygiai taip 

pat įvairiais keliais išsivaikščiodavo, pasklisdavo Lietuvoje ir pasaulyje. 

Iš jo asmeninės bibliotekos šiauliečiai skaitydavo Josepho Ratzingerio, 

Vladimiro Solovjovo, Aleksandro Solženicyno, Stasio Šalkauskio 

knygas, Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, senosios lietuviškos periodikos 

leidinius – Mečislovas su džiaugsmu duodavo paskaityti knygų 

ir leidinių bent kiek patikimesniam žmogui, kaskart rizikuodamas savo 

galva, laisve, šeimos gerove. Prieškario Lietuvoje išleistų, sovietinės 

ideologijos nesužalotų knygų savo namuose turėjo dažnas Lietuvos 

inteligentas, bet tokiai drąsai, pasitikėjimui žmonėmis ir tokiam tikėjimui 

Lietuvos ateitimi, tokiam norui ir siekiui skleisti šviesą, kokiais 

pasižymėjo Mečislovas Jurevičius, niekam nepavyko prilygti. Pats 

vaikystėje Mečislovas buvo įgijęs tik keturių pradinės mokyklos klasių 

išsilavinimą, tiesa, kokybišką, smetonišką, bet šešerių metų nuolatinis 

bendravimas su šviesiausiais Lietuvos žmonėmis Džeskasgano lageryje 

smalsiam ir imliam jaunuoliui tapo politiniu, pilietiniu, filosofiniu, 

kultūriniu ir moraliniu universitetu, atsakiusiu į visus klausimus, 

suformavusiu jo asmenybę. 

Paprašytas papasakoti apie kalėjimuose ir lageryje iškentėtas 

kančias, Mečislovas tik nusišypsodavo ir atsakydavo: „Kančias ken tėjo 

Kristus. Ir kai palygini jo kančią su savąja, tai ši tampa tokiu niekingu 

skausmeliu, tokiu nepatogumu, apie kurį ir prisiminti neverta.“ 

65

UŽDRAUSTI NEĮMANOMA 


Kai Emilijos ir Mečislovo šeimoje gimė sūnus Jonas, jo tėtis 

tikriausiai svajojo, kad štai užaugs jų sūnus ir turėsime šeimoje kunigą. 

Iš dukters Angelės, regis, nebus aistringai pamaldžios kovotojos už 

tikėjimą ir religiją, nors tėvas, rodos, darė viską, ką galėjo, kad mergaitė 

nepasiduotų sovietiniam jauno žmogaus nudvasinimui, psichologiniam 

luošinimui. Bet ką jis galėjo? Juk nebuvo šalia dukters pirmaisiais, pačiais 

svarbiausiais, jos gyvenimo metais. Turbūt visi vaikus augina pagal savo 

tėvų pedagoginį modelį, bent jau Mečislovas taip darė, o jo šeimoje 

tėvų žodis šventas ir nesvarstomas buvo, tik vykdomas. Kam įdomi vaiko 

nuomonė? Viskas būtų gerai, bet kalbame juk apie meilę, apie tikėjimą, 

kurių jokiomis žmogiškomis priemonėmis neįbruksi, nes tai yra Dangaus 

dovana. Tik Mečislovas pedagoginės psichologijos nebuvo studijavęs. 

Kol mažasis Jonukas pasiekė mokyklinį amžių, Angelė baigė 

Šiau lių Felikso Žemaičio (dabar Simono Daukanto gimnazija) vidurinę 

mokyklą ir įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Ji prisimena, kaip 

dar būdama mokinė kiekvieną sekmadienį su tėveliu eidavo į bažnyčią, 

bet niekada nėra pastebėjusi, kad kas nors iš mokytojų ar mokyklos 

vadovų būtų sekęs savo mokinius, niekada niekas mokykloje iš jos dėl 

to nesityčiojo. Tik mišios lotynų kalba būdavo tokios nuobodžios, ilgos 

ir jai tokios... nereikalingos. Bet ką padarysi. Skaudino tiktai Šiaulių 

miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“ vienas po kito spausdinami 

šmeižikiški, užgaulūs straipsniai apie Mečislovą Jurevičių ir jo draugus, 

bendražygius. SSRS naujojo vadovo Leonido Brežnevo valdžia tuomet 

jau buvo sustiprėjusi, o iš tiesų sustiprėjusi buvo SSKP CK valdžia, visada 

ypatingą dėmesį skyrusi Lietuvai. Ši šalis sovietams buvo kietas riešutėlis, 

mažytis, bet bauginantis netikėtai prasiveržiančiu vidiniu užtaisu. Niekas 

nepamiršo Romo Kalantos aukos. Daug jėgų prireikė Kryžių kalnui 

sunaikinti, Šiluvos (ir Aušros Vartų, ir Žemaičių Kalvarijos) atlaidams 

uždrausti. Net savotiškai gaila būdavo komunistinės ideologijos vietinių 

veikėjų, ant kurių galvų lyg perkūnas iš visagalio visasąjunginio SSKP CK 

nusileisdavo beapeliacinis „Uždrausti!“. Kartais ir juokas imdavo: kokiu 

beraščiu reikia būti, kad nesuvoktum elementarios filosofinės tiesos, 

tolygios dialektikos dėsniui: uždrausti neįmanoma! Niekada nieko niekur 

niekaip! Galima tik bloga pakeisti geru. 

66

„RAUDONOJI VĖLIAVA“ 

Sovietmečiu vietinės valdžios „organe“ „Raudonoji vėliava“ laikraščio 

korespondentas, vėliau redaktoriaus pavaduotojas ir redaktorius 

Algirdas Stanelis su džiaugsmu rašė apie Mečislovą Jurevičių, 

1975 m. sausio 10 d. atleistą iš darbo Šiaulių aklųjų ir silpnaregių gamybinio 

mokymo kombinate už pravaikštas. 1975 m. vasario 4 d. straipsnyje 

„Dievobaimingieji išverstakailiai“ teigiama, kad M. Jure vičius 

yra ne tik pravaikštininkas, banditas, beširdis žmogžudys, antitarybinis 

agitatorius, prieš trisdešimt metų teisingai už savo nuopelnus nuteistas 

25 metus kalėti specialiojo režimo lageryje ir dar 5 metus būti tremtyje 

„be teisių“. „Bet tarybiniai įstatymai buvo humaniški, ir 1956 m. 

M. Jurevičius grįžo į laisvę“, – buvo rašoma laikraštyje. Apie Stalino 

nuvainikavimą ir politinių kalinių bylų peržiūrėjimą, nuosprendžių 

pripažinimą neteisėtais – nė žodžio. Ir Mečislovo religingumas, pasi rodo, 

esąs tik priedanga, o visi tie žmonės, ėję iš Meškuičių į Kryžių kalną, 

tebuvo religiniai fanatikai, kryžių ant savo pečių nešęs kunigas Algirdas 

Mocius – irgi iš banditų šeimos kilęs. Straipsnyje minimi A. Svarinskas, 

J. Sasnauskas, V. Petkus, A. Terleckas, Jadvyga ir Jonas Petkevičiai – visi 

jie, rašeivos nuomone, iš tos pačios nusikaltėlių, neišmanėlių grupuotės. 

O Stasys Čilinskas, Mečislovo Jurevičiaus bendradarbis ir 

bendražygis, pasirodo, dar ir plėšikas, nesvarbu, kad nieko neapiplėšė, 

bet juos, Jurevičių ir Čilinską, vienija „akla neapykanta Tarybų valdžiai, 

tarybi niams žmonėms“. 

„Raudonosios vėliavos“ skaitytojai, asmeniškai nepažinoję 

žmonių, apie kuriuos rašoma, be abejo, tikėjo spausdintu žodžiu. Juolab 

kad panašaus pobūdžio straipsniai reguliariai lašino į skaitytojų sąmonę 

juodą šmeižtą. Algirdas Stanelis pavadino save A. Juru (tikrą pavardę 

gėdijosi parašyti?) ir 1978 m. vasarą išspausdino straipsnį „Žudikas dievo 

avinėlio kailyje“, kuriame menkino pokario partizaną Palį (Apolinarą) 

Galdiką, vadino jį buožės sūnumi, žmogžudžiu, banditu, teroristu, 

nepamiršdamas paminėti, kad ir M. Jurevičius, ir kun. A. Svarinskas 

panašūs į jį. 1980 m. rudenį tame pačiame Šiaulių miesto dienraštyje 

buvo išspausdintas straipsnis „Kam jie tarnauja?“ – ir vėl apie P. Galdiką, 

Joną ir Jadvygą Petkevičius, M. Jurevičių, „diskredituojančius tarybų 

valdžią“. 

67

DAR – SU GRIFU „SLAPTAI“ 


1980 m. gruodžio 12 d. Lietuvos SSR KGB penktosios tarnybos 

Šiaulių miesto skyriaus agentūrinio-propagandinio darbo ataskaita 

irgi, žino ma, „slapta“. Čia išanalizuotas „priešiškų jėgų“ bandymas 

pa si naudoti Maskvos olimpinėmis žaidynėmis, sovietų valdžios atkūri 

mo Lietuvoje 40-mečio iškilmėmis, tarptautinėmis įtampomis ir pakenkti 

tarybų valdžiai. Bet pagrindinis KGB operatyvininkų dėmesys 

sukoncentruotas į „reakcionierių dvasininkų ir religinių fanatikų 

ver ži mąsi paveikti jaunimą, įtraukiant jį į vadinamąjį Eucharistijos 

bičiulių sąjūdį ir į nacionalistinį judėjimą. Ėmėmės priemonių užkirsti 

kelią nelegaliems leidiniams, kuriuos leidžia ir platina klerikalinisnacionalistinis 

elementas“. 

Septynių lapų ataskaitoje pateikiami ne tik pavojingiausių Šiaulių 

mieste gyvenančių sovietų valdžios priešų slapyvardžiai, bet ir vardai, 

pavardės, anketiniai duomenys, charakterio bruožai, veikla, jų galimas 

pavojingumas: kunigas Feliksas Baliūnas (Kūdikis), buvęs mokytojas 

Albertas Špokas (Žvirblis), Mečys Jurevičius (Fanatikas), Jonas (Pižonas) 

ir Jadvyga (Isterikė) Petkevičiai. Ataskaitoje įvardyta 17 asmenų – sovietų 

valdžios priešų, gyvenančių Šiauliuose. Skaudžiausia ataskaitoje skaityti 

apie agentus, kurie gyvendavo kartu su sekamaisiais, o jie šiais žmo nėmis 

nuoširdžiai pasitikėjo, dalijosi viskuo, laikė savais. Agentų pa tei kiami 

tik slapyvardžiai: Pukis, Marius, Beržas, Petraitis, Rimas, Rūta, Andriulis, 

Erika, Stepas. Kai kurie užmezgė ryšius net su užsienyje gyvenančiais savo 

giminėmis tam, kad juos šnipinėtų. Mečiui Jurevičiui sekti užverbuotas 

dar vienas šnipelis iš jo naujų pažįstamų, turėjęs gilintis į antisovietinę 

„objekto“ veiklą, stebėti jo ryšius ir aplinką. Ruošiamasi įtraukti į veiklą dar 

vieną asmenį, kurio nurodomi tik inicialai – J. D. V. Jis irgi šnipinės Mečį 

Jurevičių. Respublikos prokuratūra 1979 m. inicijavo Mečio Jurevičiaus 

baudžiamąją bylą, kuriai reikia medžiagos, nes šis baisus nusikaltėlis 

organizuoja religines eitynes, platina nelegalią literatūrą, daro neigiamą 

įtaką jaunimui. Pastaroji aplinkybė – pati grėsmingiausia, nes jauni 

žmonės mielai bendraudavo su Mečislovu. Visa bėda, kad tie jaunimo 

pašnekesiai su vyresniu draugu buvo nepalankūs sovietiniams Lietuvos 

išvaduotojams, jie vis sukosi apie dešimt Dievo įsakymų ir būtinybę 

jų laikytis, apie blaivybę, Tėvynės meilę, lietuvybės puoselėjimą, apie 

moralę ir artimo meilę. Kaip su tokiais statyti komunizmą?! 

68

Dienraštis „Raudonoji vėliava“ su įkvėpimu tarnauja KGB, 

komunistų partijai ir visai sovietinei valdžiai bei sistemai. 1981 m. 

pavasarį laikraštyje pasirodo didelis straipsnis „Su ginklu prieš savo 

tautą“, kuriame rašoma apie Meškuičių miestelio gyventojų Mocių 

šeimos keturis sūnus – visi jie vagys, plėšikai, banditai ir žmogžudžiai, 

nes kovojo už Lietuvos laisvę ir nepritarė okupacijai. Rašeivoms baisiausia, 

kad vienas iš jų – Algirdas – dar ir kunigas. 1981 m. vasarą tame 

pačiame dienraštyje pasirodo džiaugsmingas straipsnis „Koks kelias, 

tokia ir jo pabaiga“ rubrikoje „Iš teismo salės“ apie Mečislovo Jurevičiaus 

teismą už religijos propagavimą. M. Jurevičiaus „kriminalinė“ praeitis 

šiame straipsnyje jau kelintą kartą pakartojama, nauji jame tik 

pasityčiojimai ir pasitenkinimas, kad „nusikaltėlis“ dar kartą nuteistas 

kalėti trejus metus už nepaklusnumą valdžios organams, nors tas 

nepaklusnumas niekam nepakenkė. Greičiau atvirkščiai: ir vyresni 

žmonės, ir jaunimas ėjo medituodami, melsdamiesi, vadinasi, be 

agresijos, be negatyvių minčių, su tikėjimo ir meilės šviesa ir energija. 

69

VAGYSTĖ 


70 

Jonukas Jurevičius 1969 m. pradėjo lankyti 6-ąją (dabar Vinco 

Kudirkos) vidurinę mokyklą. Kasmet vis sunkiau darėsi jam eiti į mokyklą, 

nes daugelis jau buvo girdėję ar skaitę „Raudonosios vėliavos“ 

purvo pliūpsnius, su pasimėgavimu pilamus ant Jurevičių šeimos. 

Bendramoksliai žinojo, kad Jonuko tėvas – uolus katalikas, kad jis ir sūnų 

augina ta pačia dvasia, kad berniukas padeda tėvui nešti kryžius į Kryžių 

kalną ir taip gaivinti Lietuvos šventvietę. Vaikai tyčiodavosi iš Jonuko, 

badė pirštais ir vadino kunigėliu. Jurevičių kaimynas Kazimieras Alminas 

kiekvieną rytą matydavo galvą nuleidusį, be jokio džiaugsmo į mokyklą 

einantį Jonuką. Vėliau, Jono paauglystės metais, atsirado kitokių 

draugų, gelbstinčių ir nuo mokyklos, ir nuo patyčių, siūlančių „vyriškų“ 

atsipalaidavo džiaugsmų. Nauji Jono draugai, mokyklos nelankymas 

tėvus gąsdino, vis kirbėdavo mintis, ar tik ne KGB pasamdyti tie vy rukai. 

Per kratas, atliekamas Jurevičių bute, Mečislovas labiausiai bijodavo 

būti per arti „kratytojo“, kuris gali bakstelėti jam švirkštu ir suleisti 

nežinia ko – narkotikų, nuodų. Jie tai moka daryti meistriškai, greitai, 

nepastebimai. O sūnus Jonas, kaip nepateisinęs tėvo vilčių, buvo niekam 

neįdomus. Artimai bendravę su šia šeima žmonės teigia, kad net sesė 

Angelė laikė brolį nevykėliu. Jo meniška siela atsitvėrė nuo pasaulio 

gražiais piešiniais ar iš rastos medžio pliauskos atsirandančiais stulbinančio 

plastiškumo dirbiniais: statulėle, mediniu šaukštu. Joną, jau 

Dalis Mečislovo surinktos kolekcijos brangenybių buvo pavogtos 

apiplėšimo metu

Mečislovas Jurevičius savo bute su žmona Emilija ir anūke Kristina 

(sūnaus Jono dukra). Apie 1990 m. 

pilnametį, dėl jo išskirtinės savybės sporto klube pastebėjo Andrejus 

Masaitis: Jonas niekada jokiomis aplinkybėmis nė ant ko nepykdavo. 

Atrodė, kad pykčio jausmo jis išvis neturi. Nemėgo Jonas jokios pompastikos, 

jokios prabangos, nors pats kūrė tokį grožį. „Gabus buvo, – 

sako Andrejus, – turėjo šeštą staliaus kategoriją, o tos kvalifikacinės 

kategorijos sunkiai buvo suteikiamos, reikėjo iš tiesų turėti rankas ir 

gyslelę, būti kūrybingam ir darbščiam.“ 

Angelės Jurevičiūtės ir Vinco Janulio vestuvės. 

Piršliai Jonas ir Aldona Jurevičiai 

71


72 

Mečislovas Jurevičius iš prigimties buvo kolekcininkas: jų butas 

seniai buvo tapęs muziejumi, kuriame buvo pilna ne tik senų knygų, 

periodinių leidinių, bet ir išdrožtų iš medžio rūpintojėlių, angelų, 

šventųjų, Dievo Motinos statulėlių, koplytstulpių fragmentų, meniškų 

kryžių ir kryželių. Ko tik ten nebuvo! Ir tų eksponatų vis daugėjo, jie 

jau sunkiai betilpo šeimos bute, nes Mečislovas negalėjo praeiti pro 

numestą, bet jam šventą daiktą. 

Vieną 1983 m. vasaros dieną Jurevičių butas buvo apiplėštas, 

dauguma Mečislovo brangenybių paskubomis nušluotos nuo lentynų, 

nukabintos nuo sienų, dingo pačios vertingiausios knygos. Ką tai 

galėjo reikšti? Ar tik nebus Jonas tyčia palikęs nerakintas duris? Ar 

tik ne jo draugeliai bus čia apsisukę? Atrodo, ne, durų užraktas išplėštas. 

Angelė tuo metu jau buvo baigusi mokslus ir dirbo Šiaulių 

inventorizacijos biure (dabar Registrų centras). Angelės šešerių metų 

dukrelė Vaiva, buto apiplėšimo dieną grįžusi iš kiemo, senelių bute 

užtiko du nematytus vyrus su didelėmis rankinėmis. Vyrai buvo 

tvar kingai apsirengę, švarūs, bet mergaitė vis tiek labai išsigando 

ir puolė laiptais žemyn. „Svečiai“ irgi skubiai išėjo. Tikriausiai tai ir 

buvo vagys. Milicija, žinoma, nieko nesiaiškino, nes pavogti daiktai jai 

nebuvo vertybės, jų, Mečislovui brangių relikvijų, finansinės vertės 

net neįmanoma nustatyti. Tačiau Jonui, iš prigimties jautriam jaunuoliui, 

mesti kaltinimai buvo paskutinis 

lašas jo skausmo taurėje, kuri seniai 

buvo pilna tėvo ir mokytojų 

prie kaištų, moralų, nemeilės ir nepa 

sitikėjimo. Jonas išėjo pas savo 

drau gę Loretą, kur rado atjautą ir 

pa guodą, ten ir pasiliko gyventi. Devyniolikmetis 

Jonas netrukus vedė, 

susilaukė sūnaus Roko. Bet šeiminis 

gyvenimas nebuvo laimingas. Jonas 

vis dažniau susitikdavo su draugais, 

su jais ieškodavo „raminamųjų“. Gal 

per jauni jie buvo, gal susižavėjimą 

palaikė meile. Po kelerių metų Jonas 

ir Loreta išsiskyrė. Dar po kelerių metų 

Jonas susitiko Vilmą, su kuria sugyveno 

keturis vaikus: dukras Kris tiną, 

Justiną, Liną ir sūnų Joną Mečislovą, 

pavadintą tėvo ir senelio vardais. 

Mečislovo sūnaus Jono žmona Loreta su jų 

pirmagimiu Roku. Šiauliai. 1983 m.

KRYŽIAUS GALIA 

1959–1975 m. buvo aršiai persekiojami įvairių katalikiškų atlaidų, 

ypač Šiluvos, maldininkai, naikinamas Kryžių kalnas, kartais nepaliekant 

ant jo nė vieno kryžiaus. Šią šventovę KGB veikėjai, sovietinės politikos 

įgyvendintojai, itin atidžiai ir nepaliaujamai stebėjo. Bet ar ne Dievo 

pirštas? Kryžių kalne per tuos septyniolika metų buvo pastatyti daugiau 

nei šeši tūkstančiai kryžių. Per tą laiką sovietinė valdžia suorganizavo 

penkis Kryžių kalno naikinimo išpuolius, kurių metu beveik visi kryžiai 

būdavo nuverčiami, bet paskui jie vėl tiesiog stebuklingai „ataugdavo“. 

Žmonės pasakoja, kad net kelis kartus Kryžių kalno sergėtojai – tarsi 

jiems kas vienu metu būtų akis uždengę – negalėdavo patikėti švintant 

rytui išvydę jų panosėje ant Kalno ką tik pastatytą naują kryžių. 

Kartais kryžius išstovėdavo tik vieną kitą valandą ir tuoj pat būdavo 

bedievių sunaikinamas (nupjaunamas, sukapojamas, sudeginamas, 

paskandinamas dvokiančiame Kulpės upelyje, į kurį tais laikais savo 

nuotekas išleisdavo Šiaulių mėsos kombinatas). Praeidavo kelios dienos 

ir vėl, žiūrėk, ant Kalno išdygsta spygliuočių mišku kvepiantis kryžius. Lyg 

kryžiai būtų ne statomi, o sodinami ir leistų galingas, nesuskaičiuojamas 

Nuo Kryžiaus nešimo nakties (1973-05-19) praėjo dvidešimt metų. Į Kryžių kalną vėl susirinko 

jo nešėjai, kuriuos draugystės ryšiais surišo Kryžius. Iš kairės: Virginijus Ivanovas, Donatas 

Samėnas, Zenius Mištautas, Gaila Alijošiūtė, Gema (Jadvyga) Stanelytė, Stanislovas Čilinskas, 

antrame plane Ieva Lideikytė, Mečislovas Jurevičius. 1993 m. 

73


ir nenugalimas ataugas. Mečislovas Jurevičius linksmai sakydavo, kad 

Kryžių kalną išgarsino ne tiek tikintieji, kiek sovietiniai saugumiečiai 

ir okupacinės ideologijos įgyvendintojai savo griausmingomis kryžių 

naikinimo ir tikinčiųjų persekiojimo akcijomis, todėl atėjo metas, kai 

kryžius į Kalną ėmė nešti ne tik pavieniai asmenys, bet ir visa Lietuva, ir 

net visas pasaulis. 

Kodėl sovietiniai ideologai taip bijojo kryžiaus? Į šį klausimą 

nesunku atsakyti: kryžiaus ženklas nuo neatmenamų laikų (mokslas 

sako – daugiau nei keturis tūkstantmečius prieš Kristų) buvo žinomas 

kaip simbolis, turintis įvairiausių, taip pat ir kosmologinių – aukščio, 

gylio, pločio, keturių pasaulio šalių, keturių metų laikų – aiškinimų. 

Kaip mei lės, pergalės, atpirkimo, nenugalimumo simbolį mums, 

krikščio nims, IV a. jį išaiškino šv. Paulius, pirmasis teologas, tyrinėjęs 

kryžiaus po veikį žmogui. Dvasingas, kryžiaus galybe pasitikintis žmogus 

– nenugalimas, o juk naujiesiems šeštadalio pasaulio valdovams reikėjo 

nuolankių, silpnų, besielių žmogelių, nesiremiančių į kryžiaus turinį ir 

jėgą. Iš tiesų stebėtis čia reikėtų tik jų naivumu, tikėjimu, kad, pašalinę 

šventenybę iš akių, pašalins ją ir iš dvasios. Iš dalies per pusę amžiaus 

vaikams ir jaunimui per atėjūnų intensyviai brukamą materialistinę, 

kūniškąją pasaulėjautą tai pavyko padaryti, nes vėjas įpučia laužą, bet 

užpučia menką liepsnelę. Kieno tikėjimas buvo menkas, jis ir užgeso. 

Neužgęstančia ugnimi tapo tikėjimo nešėjai, dvasininkai, vienuoliai, 

Eucharistijos bičiuliai, pogrindyje veikę pasauliečiai – „Lietuvos katalikų 

bažnyčios kronikos“ kūrėjai, jie ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 

politinio pamato klojėjai, pagaliau ir tie, kurie lyg ir niekur nedalyvavo, 

bet tyliai meldėsi už Tėvynę, už laisvę, už kiekvieną drąsuolį, vaikščiojantį 

skustuvo ašmenimis dėl doros ir laisvos Lietuvos, tarp jų – ir už 

Mečislovą Jurevičių. 

74

TOKIE KOVOS BŪDAI 

XX a. aštuntam dešimtmečiui tik įpusėjus, „Lietuvos katalikų bažnyčios 

kronikai“ (nuo 1972 m. sėkmingai leidžiamai Čikagoje) sklindant 

po visą pasaulį ir nešant tiesos žodį apie sovietų siautėjimus okupuotose 

žemėse, prasidėjus KGB represijoms prieš Rusijos disidentus 

Sergejų Kovaliovą ir jo bendražygius, visomis kryptimis veikiant Eucharistijos 

bičiulių sąjūdžiui, kovotojų už žmogaus teises veikla plėtėsi, 

narsa augo. Pamenate, kaip Mečislovas Jurevičius, Šiaulių aklųjų 

ir silpnaregių mokymo kombinato darbininkas, dažytojas, 1974 m. 

šv. Kalėdoms artė jant žodžiu ir raštu paprašė savo viršininko leisti jam 

nedirbti per vieną svarbiausių katalikui švenčių – Kristaus gimimo 

dieną, o atidirbti už ją bet kurią laisvą dieną administracijai nurodžius? 

Atsakymo į šį pra šymą jis negavo ir šv. Kalėdų dieną nuėjo į bažnyčią, 

ne į darbą. Mečislovo Jurevičiaus „dosjė“ tuo metu jau turėjo būti 

storoka: saugumiečiai jo bute buvo atlikę kratų, radę prieškarinių knygų 

ir žurnalų, taip pat ir naujų, dabar leidžiamų nelegalios periodinės 

literatūros leidinių. Laimei, kaip tik kratų metu tų leidinių, kurie būtų 

labiausiai nudžiuginę KGB, buvo mažai, po vieną kitą numerį. O mergaitė 

su mokykline kuprine, ką tik pridėta platinimui skirtos pogrindinės 

literatūros, prieš porą minučių nustraksėjo laiptais žemyn ir prasilenkė 

su kratytojais, kylančiais į penktą aukštą, kur gyveno Jurevičiai. Neradę 

ko apčiuopiamo inkriminuoti, kratytojai tik įspėjo Mečislovą dėl 

neteisėtos veiklos, kratų protokolus tvarkingai susegė į segtuvą, prie 

jų, reikia manyti, atgulė dar ir „informatorių“ pateikta medžiagytė apie 

kryžių nešimus į Kryžių kalną. 

1975 m. sausio 10 d. Šiaulių aklųjų ir silpnaregių mokymo 

kombinato dažytojas Mečislovas Jurevičius buvo atleistas iš darbo už 

pravaikštas. „Pravaikščiojęs“ jis buvo 1974 m. lapkričio 10 d., gruodžio 

8 d. ir 25 d. bei 1975 m. sausio 6 d. Trys paskutinės dienos yra religinės 

katalikų šventės – Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo diena, 

šv. Kalėdos ir Trys karaliai. Mečislovo „pravaikštos“ – tai jo kovos už 

tikinčiųjų teises būdas. Nekovoti jis negalėjo. Iš tiesų Mečislovą Jurevičių 

nuoširdžiai žavėjo jo draugai, ypač jauni žmonės, su kuriais jis galėjo 

kiaurą naktį diskutuoti, atsakinėti į klausimus ir džiaugtis, kad jaunimas 

domisi draudžiamu vaisiumi – Bažnyčia, religija, tikėjimu, Jėzaus ir 

šventųjų gyvenimu. Ir dar – jį be galo linksmino KGB valdininkėliai, 

kuriuos jis tardomas įremdavo į kampą puikiu sovietinės konstitucijos 

ir kitų įstatymų išmanymu. Mečislovas aiškiai matė, kad tardytojai 

75

demonstruoja tik savo galią, bet neturi argumentų, kad galėtų atremti 

jo klausimus ar teiginius, todėl sutrinka, supyksta, nė patys nežinodami 

ant ko ir už ką. Mečys visiškai nesijaudino dėl savęs, bet skausmingai 

išgyveno dėl Lietuvos žmonių laisvės, ypač – tikėjimo laisvės, fiksuotos 

okupantų konstitucijoje, bet visiškai negerbiamos ir net ignoruojamos. 

Kartu su visa šeima likęs be duonos kasdienės, Mečislovas Jurevičius 

kreipėsi į teismus, kad būtų sugrąžintas į buvusias pareigas. Teismų 

sprendimai buvo vienodi: skundą atmesti. Pasiekė ir LSSR Aukščiausiąjį 

Teismą, kurio civilinių bylų teisminė kolegija 1975 m. kovo 18 d. užbaigė 

šią vargo ir vilties kelionę, nustatydama, kad M. Jurevičiaus skundas 

atmestinas, ir galutinai pasmerkdama nukentėjusįjį ir jo šeimą badui. Bet 

ne Mečislovo charakteriui, lagerio užgrūdintam, nuleisti rankas, pasiduoti 

ir nusiminti. Apie savo atleidimą iš darbo ir nesėkmingas keliones po 

teismus jis parašo SSRS generaliniam prokurorui, nusiunčia skundą 

į SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą, į SSKP Centro komitetą. 

Atsakymų negauna. Tylu, ramu. Kitaip ir negali būti: komunistai labiau 

už tą, raguotąjį, bijo kryžiaus ir bažnyčios. Bet Eucharistijos bičiuliai 

nepalieka Mečislovo mirti badu – jį priima dirbti zakristijonu mažytė 

Žarėnų-Latvelių parapija Šiaulių rajone. Darbo jis turi iki kaklo. Kartu su 

juo turi darbo ir KGB Šiaulių skyriaus agentai, juolab kad Eucharistijos 

bičiulių jau pilna visa Lietuva, kai kurie iš jų darbuojasi ir ideologiškai 

labai grėsmingoje (iš sovietų varpinės žiūrint) Lietuvos Helsinkio grupėje 

(LHG), platina nelegalią antisovietinę ir religinio turinio literatūrą. 


76

HELSINKIO GRUPĖ 

1975 m. rugpjūčio 1 d. trisdešimt penkios valstybės, tarp jų ir 

Sovietų Sąjunga, Helsinkyje pasirašė „Saugumo ir bendradarbiavimo 

Europoje baigiamąjį aktą“, kuriame pasižadėjo gerbti žmogaus teises. 

Tačiau SSRS žmogaus teisės ir toliau buvo pažeidinėjamos. Reikėjo 

žmonių, kurie kiekvienoje iš šių valstybių kontroliuotų, kaip laikomasi 

pasirašyto akto, ir informuotų apie tai visuomenę. Disidentų judėjimui 

Sovietų Sąjungoje vadovavo akademikas Andrejus Sacharovas. Jo 

bendražygiai pasiūlė steigti tokias grupes. Pirmoji grupė po gero pusmečio 

buvo įsteigta Maskvoje. Lietuvos Helsinkio grupė (LHG) įkurta 

1976 m. lapkričio 25 d. kaip savarankiška organizacija, o ne Maskvos 

grupės padalinys, bet pirmoji informacija apie ją buvo paskelbta 

Maskvoje, neoficialioje spaudos konferencijoje, kurioje atkreiptas 

dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus, bet ir į Lietuvos okupacijos 

faktą. 

1979 m. Mečys Jurevičius įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę, kuri 

oficialiai vadinosi „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos 

Kunigo Karolio Garucko laidotuvės Ceikiniuose, Ignalinos r. 

Iš dešinės: pirmas – M. Jurevičius, antra – Janina Žibėnienė, ketvirtas – Juozas Šileikis. 

Iš kairės pirmas – Vytautas Žibėnas, antra – Elena Žukauskienė. 

77


78 

visuomeninė grupė“. Čia jau buvo ir daugiau buvusių politinių kalinių, 

šios grupės steigėjų: Viktoras Petkus, poetė, pedagogė Ona Lukauskaitė- 

Poškienė, dar nekalėję vienuolis jėzuitas kunigas Karolis Garuckas, 

eruditas, poliglotas, daug rašęs į LKBK, kartu su juo buvo ir jaunas 

poetas, vertėjas Tomas Venclova, dar keli aktyvūs nariai. 1980 m. į LHG 

įstojo Mečio Jurevičiaus bendražygiai Vytautas Vaičiūnas ir Vytautas 

Skuodis. Per pirmuosius dvejus veiklos metus LHG parengė apie 30 

dokumentų, kuriuose atskleidė daugybę žmogaus teisių ir laisvių 

pažeidimų: neteisėtus areštus ir kalinimus, fizinį ir psichinį žmonių 

žlugdymą psichiatrijos ligoninėse, persekiojimus už tikėjimą ir religijos 

išpažinimą. 1979 m. Lietuvos, Maskvos ir Kijevo Helsinkio grupės buvo 

tarp pretendentų gauti Nobelio taikos premiją. O juk LHG nebuvo didelė 

organizacija – per visą jos istoriją oficialiais nariais tebuvo 41 asmuo. 

Kiekvienas iš jų suprato, į kokią rizikingą kovą kyla, koks galingas ir 

žiaurus yra okupantas, saugumiečių tinklais apraizgęs kiekvieną lietuvį, 

įtariamą lojalumo sovietų valdžiai stoka. Prasidėjus Lietuvos laisvės 

atkūrimo judėjimui (1991 m.) LHG paskelbė 100 dokumentų apie 

žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus. 

Su Helsinkio grupe glaudžiai siejasi ir „45 pabaltijiečių memorandumas“, 

kurį 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė 36 lietuviai, 5 latviai 

ir 4 estai. Tarp signatarų lietuvių parašų yra ir Mečislovo Jurevičiaus 

parašas. Memorandumas – tai protesto pareiškimas prieš Molotovo– 

Ribentropo paktą ir visus slaptuosius protokolus; jame skelbiama tiesa 

apie Antrojo pasaulinio karo kaltininkus ir jų įvykdytas okupacijas, 

agresijos faktus; jame prašoma likviduoti karo padarinius ir išvesti 

okupacinę kariuomenę iš Pabaltijo šalių. Memorandumas buvo 

išsiuntinėtas Helsinkio susitarimų baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių 

vyriausybėms ir Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui 

Kurtui Valdhaimui. Europos Parlamentas 1983 m. sausio 13 d. – pirmą 

kartą per visą Pabaltijo šalių okupacijos laikotarpį! – svarstė šį klau simą 

aukšto lygio tarptautiniame forume ir priėmė rezoliuciją dėl padė ties 

visose trijose Pabaltijo šalyse. Memorandumo signatarai nesislėpė 

po jokiais slapyvardžiais, jų vardai buvo žinomi, tačiau imtis atvirų 

represijų prieš visus, pasirašiusius tarptautinį dokumentą, sovietų 

saugumiečiams nebuvo paranku – geriau buvo apie tai kol kas nutylėti ir 

palaukti patogesnės progos. 

Sovietinė spauda, taip pat ir vietinė, turėjo visą sąrašą „objektų“, 

kuriuos reikėjo sutrypti, paniekinti, tikintis, kad skaitytojas yra naivus 

ir patiklus kvailelis. „Žudikas dievo avinėlio kailyje“ – taip vadinosi to 

paties rašeivos, įvardijusio save A. Juru, straipsnis, 1978 m. liepos 15 d.

išspausdintas Šiaulių miesto komunistų ir vykdomosios valdžios organe 

„Raudonoji vėliava“. Straipsnis (dar kartą!) skirtas Paliui (Apolinarui) 

Galdikui, kuris įvardijamas kaip pokario žmogžudys, banditas, plėšikas. 

Nepamiršta tais pačiais epitetais apdovanoti ir kun. A. Svarinską, ir 

„kriminalinį nusikaltėlį“ Joną Petkevičių, ir „veltėdį“ Mečislovą Jurevičių. 

Tik buvo nutylima, kad tas veltėdis veržiasi dirbti Šiaulių aklųjų draugijos 

gamybinio mokymo kombinate, kurio durys Mečiui parodytos 

prieš jo valią, o išgrūdus pro jas, dar ir užrakintos. Porą metų pakentėjęs 

A. Juras straipsnyje „Kam jie tarnauja“ vėl vardija tuos pačius žmones, 

tas pačias jų pokario „nuodėmes“ ir labai graužiasi, kad kunigai ir 

Eucharistijos bičiuliai bendrauja su jaunimu, daro jam įtaką, nes mat 

jaunimas neprisimena „klasių kovos“, todėl tiki jais, buožių vaikais, 

nusikaltėliais, baustais už antitarybinę veiklą. Straipsniu A. Juras atsako į 

paties už duotą sau klausimą: „jie“, t. y. kun. F. Baliūnas, kun. A. Mocius, 

I. Puščius, E. Klimavičienė, 

M. Ju revičius, J. ir J. Petkevičiai, 

tik rai tarnauja ne okupantų 

so vietiniam režimui mūsų valstybėje 

įtvirtinti, todėl ir platina 

religinę literatūrą, padedančią 

jaunam žmogui susikurti mo ralinių 

vertybių sistemą. Praeis 

pora savaičių ir vėl A. Juras 

tame pačiame leidinyje ra šys 

tą patį apie tuos pačius žmones 

straipsnyje „Pasakyk, kas 

tavo draugas“. Dėl ko visa 

tai? Kad lašas po lašo ką nors 

pratašytų? Kad kitokį požiūrį 

turintį žmogų apipildamas purvu, 

sutrypdamas, save iš aukštintum? 

Kad jaunimas nusisuktų 

nuo „nusikaltėlių“ ir pultų 

kurti komunizmą – šviesią visos 

žmonijos ateitį? Ar 1981 m. 

dar kas nors tikėjo ta šviesia 

ateitimi? 

Mečislovas Jurevičius šv. Jurgio šventoriuje. 

Šiauliai. Apie 1988 m. 

79

GALVOS SKAUSMAS – ATLAIDAI 


80 

Kitas sovietinių ideologų ir saugumiečių galvos skausmas, 

kariaujant su lietuvių katalikų dvasingumu, tikėjimo apraiškomis, buvo 

atlaidai, kurie bent kelis kartus per metus sutraukdavo tūkstantines 

žmonių minias į skirtingas Lietuvos vietas: Trakus, Vilnių, Pivašiūnus, 

Šiluvą, Tytuvėnus ir kt. Religinės šventės visada būdavo organizuojamos 

sekmadienį, vykdavo taikiai, be jokių ekscesų, todėl uždrausti jas, 

sovietinei konstitucijai garantuojant sąžinės laisvę, buvo itin keblu. 

Daugiausia rūpesčių nudvasintojams kėlė Mergelės Marijos Gimimo 

atlaidai, vykstantys Šiluvoje (Raseinių r.), turintys pačias giliausias 

daugelio šimtmečių suformuotas tradicijas, Lietuvoje švenčiami nuo 

XIV–XV a., dar iki Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 1608 m. šioje 

vietovėje. 

1979 m. vasaros pabaigoje sovietų valdžia paskelbė aplink Šiluvą 

kiaules susirgus maru, užblokavo visus kelius ir takelius, vedusius į šį 

miestelį, gaudė ir baudė žmones, einančius ir važiuojančius į atlaidus, bet 

nei kiaulės, nei miškuose šmirinėjantys kareiviai nepadėjo – atlaiduose 

dalyvavo tūkstančiai maldininkų. 

1980 m. tvarkingos tikinčiųjų kolonos susirikiavo kelkraščiuose ir 

su giesmėmis, maldomis, liaudies dainomis keliais iš visų pusių patraukė 

į Šiluvą. Vienai iš kolonų vadovavusi Mečislovo Jurevičiaus bendražygė 

Eucharistijos bičiulė sesuo Gema SJE (Jadvyga Stanelytė) buvo areštuota 

Maldinga eisena į Šiluvą. Nuotraukoje pirmas iš dešinės – Mečislovas Jurevičius

tą patį rudenį. 1980 m. gruodžio 16 d. turėjo įvykti jos, gyvenančios 

Kaune, iki teismo laikytos Šiaulių tardymo izoliatoriuje, slaptas teismas 

Kelmėje, tikintis, kad taip po visą Lietuvą mėtant pėdas niekas nesužinos, 

kada ir kur teisiama niekam blogo nepadariusi vienuolė. Bet sunku 

paslėpti ylą maiše: į Kelmės teismo pastatą susirinko minia žmonių, buvo 

ten ir Mečislovas Jurevičius, kaip ir sesuo Gema ėjęs pamaldžių žmonių 

kolonoje į Šiluvą. Milicininkai ir saugumiečiai draudimais, stumdymais ir 

apgaule bandė atsikratyti atvykusiųjų į Kelmės teismą dvasiškai paremti 

seserį Gemą, bet jie, ir išstumti į gatvę, į žvarbų ir drėgną gruodžio orą, 

nesiskirstė, priešingai – minia augo, nes einantieji pro šalį klausdavo, kokį 

baisų galvažudį čia teisia, o sužinoję, kad teisiama vienuolė už tikėjimą, 

pamaldumą, papildydavo rėmėjų gretas. Mečislovo Jurevičiaus dvasios 

sesuo Gema Stanelytė buvo nuteista kalėti trejus metus bendrojo 

režimo kolonijoje Urale, Žemutinio Tagilo (Nižnij Tagil) lageryje. Bet 

išbuvo ji tik pusę skirto laiko: Vokietijos katalikai 9 pakėlė triukšmą dėl 

tokio antikonstitucinio tikinčiųjų persekiojimo, skandalas grėsė peraugti 

į tarptautinį. Seserį Gemą Stanelytę išlaisvino po pusantrų metų kalinimo 

kriminalinių nusikaltėlių lageryje. Sesuo buvo nustebinta tokio nelaukto 

išlaisvinimo ir net šiek tiek nejaukiai dėl to jautėsi – iš šono galėjo atrodyti, 

lyg ji ką nors pasirašė, kuo nors užsitarnavo tokią malonę. Tiesa, buvo ir 

kita, papildoma, šios „malonės“ aplinkybė: artėjant 1980 m. Maskvos 

olimpiadai, iš visų pamaskvės kalėjimų visas kriminalines nusikaltėles 

išvežiojo kuo toliausiai, daug jų nuvežė į Žemutinį Tagilą ir perpildė lagerį, 

taip visiems – kaliniams, prižiūrėtojams, lagerio vadovybei – smarkiai 

apsunkindami gyvenimą. Sutrumpinti aršių recidyvisčių kalinimo laiką ir 

išleisti jas į laisvę lagerio vadovybė nesiryžo – nežinia, ko iš jų galima laukti, 

o štai tylios, ramios vienuolės išlaisvinimas niekuo negrėsė. „Mane Nižnij 

Tagile kalėjusios moterys laikė gal šiek tiek nesveika, truputį nenormalia, 

nes toje bendruomenėje normalu buvo pulti į muštynes, kibti viena kitai 

į plaukus, peštis, rėkti, keiktis dėl bet ko, o man tai buvo nepriimtina. 

Aš stengiausi būti nuošalėje, visada nusileisdavau“, – prisimena sesuo 

Gema. 

Sesuo Gema, dar jauna vienuolė, jau buvo apkeliavusi daug 

tuometės Sovietų Sąjungos šalių. Važiuodavo ji visur, kur tik reikėjo padėti 

katalikų kunigams, dažnai paliktiems po vieną dirbti neaprėpiamose 

parapijose. Viena iš tokių jos darbo vietų buvo Moldova, kur ji kažkada 

9 

Į Vokietiją sugrįžę buvę Pavolgio vokiečių tremtinių vaikai, kuriuos sesuo Gema 

Moldovoje (Tiraspolio mieste) mokė poterių, katekizmo, ruošė Pirmajai Komunijai, nes 

Tiraspolyje buvo tik vienas katalikų kunigas Vladislav Zavainiuk, šiuo metu gyvenantis 

Baltarusijoje. 

81

uošė Pirmajai Komunijai Pavolgio tremtinių vokiečių vaikus, kurių 

dauguma buvo jau paaugliai. Tai buvo prieš kelerius metus. Dabar tie 

vokietukai – jau suaugę ir į savo tėvynę grįžę vokiečiai. Sužinoję, galbūt 

iš LKBK ar iš „Golos Ameriki“, kuri skambėjo daugeliu pasaulio kalbų, 

kad yra nuteista ir įkalinta jų buvusi mokytoja, jie dėjo daug pastangų, 

kad išlaisvintų niekam nenusikaltusį, taurų žmogų. Jie gerai pažinojo 

seserį Gemą – doros, švelnumo ir gerumo įsikūnijimą, todėl niekada 

nebūtų patikėję, kad ji galėtų padaryti nusikaltimą. Tik niekas seseriai 

Gemai apie jos buvusių mokinių iš tolimojo Tiraspolio pastangas išlaisvinti 

savo mokytoją niekada nieko nepasakojo. 


82

KRATA 

1980 m. Maskvos olimpiados proga ne tik KGB vadovų ir agentų, 

bet ir prokuratūros gretos smarkiai „praturtėjo“, jų pareigos išsiplėtė, 

į kiekvieną nepaklusnųjį nukreiptas žvilgsnis labai paaštrėjo. 1980 m. 

vasario 6 d. pas „viešosios tvarkos pažeidėją“ 10 apsilankė „Lietuvos 

TSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas A. Jucys akivaizdoje 

kviestinių (nurodyti anketiniai duomenys) ir dalyvaujant Jurevičiui 

Mečislovui, Jurgio“ dvi valandas ir keturiasdešimt penkias minutes 

kratė Jurevičių butą. „Prieš pradėdamas kratą tardytojas paskelbė 

1980 m. sausio 30 d. nutarimą padaryti kratą ir pasiūlė Jurevičiui 

Mečislovui, Jurgio, išduoti fotonuotraukas, susirašinėjimo dokumentus 

bei adresus kitų aktyvių viešosios tvarkos pažeidėjų. Pil. Jurevičiui M. J. 

pareiškus, kad jis nieko neturi, buvo padaryta krata pas Jurevičių M. J., 

Šiauliai, Spindulio g. 6-10“, – rašoma protokole. 

„Kratos metu atrasta ir paimta: 39 fotonuotraukos / užfiksuota 

procesijos, Jurevičius ir kiti asmenys, vienas vokas su adresais; pašto 

siuntos įteikimo pranešimai su adresais 5 št., 3 lapeliai su adresais; 

kalendoriaus lapelis su telefono numeriais; maldos už tėvynės laisvę – 

16 lapų; Lietuvos blaivinimas – 1 knyga; Eucharistijos bičiulių 

knygutės – 11 št., Eucharistijos vado kalba kryžiaus nešimo proga – 1 

lapas, „Gyvenimas po gyvenimo“ – 1 knyga, kasetinio magnetofono 

juostos – 37 št.“ 

Kviestiniai pasirašyti kratos protokolą atsisakė. Tardytojas ir 

M. Jurevičius pasirašė 11 . 

Šalia prokuratūros, užsiimančios „viešosios tvarkos pažeidėjais“, 

išsijuosęs 1980 m. dirbo ir KGB (rus. Komitet gosudarstvenoj 

bezopasnosti – Valstybės saugumo komitetas). Šio komiteto Šiaulių 

miesto skyrius ataskaitoje (rusų kalba) teigia, kad operatyvinių darbuotojų 

dėmesys buvo sukoncentruotas į buržuazinį-nacionalistinįklerikalinį 

elementą. 

10 

Cituojama iš 1980 m. vasario 6 d. kratos protokolo. 

11 

Protokolo citatų kalba netaisyta. 

83

TĖVŲ ŠEIMA 


84 

Mečislovas labai brangino šeimos ryšius, džiaugėsi kiekviena 

galimybe pasimatyti su savo ir Emilijos artimaisiais. Pokario kovos šitiek 

jų, jaunų, sveikų, gražių vyrų, tiesa, visi jie iš Emilijos šeimos, nusinešė 

į amžinatvę pačiame gyvenimo žydėjime. Skausmingai Mečislovas 

išgyveno vyriausio brolio Jurgio mirtį 1958 m. – Jurgiui tebuvo 37-eri. 

Nuo gimimo silpna širdis daugiau nepajėgė plakti. Mečislovą ta žinia 

pasiekė Vorkutoje. Bet kai tik jis su Emilija ir dukra grįžo į Šiaulius, tiesiai 

iš stoties nuėjo prie brolio kapo senosiose Šiaulių kapinėse ir suklupo 

pasimelsti. Jurgis turėjo sūnų Gvidą, bet ir jo sveikata buvo prasta, o 

gyvenimas trumpas. Taip ir pasibaigė ši Jurevičių šeimos medžio šaka. 

Dabar, po Jurgio mirties, vyriausias brolis buvo Antanas, gimęs 

1924 m., – su juo Mečys puikiai sutarė. Antanas be galo mylėjo arklius, 

beveik visą gyvenimą juos prižiūrėjo. O kai jau pasiekė garbaus amžiaus 

ribą ir dirbti nebegalėjo, tai nors pro trobos langą pasižiūrėdavo į savo 

numylėtinius, besiganančius pievoje. 

Mečys padarė remontą broliui Antanui priklausančioje namo 

dalyje, kur jau augo graži Antano šeimyna: duktė Liongina, g. 1951 m., 

sūnus Aleksandras, g. 1953 m., ir pagrandukė Romualda, g. 1962 m. 

Dešimtmetę dukterėčią Lionginą dėdė Mečislovas kuriam laikui pasiėmė 

į savo namus, išmokė po terių, katekizmo, žodžiu, paruošė Pirmajai 

Komunijai. Sūnėnas Alek sandras, šeimoje vadinamas Oliu mi, prisi mena, 

kaip dėdė Mečys liūdnai pasiguodė, kad tada, jaunystėje, ir dešimt metų 

lagerio nebuvo baisu, o dabar, kai jau ir amžius atsiėmė savo sveikatos 

dalį, tie treji jam priteisti kalinimo metai, juolab griežtojo režimo lageryje, 

bus išskirtinai sunkūs. 

Mažoji brolio Antano dukrelė Romualda, kaip išaiškėjo dar 

vaikystėje, buvo gimusi su penkiais inkstais. Vieną iš jų keturiolikmetei 

Romualdai reikėjo šalinti, bet operaciją galėjo daryti tik Vilniuje, be to, ji 

nemažai kainavo. Tėvai nebūtų išgalėję, bet dėdė Mečys sutvarkė reikalą, 

skyrė brolio duk rai savo šeimos pinigų. Romualda ir dabar graudinasi 

prisimindama, kaip dėdės Mečio duktė Angelė su savo vaikais Vaidotu ir 

Vaiva lankė ją Vilniaus klinikose po operacijos. Romutė pusseserei buvo 

ir tebėra dėkinga už tai, nes visi kiti artimie ji buvo toli, o ją, paauglę, 

pirmą kartą atsidūrusią svetimoje aplinkoje ir dar tokiomis sąlygomis, 

būtų labai slėgusi vienatvė. 

Jeigu kas nors pakviesdavo Antaną į svečius, dažniausiai – į atlaidus, 

tai jis būtinai surinkdavo visą didelę šeimyną ir tik tokiu būriu

sutikdavo pasisvečiuoti. Taip ir 

buvo: į Šakyną, į Žolinės atlaidus, 

visu klegančiu būriu traukė keliuku 

brolių Antano ir Mečislovo šeimos. 

Pirmieji taikiai kalbėdamiesi ėjo 

broliai, bet tąkart jie dėl kažko 

susipyko, smarkiai ir ilgam. Dėl 

ko, taip niekas ir nesužinojo, tik 

Anta no vaikai iki šiol prisimena tą 

nuotykį, nes jis buvo vienintelis – 

Jurevičių šeimynoje visada vyravo 

taika. 

Laikas darė savo: užaugo 

Antano vaikai ir vaikų vaikai, o dėdė 

Mečislovas, sulaukęs, kol Antano 

dukters Lionginos sūnus Ovidijus 

pasieks solidaus pašnekovo amžių, 

bent penkiolika metų, sėsdavo 

su juo, jau anūkų kartos atstovu, 

pasišnekėti įvairiais klausimais. 

Abiem pusėms tai buvo malonu 

ir naudinga: Ovidijus gerai pažino 

dėdę Mečį – nesiginčyk su juo, ir 

pokalbis bus puikus. 

Mečislovo brolio Antano Jurevičiaus šeima. 

Sėdi Antanas Jurevičius su žmona Aleksandra. 

Stovi vaikai: Liongina, Aleksandras, Romualda. 

1994 m. 

Vieną 1996 m. saulėtą rug sėjo dieną išėjęs į savo sodą Mimaičiuose, 

Antanas Jurevičius pamatė pro šalį ratuose važiuo jantį vyrą, 

kuris įniršęs botagu čaižė arklį, paklaikusį iš skausmo ir iš visų jėgų 

lekiantį keliu. Antaną ištiko širdies infarktas. Atskubėję medikai tą kartą 

dar padėjo, bet po metų pasikartojo panaši situacija – ir tada greitoji 

dar suspėjo, širdies darbą atkūrė, bet grėsmė, kad tai gali bet kada 

pasikartoti, liko. Visi trys Antano vaikai nusprendė, kad kaime gyventi 

tėvai jau nebegali, reikia jiems persikelti į miestą, arčiau medikų. Rado 

namo dalį pačiame Šiaulių centre. Persikraustymas į miestą visiems 

išsprendė daug problemų, o tėvams ir sveikata pagerėjo. 1999 m. rugsėjo 

mėnesį Antanas jautėsi visai neblogai, rytą skutosi barzdą, ruošėsi naujai 

dienai ir pusiau juokaudamas tarstelėjo žmonai Aleksandrai, kad norėtų 

torto. Kodėl gi ne, turgus čia pat. Aleksandra nė pusvalandžio neužtruko, 

bet kai grįžo namo su gabalėliu torto, nustebo, kad vis dar zirzia 

barzdaskutė. Antanui padėti buvo vėlu. Štai taip lemtis sutvarkė – greitai 

ir tyliai. Tik Aleksandra dar ilgai kaltino save, kad ne laiku išėjo. Antanui 

85

uvo septyniasdešimt penkeri. Jo žmona našlavo dar keturiolika metų. 

Gražiai tarpusavyje bendrauja trys jų vaikai, jau užauginę savo vaikus. 

Po brolio Antano mirties Mečislovas liko vyriausias Jurevičių 

šeimos sūnus. Į Mimaičius, pas savo tėvus ir kartu su jais gyvenančią 

seserį Liudviną su šeima, Mečislovas atvažiuodavo padėti nudirbti 

sunkių kaimiškų darbų: suarti laukus, suvežti šieną, nukasti bulves. Kartu 

su Mečislovu dažniausiai atvažiuodavo dar keli talkininkai, jo draugai ir 

bendražygiai. Po darbų šeimininkai privalėjo pavaišinti talkininkus, bet 

Mečislovas stropiai kontroliavo, kad, neduok Dieve, ant stalo nebūtų 

padėtas alaus ąsotis. Kitokių gėrimų tuose kraštuose ir nebuvo, tik alus. 

Mečio tėvų ir sesers namuose talkininkai niekada nebuvo vaišinami 

alumi, bet tik iš baimės, kad Mečislovas sukels skandalą ir daugiau 

nebeatvažiuos padėti darbų nudirbti, o ne iš pagarbos blaiviam žmogui 


86 

Prie ką tik supilto tėvo Jurgio Jurevičiaus kapo. Iš dešinės: Liudvina 

Jurevičienė ir jos sūnūs Mečislovas, Jonas, Antanas. 1976 m. 

ir blaivybei. Tradicija būtinai vaišinti alkoholiu, juolab talkininkus, kaime 

buvo įsigalėjusi, todėl šeimininkai jautėsi nesmagiai. „Visi tai žinojo, bet 

sutiko su tokia tvarka, – juk su dėde nepasiginčysi“, – sakė Mečio sesers 

Liudvinos duktė Regina. 

Nelinksmi tais laikais buvo senųjų Jurevičių namai: 1977 m. 

Jurgio, Antano, Mečislovo, Liudvinos ir Jono tėtis Jurgis Jurevičius jau 

buvo miręs, 1970 m. dramatiškai baigė gyvenimą ir jo žentas, dukters 

Liudvinos vyras Juozas Sargiūnas. Jų vaikai Regina ir Bronius tuo metu 

jau buvo iš tėvų išvažiavę mokytis, o vėliau nebegrįžo į kaimą. Taip ir liko

senoje Jurevičių sodyboje Mimaičių kaime dvi pavargusios moterys, abi 

Liudvinos – motina ir duktė. 1986 m. jos pardavė savo sodybą ir išvažiavo 

gyventi į Akmenę. 1988 m. mirė senoji Liudvina Jurevičienė, o 2013 m. 

lapkričio 12 d. mirė ir vienintelė Mečislovo sesuo Liudvina Sargiūnienė. 

Kai dukterėčia Regina Sargiūnaitė 1968 m. susiruošė tekėti, dėdė 

Mečislovas žiūrėjo, kad viskas vyktų tvarkingai, kad jaunieji ne tik susirašytų, 

bet ir susituoktų bažnyčioje, pats viską organizavo ir daly vavo 

vestuvėse kaip liudytojas. Jaunoji šeima išvažiavo gyventi į Joniškį. 

Regina mokėsi Kauno žemės ūkio technikumo Buhalterinės apskaitos 

fakultete, todėl tik po ketverių metų šeimą papildė dukrelė Renata. Reginos 

vyras Algirdas buvo veterinaras, visiems reikalingas specia listas, 

visų už paslaugą ir pamylimas. Kuo toliau, tuo labiau numylėtas grįž davo 

į namus. Renatai buvo treji metukai, kai Regina suprato, kad nebeturi ji 

vyro ir dukters tėvo, nes jis atidavė save alkoholiui. Nusprendė skirtis. 

Štai čia dėdė Mečislovas ir tarė savo svarų žodį: „Ne! Jokių skyrybų! 

Juk prisiekei prieš Dievą iki grabo lentos ir džiaugsme, ir varge! Turėjai 

kentėti visą gyvenimą! Tokia tavo dalia. Ne tokias kančias dėl Dievo 

žmonės iškenčia.“ Mečislovas prakeikė savo dukterėčią, bet pakeisti 

nieko negalėjo, nes Regina su Algirdu jau buvo oficialiai išsiskyrę. Nuo 

tada Regina teigia nuolat jautusi dėdės neapykantą. Kartą, pamačiusi 

autobusų stotyje, kad į tą autobusą, kuriuo ir jai reikia važiuoti, įlipo 

dėdė Mečislovas, ji apsisuko ir tekina nulėkė į kitą autobusą, važiuojantį 

Joniškin, – kad tik nesusitiktų dėdės. Regina sako, kad dėdė Mečislovas 

dėl kokios nors pražangos religijai tapdavo pačiu pikčiausiu žmogumi, 

kokį ji kada nors buvo sutikusi. Regina prisimena, kad dėdės Mečio duktė 

Angelė, jau visa panelė, atlėkdavo iš Gedaičių pas tetą Liudviną, Reginos 

mamą, gyvenusią už dviejų kilometrų Mimaičiuose, apsiverkusi, kad 

tėtis neleidžia jos į vakarėlį, pas draugus. Teta Liudvina, Mečislovo sesuo, 

Angelę sušukuodavo, supindavo jai kasas ir kuriam laikui išleisdavo, 

pridengdama mergaitę nuo tėvo griežtumo. 

Visiškai kitokie, labai nuoširdūs ir šilti Liudvinos santykiai buvo 

su broliu Jonu ir jo žmona Aldona, lietuvių kalbos mokytoja. Ir mama, 

ir sesuo stebėdavosi, kaip gali tikri broliai būti tokie skirtingi, tiesiog 

priešingo būdo, požiūrio į žmogų. „Jonas niekada nieko nėra užgavęs“, – 

sakė jo dukterėčia Regina. 

Su jauniausiu Jurevičių šeimos vaiku Jonu jo brolis Mečislovas 

bendravo dažnai ir noriai, nors daug kas manė, kad jiedu buvo labai 

skirtingi. Iš karto po vakarinių šv. Mišių Šiaulių katedroje prasidėdavo 

„Amerikos balso“ laida lietuvių kalba. Mečys, visada dalyvaudavęs 

vakarinėse Mišiose, po jų vos spėdavo ateiti pas brolį Joną, gyvenusį prie 

87

ažnyčios: abu kuo arčiau prikišę ausį prie radijo imtuvo pasiklausydavo 

iš tolimos valstybės atsklindančių žinių apie mus pačius, apie Lietuvą. 

Kartą po eilinio vakarinio pasibuvimo išėjęs iš daugiabučio namo, 

kuriame gyveno Jonas, Mečislovas kieme pamatė juodą volgą: iš jos, 

tarsi laukęs ko, mikliai išlipo vyras. „Saugumas!“– švystelėjo Mečislovo 

galvoje. Jis skubiai apsisuko ir nėrė atgal pas Joną. Nuo to vakaro Jono 

sūnūs, jau paaugliai Virginijus ir Remigijus, visada lydėdavo dėdę Mečį 

namo, iki pat buto durų, kad jis nedingtų tyliai ir paslaptingai pakeliui iš 

Trakų (tada Kleinerio) gatvės į Spindulio gatvę Šiauliuose. 

Turėdavo Mečys apie ką pasikalbėti su išsilavinusiu jauniausiu 

broliu. 1931 m. gimęs Jonas nesitenkino tik vidurinės mokyklos baigimu, 

mokėsi Telšių mokytojų seminarijoje, tapo lietuvių kalbos ir fizinio 

lavinimo mokytoju. Tuomet jau buvo įpusėjęs XX a. šeštas dešimtmetis, 

jau buvo suformuota nuostata, kad kiekvienas, net ir menkiausią karjerą 

siekiantis padaryti žmogus, privalo tapti komunistų partijos nariu. Jonui 


88 

Mečislovo brolis 

Jonas Jurevičius 

Jono žmona Aldona su sūnumis 

Virginijumi ir Remigijumi. 1967 m.

pavyko kažkaip išsisukti. Jo kurso ir gyvenimo draugas Rimkus buvo 

spėjęs padaryti rimtą karjerą ir tapti LTSR švietimo ministru. Ar tik ne 

čia slypi nepartinio Jono Jurevičiaus ilgamečio darbo Šiaulių rajono 

Vykdomojo komiteto (valdžios institucijos!) Švietimo skyriuje paslaptis? 

Rūta Petrauskaitė-Žąsinienė su Jonu Jurevičiumi kelerius metus 

dirbo viename kabinete, abu buvo inspektoriai. Rūta prisimena, kad 

Jonas niekada neleisdavo kilti jokiems debatams politikos klausimais, 

niekada jokio blogo žodžio nepasakė ir apie brolį Mečislovą. Jeigu jau 

kas nors priversdavo išsakyti savo nuomonę apie Mečislovą, tai Jonas 

nedelsdamas užbaigdavo šneką filosofiniu „kiekvienam savo“ arba 

atsipirkdavo pajuokavimu. 

Jono sūnus Remigijus sako, kad jo tėtis buvo linksmas žmogus, 

mokėjo bendrauti su visokių pažiūrų žmonėmis, visada dalyvaudavo, 

gal net organizuodavo kurso draugų susitikimus, daug kartų piršliavo 

vestuvėse. Tokį jo gyvenimą rodo ir kalnai nuotraukų, kurias saugo ir 

brangina sūnūs Virginijus ir Remigijus. 

Emilija Jurevičienė su dukters Angelės sūnumi Vaidu ir dukra Vaiva. 1982 m. 

89

SU GRIFU „SLAPTAI“ 


90 

„Pagrindinių KGB penktosios tarnybos linija 12 vykdomų Šiaulių 

miesto skyriaus agentūrinių-operatyvinių ir organizacinių priemonių 

PLANAS. 1981 m. sausio 16 d“. Akivaizdžiai matyti, kad 1981 metai 

ranka ištaisyti į 1982 metus. Per metus niekas nepasikeitė? 

Preambulėje po pirmosios pastraipos apie ideologines diversijas, 

vykdomas šalies (SSRS – aut.) išorėje ir viduje, rašoma: „Ypatingą pavojų 

šiuo metu kelia priešiška kunigų-ekstremistų, gyvenančių respublikos 

teritorijoje ir palaikančių ryšius su dviem operatyvinės įskaitos objektais 

mieste ir rajone, veikla. Kunigai-ekstremistai organizuoja nelegalių 

rašinių leidybą, grasinimais ir šantažu daro įtaką legaliai nusiteikusiems 

kulto tarnams ir tikintiesiems, siekia sureguliuoti priešišką organizacinę 

veiklą . Jie, kontaktuodami su mūsų objektais, išnaudodami vienuolių 

elementą ir kitus reakcinius fanatikus, ėmė kurti provokacines situacijas 

(masines eitynes, kryžių už bažnyčių ribų statymą), leidžia sau iš sakyklos 

reikšti viešus šmeižikiškus išpuolius prieš sovietinę santvarką, o neretai ir 

tiesioginę antisovietinę agitaciją. Plačiai naudojama ir vadinamųjų 

„eucharistijos bičiulių“ grupuotė, į kurią įtraukiami mokyklinio amžiaus 

vaikai ir jaunimas.“ 

Šiame plane nurodoma nuolat gerinti miesto skyriaus čekistų 

kovingumą, budrumą ir asmeninę atsakomybę už įsipareigojimų 

vykdymą, ryžtingai nutraukti ideologines diversijas, mokyti agentus ir 

tikslingai išnaudoti juos susekant priešiškus elementus, sutrikdant jų 

antitarybinę veiklą. Ypač šie nurodymai akcentuojami vykdant agentūrinį 

darbą inteligentų ir akademinio jaunimo kolektyvuose. Akcentuojama 

būtinybė gerinti analitinį darbą tam tikruose penktosios linijos baruose. 

1982 m. SSRS šventė savo gyvavimo šešiasdešimtmetį. Ruošiantis 

šiam jubiliejui 1981 m. priemonių planas nurodo kuo kruopščiausiai 

instruktuoti visą agentūrą ir patikimus asmenis fiksuoti kiekvieną, kas 

išsako kritiką ar nepasitenkinimą SSKP ir sovietinės vyriausybės politika, 

turi teroristinių, diversinių ketinimų, bando gauti ginklų, sprogmenų, 

nuodų, ruošiasi bėgti į užsienį. Būtina nedelsiant užkirsti kelią jų 

ketinimams! Aktyviai sekti kiekvieną, galintį turėti ryšių su antisovietinės 

literatūros ruošimu, leidyba ir platinimu. Sekti kiekvieną, teistą už 

antisovietinę veiklą. Analizuoti atskirų visuomenės sluoksnių politines 

nuotaikas. 

12 

SSRS KGB sudarė devynios tarnybos; penktoji buvo atsakinga už disidentų, religijos 

ir cenzūros priežiūrą.

Yra šiame 15 lapų plane ir labai konkrečių asmenų vardų, tiksliau – 

jų slapyvardžių, sekimo ir neutralizavimo išklotinių. Apmaudu skaityti, 

kad kunigas jėzuitas, platinantis bažnyčios leidinius, dirba bažnyčioje, 

kurios klebonas yra KGB agentas. Vikaras savo klebonu visiškai pasitiki, 

todėl šis nesunkiai išsiaiškina ir pateikia savo „darbdaviui“ kunigo jėzuito 

bendražygių pavardes, padeda KGB paruošti būsimuosius „draugus“, 

kurie galės gauti dauginimo aparatūrą, rasti jai patalpas, kol ateis laikas 

padėti suimti ir įkalinti kunigą. Kaip skaudu nusivilti. 

KGB penktosios tarnybos Šiaulių skyriaus plane jaučiama didelė 

baimė dėl antisovietinės agitacijos, griaunančios valstybę, pastatytą 

ant molinių kojų. Nemažai yra ir pamokų, kaip sekti, kompromituoti, 

apsigyventi kartu, sueiti į „draugystę“, įgyti pasitikėjimą. Pasirodo, kad 

gerai aprūpintos valstybinės struktūros dreba prieš persekiojamus, 

kalinamus, ujamus, terorizuojamus, kompromituojamus dažnai 

pavienius asmenis ar niekuo neapsaugotas nedideles kovotojų už savo 

šalies laisvę grupeles. 

91

ANTRASIS KALINIMAS 

Mečislovą Jurevičių antrą kartą areštavo 1981 m. kovo 25 d., 

po eilinės kratos ir pogrindinės literatūros konfiskavimo. „Vilniaus 

saugumiečiai ir šiaulietis leitenantas Augas įmetė mane į KPZ 

(rus. kamera predvaritelnovo zakliučenija; laikinojo suėmimo kamera) 

trims paroms. Nei ką pasikloti, nei kuo užsikloti. Šalta, drėgna, niūru. 

Rytą įeina į kamerą prižiūrėtojas, tikrina, o aš klūpau ir meldžiuosi. 

„Zdravstvujte“, – sako. Atsistoju, pagarbiai atsakau į sveikinimą. „Što, 

molites? – klausia. „Da, – atsakau, – molius.“ „Pravilno delajete“, – sako 

ir išeina. 

Po trijų dienų nuveža mane į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą, įstumia į 

kamerą. „Už ką?“ – pasitinka tradicinis kameros kolektyvo klausimas. „Už 

tikėjimą“, – atsakau ir nelaukiu, kol iš manęs atims maišą, pats klausiu: 

„Vyrai, gal yra alkanų?“ Atrišu maišą, išimu lašinių, duonos. Pasivaišino. 

Vakare vėl klausia: „Rimtai, sakyk, už ką nuteistas?“ Papasakojau. „Visai 


92 

Archyvinė nuotrauka iš teismo bylos su nuorodomis į Mečislovą Jurevičių. 1979 m.

tie rupūžės komunistai išprotėjo!“ – nuoširdžiausiai pasipiktino mano 

kolegos žmogžudžiai ir plėšikai, ėmė keikti „išvaduotojus“, pamiršusius 

išvaduoti Lietuvą nuo savęs. Vakare atsiprašiau kameros kolektyvo, 

paaiškinau, kad turiu pareigą atlikti, ir atsiklaupęs ėmiau tyliai melstis. 

Apie antrą valandą nakties budintis prižiūrėtojas pamatė per langelį 

duryse, kad aš klūpiu, atidarė duris ir užriko: „Tu čia ką? Išprotėjai?“ Jo 

garsiai ištarti klausimai pažadino kameros bendruomenę, o ši kad puolė 

ant jo, maniau, jog reikės gelbėti prižiūrėtoją. Vėliau perkėlė mane į 

mažesnę kamerą, kurioje buvo ramūs žmogeliai, kažkokie meistriukai, 

vogę medžiagas iš fabriko. O manęs Lukiškių kalėjime daugiau niekada 

neužkabino.“ 

Mečislovas Jurevičius laiške iš 163 kameros pasakoja: „Visų 

pirmiausia dėkoju visiems už paramą, ypatingai dvasinę, kuri labiausiai 

reikalinga. Dėkoju visiems, kurie aplanko mano šeimą. Vėl visiems 

prisidėjo daugiau rūpesčių. Kiek yra suimtų, ar mes tik du? Apie Vyturėlį 

(inžinierių Vytautą Vaičiūną) žinau, jį tą pat dieną suėmė. Jam sunku, 

nes pirmą kartą. Bet jo dvasia galinga. Vyturėlį mačiau, kai mus vežė 

iš Vilniaus KPZ. Jis manęs nematė. Labai mane pradžiugino savo gera 

nuotaika ir pagalvojau, kad tai tikras dvasios vyturėlis. Dėkoju Dievui 

už viską, ką jis duoda. Savo maža auka prisimenu visus visus laisvėje. 

Labai jaučiu Jūsų visų maldas, kurios labai reikalingos. Truputį šlubuoja 

širdis. Nuotaika gera. Savo įsitikinimų neslepiu. Iš karto įmetė į kamerą, 

kur buvo du žmogžudžiai, kiti – vagys ir chuliganai. Papasakojau, už 

ką suimtas, apie kryžių nešimą, eisenas. Kad pradėjo visi keikti, sako, 

komunistai baigia eiti iš proto. Kalba apie religijos laisvę, o nekaltus 

žmones sodina. Kai visi nutildavo vakare, nueidavo gulti, aš tada 

melsdavausi atsiklaupęs ant lovos. Kartą mane užpuolė prižiūrėtojas, 

bet kaliniai užstojo. Paskui perkėlė į kitą kamerą. Vieną mėnesį sėdėjau 

su vagimis, teistais jau kelintą kartą. Čia mane apvogė – apatinius, šiltus 

rūbus. Vieni pavogdavo, kiti atiduodavo. Reikėjo daug kantrybės. Kartą 

norėjo mane sumušti, paskui atsiprašė. Ir čia turėjau toje kameroje daug 

dvasinio džiaugsmo, nors aidėdavo aplink baisios kalbos. Balandžio 30 d. 

pervedė į kitą kamerą. Čia žmonės ramūs, tik be jokių idėjų. Šis kryžius 

yra sunkesnis negu pirmasis, bet jį nešti daug lengviau, nes aš ne vienas. 

Tiek būsime ištikimi Tėvynei, kiek būsime ištikimi Kristui.“ 

Negaliu neparyškinti šitų Mečislovo žodžių, viso jo gyvenimo 

ir kovos principo, nes juose nėra agresijos, yra tik kvietimas būti 

ištikimiems, būti tikriems katalikams. Logiška: netikintis žmogus neturi 

moralės kodekso – Dešimties Dievo įsakymų, todėl nebijo įžeisti Dievo 

93


nevykdydamas bet kurio iš Dekalogo įsakymų, jis bijo tik milicininko ar 

prokuroro, todėl mokosi tik vieno – nepakliūti. 

„Buvau kviečiamas keletą kartų tardymui, bet parodymus duoti 

atsisakiau. Klausė, kas organizavo eisenas. Atsakiau trumpai: Kristus! 

Šiais metais galvoja daryti kitaip – kas pirmoje eilėje eis, tuos teisti. 

Nežinau, kada šiais metais bus, – dalyvaučiau maldomis ir aš. Negaliu 

prisiprašyti pas gydytoją.“ 

Byloje susegti dokumentai rodo, kaip nuosekliai ir atkakliai LTSR 

prokuratūra kurpė Mečio Jurevičiaus suėmimo galimybę: 1980 m. 

vasario 20 d. iš Šiaulių 6-osios vidurinės mokyklos (dabar Vinco 

Kudirkos) pareikalavo Mečislovo sūnaus Jono Jurevičiaus charakteristikos, 

kuri buvo negatyvi. Kitokia ir negalėjo būti, juk nuo pirmos 

klasės berniukas kentė patyčias, nuo kurių gynėsi, kaip išmanė. Mokykla 

čia neįžvelgė nei savo kaltės, nei problemos, tik charakteristikoje 

konstatavo: „Tėvas į mokyklą atvykdavo, bet įtakos neturėjo.“ Tarsi 

tėvas galėjo turėti įtakos mokykloje reiškiamoms patyčioms jo sūnaus 

atžvilgiu. 

Kai Jonas jau buvo pilnametis, prieš dvi savaites sulaukęs 

aštuonioliktojo gimtadienio ir spėjęs įsidarbinti Šiaulių dramos teatre 

darbininku (dekoracijų montuotoju) bei pradėjęs lankyti neakivaizdinės 

vidurinės mokyklos devintą klasę, Šiaulių prokuratūros tardytojas 

Algimantas Jucys ir Jonui turėjo daug klausimų tiek apie jo paties gyvenimo 

būdą, tiek ir apie tėvą: iš kur šis gaunąs pinigų pragyvenimui, 

kur ir ką valgo, koks jo santykis su religija, dalyvavimas religinėse eisenose. 

Jonas atvirai atsakinėjo į klausimus, neneigė ir savo dalyvavimo 

eisenoje į Šiluvą atlaidų dienomis. Sūnus stengėsi pateisinti tėvą ir 

motiną, kai ši, kviečiama telefonu neprisistačiusio asmens atvykti į 

apklausą, neatvyko, nes nežinojo, ar tardytojas skambina, ar kas iš 

gatvės. 

94

KALINIMAS SU POLITINIAIS KALINIAIS – 

IŠMINTIES IR TEISĖS UNIVERSITETAS 

Mečys Jurevičius puikiai suvokė ne tik savo pareigas, bet ir teises: 

kai tik Šiaulių miesto prokuratūra pranešė, kad jokia byla jam nekeliama, 

kad jis buvo „tik įtariamas“, 1981 m. kovo 11 d. parašė pareiškimą 

(dabar toks dokumentas vadintųsi prašymu), prašydamas grąžinti jam 

visus kratos metu paimtus daiktus: 39 nuotraukas, adresus, knygą 

„Gyvenimas po gyvenimo“, 37 magnetofono kasetes, įvairią religinio 

turinio literatūrą. Grąžino jam tik darbo sutartį. Prokuratūra melavo, kad 

jokia byla jam nekeliama, – Mečys Jurevičius 1981 m. suimamas ir jam 

sparčiai baigiama kurpti byla. 

Kryžiaus nešimas į Kryžių kalną. 1973 m. gegužės 19–20 naktis. Mečislovas Jurevičius 

pažymėtas rodykle. Nuotrauka iš M. Jurevičiaus baudžiamosios bylos 

Mums jau pažįstamas prokuratūros ypatingai svarbių bylų 

tardytojas, pirmos klasės teisininkas Algimantas Jucys 1980 m. vasario 

5 d. tardė ir Molėtų parapijos bažnyčios vikarą kunigą Kastytį Petrą 

Krikščiukaitį, kuris buvo pakviestas eiti su maldininkais iš Tytuvėnų į 

Šiluvą ir čia aukoti šv. Mišias. Kunigas sakė, kad jo pamokslas buvo skirtas 

blaivybei skatinti, taip jis pasisakė prieš girtuokliavimą ir paleistuvystę. 

Kokio nors transporto, kuriam būtų trukdę maldininkai, kunigas 

nepastebėjo, nes jis ėjo pirmas, o už jo daugybė žmonių meldėsi kartu 

su juo, ramiai eidami dešiniąja kelio puse. 1980 m. spalio 15 d. ypatingai 

svarbių bylų tardytojas, nenustatęs išankstinio įtariamųjų susitarimo, 

sesers Gemos SJE (Jadvygos Stanelytės) ir Mečislovo Jurevičiaus bylas 

išskyrė į atskiras. 

95


96 

Archyvinės nuotraukos iš Mečislovo Jurevičiaus bylos. 

Rodyklėmis pažymėtas „nusikaltėlis“ Mečislovas Jurevičius

Archyvinės nuotraukos iš Mečislovo Jurevičiaus baudžiamosios bylos 

97


Archyvinės nuotraukos iš Mečislovo Jurevičiaus baudžiamosios bylos 

98

GARBĖ DIEVUI IR LIETUVAI 

1981 m. birželio 25–26 d. Vilniuje Aukščiausiasis Teismas 

nagrinėjo Mečislovo Jurevičiaus baudžiamąją bylą. Į prokuroro 

klausimus teisiamasis atsakė, kad eitynėse dalyvavo kaip maldininkas, 

jokių organizatoriaus veiksmų neatliko. „Šių eitynių prasmė – gelbėti 

tautą nuo girtuoklystės ir paleistuvystės. Aš nelaikau savęs kaltu, kad 

dalyvavau eitynėse. Kadangi nelaikau savęs Tarybų Sąjungos piliečiu, aš 

nepripažįstu jos įstatymų ir laikau, kad jos teismai manęs neturi teisės 

teisti. Aš esu laisvos Lietuvos pilietis“, – tokie Mečislovo žodžiai užfiksuoti 

teismo posėdžio protokole. 

Teismo posėdis buvo tęsiamas ir kitą dieną. Valstybinis kaltintojas – 

prokuroras Bakučionis – pareiškė, kad teisiamojo kaltė įrodyta liudytojų 

parodymais. Dauguma liudytojų šioje byloje teigė, kad maldininkų eisena 

trukdė eismui, tačiau vienas kitas paliudijo ir tai, kad jokių trukdymų 

nepatyrė, juolab kad eismas kelyje Tytuvėnai–Šiluva neintensyvus, 

o maldininkų kolona tvarkingai ėjo dešiniuoju kelio pakraščiu. Dar 

viena didelė teisiamojo kaltė – jo nepaklusimas „teisėtiems valdžios 

organų atstovų reikalavimams“ eiseną nutraukti. Prokuroras: „Prašau 

teisiamąjį Jurevičių Mečį pripažinti kaltu pagal LTSR BK 199 str. 

3 p. ir, atsižvelgiant į teisiamojo asmenybę, jo charakteristikas, 

nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį bei į kitas bylos aplinkybes, 

nuteisti laisvės atėmimu 3 metams, atliekant bausmę griežtojo 

režimo pataisos darbų kolonijoje.“ 13 Visi šio posėdžio (ir visos bylos) 

dalyviai jau buvo išklausyti, tik vienas – teisiamasis – dar ne. 

Paskutinis Mečislovo žodis visiems teismo posėdžio dalyviams 

tapo gera politine paskaita ir kaltinimo aktu: 

„Ačiū. Tai garbė Dievui ir Lietuvai! Atėjus į valdžią rusams buvau 

neteisingai apšmeižtas ir teisiamas be liudininkų. Man buvo paskirta 25 

metai laisvės atėmimo, o po 6 metų byla peržiūrėta ir buvau išteisintas. 

Mane išleido į laisvę, nes pripažino, kad tai Stalino klaida. Argi aš, 

būdamas 14 metų, galėjau vaikščioti su šautuvu ir vadovauti kažkokiam 

būriui? O dabar, po 30 metų, vėl esu teisiamas ne už chuliganizmą, ne 

už žmogžudystę, o už religiją. Už tai, kad sakau tiesą jums į akis, kad 

neatsisakau savo įsitikinimų. Už tai kentėsiu 3 metus kalėjime, jei ten 

manęs nenužudys. Būsiu kartu su žmogžudžiais ir chuliganais, nors 

politiniams kaliniams turėtų būti atskira kolonija. Šiuo metu tiktai 

kitame Lietuvos mieste teisiamas mano draugas, su kuriuo dalyvavom 

13 

Citata iš teismo posėdžio protokolo. 

99


toje pačioje eisenoje (Širvintose tuo metu buvo teisiamas Vytautas 

Vaičiūnas – aut.). Tai dar kartą įrodo jūsų bailumą ir nesąmoningai plečia 

religijos propagavimą, nes už teismo salės durų ir čia, ir ten renkasi 

mano ir jo draugai. Jie į salę neįleidžiami, nors teismas laikomas atviru. 

Salėje tik pagal sąrašą įleisti mano giminės, o visi kiti samdyti žiūrovai, 

saugumo agentai, tame tarpe dauguma rusų, kad nieko nesuprastų. Ir 

tarp liudininkų nebuvo nė vieno tikinčiojo, visi saugumo darbuotojai ir 

komunistai. Taip mane teisia mažuma. Net patys marksistai yra surinkę 

duomenis, kad Lietuvoje yra 30 proc. bedievių ir 70 proc. tikinčiųjų. 

Ši bedievių mažuma ir teisia mane, nes bijomasi daugumos, bijomasi 

visų tikinčiųjų. Jei žmogus tikintis, jis bus savo krašto patriotas, tuo 

sunkiau bus jį nutautinti. Visos mūsų maldininkų eisenos ėjo ne su 

antitarybiniais šūkiais ar chuliganiškais ketinimais, bet su mintimi 

širdyje – už lietuvių tautos blaivybę ir dorą. Ėjo daug jaunimo ir vaikų. O 

jeigu visas jaunimas tikėtų Dievą, Lietuvoje būtų mažiau žmogžudysčių, 

paleistuvavimo ir girtuoklystės. Aš labai džiaugiuosi, kad mane laikote 

vienu iš organizatorių. Man tai didelė garbė – paprastam darbininkui, 

baigusiam 4 klases. Jūs logiškai pagalvokite, argi įmanoma suorganizuoti 

tūkstantinę žmonių minią iš visos Lietuvos, jeigu niekas eiti nenorės. 

Čia žmonės ėjo savo noru, rizikuodami, kad gali būti už tai teisiami. 

O pažiūrėkime, kas eina į gegužės pirmosios demonstraciją: saujelė 

komunistų ir visi kiti, kuriems grasinama administracinėmis baudomis, 

jei nedalyvaus demonstracijoje. 

Jūs mane teisiat už religiją. Ačiū jums, nes tai tik įrodo, kad Lietuvoje 

atgimsta tikėjimas. Ir tos pačios eisenos įrodo, kad tikinčiųjų daugėja. 

Net patys liudininkai įrodė, kad anksčiau tokių eisenų nebuvo. Jūs net 

kryžiaus bijote: tai liudija ne kartą griaunamas Kryžių kalnas. Kryžių 

kalnas nuo 1904 m. buvo puošiamas kryžiais. Jų nei caras negriovė, nei 

fašistai. Lietuviai pagonys nuo senų laikų čia aukas aukodavo, o kai atėjo 

rusai, viską nuvertė ir ne kartą, bet Kryžių kalnas vis tiek stovi ir kryžių 

jame daugėja. Žmonės patys, niekieno neverčiami, neša juos ir stato. 

Kryžių kalno griovimas man tik davė impulsą dar labiau tikėti. Aš pirmą 

kryžių nešiau naktį. Jis egzistavo tik 2 valandas ir buvo nuverstas – tai 

paskatino nešti dar kartą. Paskui nešiau jau dieną nieko nebijodamas. Ir 

pamatysite, kad dar išaugs ne vienas kryžius ir eis ne vieną kartą į Šiluvą 

žmonių minios, nors aš, kaip organizatorius, būsiu už grotų. Ir aš sakau 

jums: jei aš grįšiu gyvas, aš vis tiek ėjau ir eisiu! 

Jūs mane teisiate už religiją. Ačiū jums! Man didelė garbė sėdėti 

tame pačiame suole, kuriame sėdėjo Stanelytė, Sadūnaitė, Kovaliovas, 

100

Skuodis. Ir aš prašau teisėją nemažinti man bausmės, o duoti 3 metus 

griežto režimo kolonijoje, kaip prašė prokuroras. Nors ši bausmė man 

lygi mirčiai, mano sveikata labai pablogėjo (kalėjime niekas nekreipė 

dėmesio į mano prašymą leisti nueiti pas gydytoją), aš džiaugiuosi, kad 

už tai esu teisiamas. 

Aš jums nekeršysiu, o melsiuosi už jus, kad jūsų vaikai nenueitų 

blogu keliu. Aš pasiruošęs kentėti už tai, kad visi žmonės pradėtų tikėti 

Dievą ir kad mano teismas atvertų akis ne vienam bedieviui.“ 

Pertrauka nuosprendžiui priimti. Nuspręsta: treji metai griežtojo 

režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmės atlikimo pradžia – 1981 m. 

kovo 25 d. 

Iš Mečislovo Jurevičiaus priteisti 76 rubliai ir 75 kapeikos teismo 

išlaidų (maždaug toks tais laikais būdavo nekvalifikuoto darbininko 

(sargo, valytojo) minimalus mėnesio atlyginimas). Nuosprendis kasacine 

tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas. 

Teismo dokumentai: protokolo ir nuosprendžio fragmentai. 1981 m. 

101

1981 m. birželio 29 d. „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ 

(Nr. 48) pateikiama išsami informacija apie Mečislovo Jurevičiaus, 

Vytauto Vaičiūno teismus, spausdinama bylų medžiaga, laiškai iš 

kamerų, teisiamųjų paskutiniai žodžiai, nuosprendžiai. Pateikiamos 

žinios iš lagerių, kur kalinami P. Pečeliūnas, J. Sasnauskas, G. Navickaitė 

ir kt., žinios iš regionų religinių reikalų tarybų renginių, pasakojimai 

apie tikinčiųjų persekiojimus Lietuvos vyskupysčių parapijose, mokyklose, 

bažnyčių apiplėšimus ir milicijos pareigūnų abejingumą tiriant 

šiuos nusikaltimus. 


102

AŠ ESU KATALIKAS 

Čeliabinsko srities Kištymo griežtojo režimo pataisos darbų kolonija 

1981 m. vasarai baigiantis pasitiko naują liaudies priešą – Mečislovą 

Jurevičių. 

Barakas pirmiausia trenkė į nosį sunkiu, troškiu prakaito, nešvaros 

ir machorkos dvoku. Apsipratusios su prietema Mečislovo akys pa stebėjo, 

koks jis didelis: dviejų aukštų narai dešinėje rikiavosi į dvi eiles, 

kairėje – į vieną. Į naują kameros gyventoją žiūrėjo keliasdešimt porų 

akių; žvilgsnių būta visokių – nuo visiškai abejingų, užgesusių iki atvi rai 

priešiškų, agresyvių, – tai iliustravo ir kietai sugniaužti kumščiai. 

– Garbė Jėzui Kristui! – staiga užkimusiu balsu rusiškai pasisveikino 

Mečislovas. 

– Hu, hu, hu, – nugriaudėjo pašaipiai. 

– Per amžius, – pro juoko gaudesį ataidėjo iš kampo. 

Jurevičiui net širdis atlėgo. „Yra tarp jų ir žmogus“, – pagalvojo. 

Naujasis kalinys žinojo, kad gyvenimo draugai bus kriminaliniai 

nusikaltėliai: žmogžudžiai, plėšikai, vagys, recidyvistai. Niekas nuo jo 

šios tiesos ir neslėpė, atvirkščiai – tardytojai džiaugdamiesi pasakojo, ką 

jam padarys tokie patyrę „kambario kolegos“. Laisva buvo tik viena vieta 

kampe, ant viršutinių narų. Tik laisva ji buvo iš dalies: kalnas netvarkingai 

suverstų kelnių, megztinių, kojinių, suplėšytų laikraščių užėmė visą gultą, 

ant kurio nebuvo jokios patalynės, net pagalvės, tik senas, sugulėtas 

čiužinys. 

Vakarienė Mečislovui nepriklausė. Žinojo, kad nepriklausys. Bet į 

valgyklą jį nuvedė kartu su visais. Skardus aliumininių šaukštų tarškėjimas 

į metalo dubenėlius skaudžiai sutraukė paširdžius. Karštas gumulas 

pakilo gerkle. „Tėve mūsų, padėk. Tėve mūsų, kurs esi danguje, teesie 

šventas...“ Pro lango grotas Mečislovas žvelgė į temstančio dangaus 

fone tolumoje rūkstantį kaminą, nežymiai krutindamas maldos žodžius 

tariančias lūpas. 

Mečislovas negalėjo raudoti balsu. Juk naktis, visi miega. Ir 

neraudoti negalėjo – ašaros smaugė tarsi veržiamas diržas ant kaklo. 

Maldos žodžiai gelbėjo, po kelių minučių suprato šnibždąs poterius ir 

tarsi išgirdo šalia pritilusį knarkimą. „Ne, dar anksti“, – pagalvojo. – Dar 

anksti. Tyliau.“ 

Tik viena para praėjo. Vakarieniauti prižiūrėtojai visus nuvedė prie 

uždarytų valgyklos durų. Po poros minučių durys atsidarė ir vėl pagal 

griežtą kalinių hierarchiją, tik jau netramdydami nekantrumo, visi puolė 

103

prie stalo su porcijomis supjaustyta duona – mat porcijų būdavo mažiau 

negu valgytojų. Mečislovas liko paskutinis eilėje ir, kai pasiekė stalą, 

ant jo buvo likę tik keli trupiniai. Šilto, drumzlino skysčio dubenėlį jis 

nusinešė į savo vietą prie stalo ir atsisėdo. 

– Ko žiopsai? Prapulsi be duonos. Griebti reikia, kol yra, – išgirdo 

tylų greta sėdėjusio kalinio murmėjimą. 

– Negaliu paimti tavo duonos, nes tada tu prapulsi. Aš esu katalikas, 

žmogau. Negaliu taip daryti. 

Mečislovas nepuolė per galvas ir kitą vakarą. Ir vėl jam neliko 

duonos. Nuo vien balandos svaigo galva, purtė šaltis. Stalo kaimynas 

nedrąsiai atlaužė gabalėlį savo porcijos ir pastūmė prie jo dubenėlio. 

„Ačiū“, – vien akimis padėkojo naujokas. Dar du kaliniai, sėdėję prie to 

paties stalo, nežiūrėdami nei į Mečislovą, nei vienas į kitą, irgi atlaužė po 

gabalėlį duonos ir pastūmė naujam draugui. Po kamputį nuo savo riekės 

ėmė laužti ir duoti Mečislovui visi netoliese sėdėję kaliniai – gal kokie 

septyni ar aštuoni. O po geros savaitės ramiai, kaip įpratęs, paskutinis 

priėjęs prie maisto dalinimo stalo, Mečislovas pamatė ant padėklo likusią 

savo duonos porciją. „Ačiū Tau, Visagali, – mintyse nusišypsojo, – 


104 

Visa Lietuvoje likusi Mečislovo šeima. Stovi iš kairės: Vincas ir Angelė Januliai, 

Loreta ir Jonas Jurevičiai. Sėdi iš kairės: Vaiva Janulytė, Emilija Jurevičienė, 

ant močiutės kelių Rokas Jurevičius, Vaidas Janulis. Šiauliai. 1983 m.

negi duonos dalintojai bus padėję visas porcijas, kiek priklauso. Rodos, ir 

mano barako draugai taip nebepuola, nebesistumdo, nebegriebia savo 

gabalo. Net keikiasi, rodos, rečiau.“ Mečislovas tada dar nežinojo, kad 

ateis diena, kai gulto kaimynas, ratus visiems sukant uždarame kieme, 

prisipažins jau seniai supratęs ir labai apsidžiaugęs, kad į jų kamerą 

pateko kunigas, ir pareikš norą atlikti išpažintį. „Ne kunigas aš, – suglumęs 

papurtė galvą Mečislovas, – tikrai ne. Aš tik katalikas. Eilinis katalikas.“ 

Kalinys žiūrėjo į jį netikėdamas. „Bet aš gi matau, kad tu kažkoks ne 

toks. Matau, kiek tu meldiesi ir kaip tu meldiesi.“ „Meldžiuosi, nes tikiu, 

kad tai, ko aš pats negaliu, gali tas, kuris viską gali.“ Pasivaikščiojimo 

kaimynas kelias minutes ėjo tylėdamas, žiūrėdamas sau po kojomis, 

paskui užvertė galvą į dangų, triukšmingai iškvėpė orą ir rimtai pareiškė: 

„Aš vis tiek norėsiu pasikalbėti su tavimi. Sunku man. Ar galėsiu?“ Likusį 

pasivaikščiojimo laiką abu vyrai šypsojosi nuogoms kiemelio sienoms, 

nuo kurių atsimušdamos rikošetu grįždavo šiltos bangelės visiems 

pasivaikščiojimo dalyviams. 

Kentėti nepelnytą bausmę griežtojo režimo lageryje reikia 

ypatingos dvasios tvirtybės, bet Mečislovas bet kokioje situacijoje visiems 

buvo doros ir žmoniškumo pavyzdys. Antrasis kalinimas labai pakenkė 

jo sveikatai. Tikriausiai nei pats Mečislovas, nei jo lemties bendrininkai, 

kalėję ir dirbę Kištyme, nežinojo, kad ši vietovė po 1957 m. visai šalia 

įvykusio sprogimo milžiniškoje branduolinių atliekų saugykloje yra 

Mečislovas Jurevičius su likimo draugu. Kištymo lageris, Čeliabinsko sritis, 

Rusija. 1983 m. 

105

viena iš labiausiai radioaktyviomis atliekomis užterštų vietų pasaulyje. 

Čia įvykusi branduolinė katastrofa – trečia pagal pavojingumą žmonijos 

istorijoje. Tuomet niekas (išskyrus specialiąsias tarnybas) šito nežinojo, 

nes informacija apie branduolines avarijas Rusijoje ir visoje SSRS buvo 

griežčiausiai slepiama. O kad ir būtų žinojęs, ką jis galėjo pakeisti? Jo 

tiesioginiai viršininkai, kurių pareiga – varinėti kalinius į darbą ir iš jo, 

matė, kad taikaus būdo nedidukas kalinys Mečys Jurevičius kartais vos 

pastovi ant kojų, nors ir niekuo nesiskundžia. Koks iš jo darbininkas? Ir 

palikdavo Mečislovą „namie“ – ką nors patvarkyti, kiemą pašluoti. Tik 

ne visi viršininkai buvo geranoriški. Kartą jam bešluojant didelę kaip 

stadionas aikštę tarp barakų, kurioje kaliniai rikiuodavosi patikrinimams, 

visai netoli jo sustojo aukšto rango viršininkas. Sustojo ir stovi kaip tik 

ant tako, kurį Mečys šluoja. Sarkastiškai išsišiepęs žiūri, kaip išsisuks iš 

keblios padėties kalinys. Nesmagi buvo Mečislovui tokia situacija, bet 

juk jis negalėjo nutraukti savo darbo – atsiprašęs rūpestingai iš visų 

pusių apšlavė aplink viršininko batus ir nuėjo sau šluodamas tolyn. 


106

PURVINOJI SPAUDA 

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 48-asis numeris, matyt, 

operatyviai pasiekė skaitytojus visame pasaulyje, nes jau 1981 m. 

rugpjūčio mėnesį į „Tiesos“ laikraščio redakciją atėjo laiškas iš Vakarų 

Vokietijos, kuriame buvo reiškiamas susirūpinimas „religijos būkle 

Lietuvoje“. Laišką pasirašiusieji Regina Rilc ir Robertas Vagenhauzeris 

„bando įrodinėti, kad tikintieji persekiojami“, – rašo „Tiesos“ laikraštyje 

kažkoks Kazys Sidoravičius. Straipsnį, pavadintą „Kaip nusikaltėlius 

daro šventaisiais“, perspausdino Šiaulių „Raudonoji vėliava“ (1981 m. 

rugpjūčio 21 d.) su rubrika „Buržuazinės propagandos klastotės“. Didžiai 

susirūpinęs dėl sustiprintos Vakarų radijo stočių antitarybinės veiklos 

ir kitos imperialistinės propagandos, korespondentas kaltina buržujus 

nesiskaitant „su niekuo“, naudojant „kas tik pakliūva“: „Antai pagal 

įstatymą trejiems metams laisvės atėmimu nubaustą Mečislovą Jurevičių 

ir dvejiems su puse metų laisvės atėmimu nubaustą Vytautą Vaičiūną 

eterio diversantai skelbia kažkokiais sąžinės kaliniais. Pasižiūrėkime, ką 

apie juos pasakoja teisingumo organų surinkti objektyvūs, dokumentais 

paremti faktai .“ Beieškodamas tų faktų skaitytojas randa, kad 

„antitarybinę veiklą jis dangstė religijos skraiste“. Nepamirštama 

straipsnyje ne vieną kartą priminti, 

kad „hitlerininkus išvijus iš Lietuvos, 

jis [Mečys Jurevičius] priklausė 

nacionalistinei banditų gaujai“. Apie 

Lietuvos TSR baudžiamojo ko dekso 

199 str., kurio 1 dalis garantuoja 

sąžinės laisvę, o 3 dalis už tą pačią 

laisvę numato laisvės atėmimą, 

nenutylėta, tik švelniai paaiškinta, 

kad valdžios reikia klau syti: nori 

eiti kelkraščiu su malda, turi gauti 

valdžios leidimą, kitaip žemini „mūsų 

valstybę ir visuomeninę santvarką“. 

1984 m. vasarą iš Čeliabinsko 

srities Kištymo lagerio į Lietuvą 

Mečislovą parsivežė jo Eucharistijos 

bičiuliai Regina Teresiūtė SJE ir 

Vytautas Vaičiūnas. Grįžau namo... 1984 m. 

107

Mečislovo Jurevičiaus dvasios brolis, blaivininkas, tikėjimo ir 

patrio tizmo puoselėtojas, lietuvybės sau gotojas, Šiaulių ligoninės 

gydytojas neurochirurgas Albertas Griganavičius susižavėjęs rašė apie 

tai, kad grįžęs iš kalėjimo ir gavęs iš bendraminčių nedidelę pašalpėlę 

Mečislovas nupirko lašinių, dešros, sutaisė siuntinėlį ir nusiuntė į 

kalė jimą vienam jaunam žmogžudžiui. Šį savo veiksmą Mečislovas 

argumentavo labai aiškiai: „Jis per visą savo buvimo kalėjimuose 

laiką nėra gavęs nė vieno laiško, nė vieno siuntinio. Jo niekas niekada 

nemylėjo. Jei būtų buvęs mylimas, jis nebūtų tapęs nusikaltėliu. Žmogus 

dar jaunas.“ 

Kiek daug širdingumo reikia turėti, kad taip suprastum, užjaustum, 

mylėtum tą visų atstumtą, niekam nemielą ir nereikalingą nusikaltėlį. 

Bet juk ir jis – Dievo kūrinėlis, iš pradžių kitų skriaustas, vėliau pats save 

nuskriaudęs. Juk negali duoti to, ko nesi gavęs. Net ir pats sau. 


108 

Mečislovas Jurevičius (atsirėmęs į Rūpintojėlį), grįžęs iš Kištymo 

lagerio. Kryžių kalnas. Šiaulių r. 1984 m.

Tėviškė Mečislovui visada buvo mielas kampelis. Gedaičių 

kaimo jau nebebuvo, o ir Mimaičiai sunyko, bet Šakynos bažnyčioje 

vis dar vykdavo pamaldos, Žolinės atlaidų iškilmės. Būdamas lageryje 

Mečislovas ilgėdavosi savų vietų, vaikystės draugų, pažįstamų, todėl 

atlaidų sekmadienį nuvažiavo šiek tiek ankstėliau, kad užtektų laiko 

pabendrauti. Tik nuvažiavęs į Šakyną Mečislovas sužinojo, kad jo senas 

pažįstamas, kadaise pašnibždėjęs kagėbistams apie Mečislovo ryšius su 

„banditais“, guli ligoninėje, yra visai silpnas, gal net prie mirties. Iš dalies 

ir dėl tų pašnibždėjimų tada Mečislovą nuteisė kalėti dvidešimt penkerius 

metus. Gal tą pažįstamą tebegraužia sąžinė, gal jam neramu dėl jaunystės 

nuodėmių? Per visas šv. Mišias Mečislovas meldėsi, prašydamas ligoniui 

sveikatos, o po jų atsisakė kvietimų į svečius, pabendravimų, nuskubėjo 

į autobusą ir grįžo į Šiaulius. Net neužsukęs į namus, Jurevičius 

nuėjo į ligoninę ir tikrai rado savo pažįstamą silpną, bet sąmoningą. 

Mečislovas apkabino jį, patikino, kad nejaučia jam jokio pykčio, neturi 

jokių priekaištų. Per ligonio skruostus ritosi didelės ašaros, bet veidas 

tapo skaistesnis, akys skaidresnės. Mečislovas trumpam atsisveikino, 

pažadėjo dar šiandien sugrįžti ir tikrai sugrįžo kartu su kunigu. Kunigas 

ilgai kalbėjosi su ligoniu, o Mečislovas ėjo namo ir nuoširdžiai meldėsi. Ir 

džiaugėsi, kad spėjo. Tikėjo, kad palengvino žmogui kelionę į anapus. 

Jautė Mečislovas ir šiek tiek 

sielvartingo apmaudo, kurį išliedavo 

ant savo artimųjų, kai jo 

nesuprasdavo, kai jie paniekindavo 

Dievui duotą priesaiką ar be kovos 

pasiduodavo sovietų ideologijos 

diktatui. Mečislovui labai norėjosi, 

kad kiekvienas lietuvis, juolab jo 

šeimos nariai, būtų tikri patriotai ir 

katalikai. Tokie kaip jis. Kartais šios 

jo nuostatos ribojosi su fanatizmu, 

t. y. aistringu atsidavimu kuriai 

nors idėjai ar reikalui. Matyt, toks 

jo radikalumas turėjo įtakos ir KGB 

organams, parinkusiems Mečislovui 

slapyvardį Fanatikas, – tas 

sla py vardis dažnai minimas KGB 

penktosios tarnybos planuose ir 

ataskaitose. 

Mečislovas Jurevičius Kryžių kalne po 

kalinimo Kištymo lageryje. 1985 m. 

109

DIEDOVŠČINOS PADARINIAI 

Griežtojo režimo lageriuose Čeliabinsko srityje Mečys Jurevičius 

kalėjo lygiai tiek, kiek buvo nurodyta nuosprendyje, – trejus metus, nuo 

1981 m. kovo 25 d. iki 1984 m. kovo 24 d. Pažymoje, su kuria Mečys 

Jurevičius grįžo iš Kištymo į Šiaulius, yra įdomi detalė: traukinio bilietui 

pirkti jam skiriama 17 rublių, o maitinimuisi kelionėje skirtas 1 rublis ir 

2 kapeikos. 

Kalinimo metai Mečislovą išsekino fiziškai, bet nepalaužė įsitikinimų, 

neatitolino nuo patriotinės veiklos. Sužinojęs, kad Karaliaučiuje 

tarnaujantys Lietuvos jaunuoliai yra žeminami, skriaudžiami, per sekiojami, 

patiria sovietinės armijos diedovščiną, Mečislovas sėdo ir 

nuvažiavo jų ginti. Savo mašina jį vežė Artūras Juozapaitis. Ten Jurevičių 

ištiko pirmas infarktas. Teko pasilikti vietinėje ligoninėje. Grįžęs 

iš ligoninės Mečislovas pats pasakojo, kad ir jį gydžiusiems bei slaugiusiems 

medikams, ir palatos bendruomenei jis išaiškino istorines tiesas 

apie Lietuvos okupaciją ir aneksiją, apie tikinčiųjų persekiojimus, apie 

vaikų ir jaunimo moralinį žlugdymą, girtavimo skatinimą. Sakė, kad 

dauguma klausėsi išsižioję, susidomėję, nes girdėjo tai pirmą kartą. 

Kai kurie klausytojai baimingai žvalgydavosi per petį, ar negirdi kokia 

priešiška ausis, o „prelegentui“ tai buvo geriausia jo teiginių iliustracija: 


110 

Kaliningradas. Ligoninė. Pirmas iš dešinės sėdi Mečislovas Jurevičius

„Va, matote, ir jūs bijote laisvos minties, neatitinkančios bolševikų 

partijos manifestų. Bijote net girdėti, ne tik sakyti savo nuomonę. 

Kokia čia valstybė, jeigu jos piliečiai jaučiasi įbaugintais ir sugniuždytais 

kaliniais? O kaip jaučiasi kareivėliai, iš kurių tyčiojamasi, kurie engiami 

ir niekam negali pasiskųsti, nes bet kurį karininką tik juokas ima matant, 

kaip „seniai“ skriaudžia ir žemina „salagas“, „salabonus“. „Nepasiusi, – 

kvatojasi „staršina“, – aš iškentėjau, ir tu iškentėsi. Užtat būsi perėjęs 

vyriškumo mokyklą.“ Tokią mokyklą, kurioje jaunuoliai skriaudžiami ir 

žeminami, kur iš jų tyčiojamasi, jis vadina vyriškumo mokykla, ruošiančia 

tėvynės gynėjus. Ar tokią „tėvynę“ kareivis gali mylėti ir ginti? Ar kas 

nors yra girdėjęs, kad tarpukario Lietuvos kariuomenėje vyktų kas nors 

panašaus? Ar gali lietuvis kareivėlis bučiuoti raudoną okupantų vėliavą 

ir prisiekti ginti ne savo tėvynę?“ 

111


112 

ŠMEIŽTAS 

Skaitant to meto spaudą, persekioja mintis, kad rašantieji visokiose 

raudonosiose vėliavose įvairiausią šmeižtą apie Bažnyčią, kunigus, 

Eucharistijos bičiulius, Kryžių kalno gaivintojus bijo jų, ginasi desperatiškai 

puldami ir tarsi patys sau bandydami įteigti, kad tai, ko jie bijo, 

yra tik „saujelė antitarybininkų“. 1988 m. kovo 5 d. dienraštis „Raudonoji 

vėliava“ išspausdino straipsnį „Kovotojai“ kapinėse arba: ką nutylėjo 

„Amerikos balsas“. Jame rašoma: „Prieš vasario 16-ąją Vatikano radijas 

daugybe kalbų tiražavo saujelės antitarybininkų, religinių ekstremistų 

ir nacionalistiškai nusiteikusių mūsų krašto piliečių opusą „Kreipimąsi į 

Lietuvos liaudį ir į visas pasaulio tautas“. Šiame dokumente, be tradicinių 

šmeižtų ir kaltinimų, buvo išdėstyta konkreti „renginių“ programa 

Šilu voje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuose.“ Straipsnyje, kaip įprasta, ieškota 

žodžių sumenkinti Lietuvos nepriklausomybės šventei skirtų renginių 

masiškumą. Ta pačia proga dar kartą išnarstyti po kaulelį „pokario 

banditai“ Mečys Jurevičius, Jonas Petkevičius, Jadvyga Petkevičienė, 

užkliuvo ir jaunas kunigas Kazimie 

ras Gražulis, kuris „garbino už 

antivalstybinę veiklą nuteistus kunigus, 

kelis atplaišas, sakė, kad jie 

yra tikri Lietuvos patriotai“. Išsamiai 

paaiškinta, kada ir kuo dirbo kunigo 

brolis Petras Gražulis, kiek gavo atlyginimo, 

kada ir kiek automobilių 

pir ko ir pardavė abu broliai. O jų 

tė vas, buvęs kolūkio pirmininkas, 

nors tikintis žmogus, bet niekada 

ne drįsęs kritikuoti tarybinės santvar 

kos, kokius netikusius vaikus 

už augino! Stebino žurnalisto informuotumas. 

Nors gal ir ne: juk reikia 

ką nors „inkriminuoti“, tiksliau, iškrapš 

tyti iš panagių bent kokio nors 

purvelio tiems „antitarybininkams“ 

pateplioti, kad jie kam nors ne pasirodytų 

simpatiški. Apie tokių „kūrinių“ 

kaip šis straipsnis visiškai 

prie šingą daromą įspūdį tada dar 

negalvota. Buvo 1988 m. pradžia. 

Rainiuose (Telšių r.), prie paminklo 

kankiniams atminti. Iš kairės: Asta 

Baranauskienė, Ona Pakalniškytė, Albertas 

Špokas, Sigitas Baranauskas

PRIE A. MICKEVIČIAUS PAMINKLO 

Jaunimas lipte lipo prie Mečislovo Jurevičiaus, skaitydavo vyresnio 

draugo namuose gautus leidinius, tyliai organizuodavo žygius, kurių 

tuometė valdžia niekada nebūtų toleravusi. Per buvusį mokytoją Albertą 

Špoką ir jo sūnų Rimtautą apie 1985 m. su Mečislovu susipažino Vincas 

Danielius ir Sigitas Baranauskas. Patriotinės temos dvidešimtmečiams 

vaikinukams nebuvo naujiena – Mečislovo minčių sėkla krito į šeimose 

gerai paruoštą dirvą ir nedelsdama sudygdavo. Nedidelė, bet veikli jaunųjų 

Mečislovo draugų kompanija susiruošė ir 1986 m. vasarą nuvyko pas 

žemaičių vyskupą Antaną Vaičių, rezidavusį Telšiuose. Vyskupas maloniai 

priėmė grupelę Šiaulių krašto patriotų, planuojančių iš Telšių važiuoti į 

Rainių tragedijos vietą perdažyti ten pastatyto koplytstulpio, pasimelsti, 

paminėti kankinius. Vyskupas palaimino jaunuolius, prie kurių prisijungė 

ir Rainiuose nukankinto Liudo Pakalniškio sesuo, gyvenusi netoliese. 

Mečislovas troško į šią ekspediciją vykti kartu, bet jo širdis streikavo, 

todėl liko namuose ir meldėsi, kad viskas jo globoja mam jaunimui 

pavyktų. Mečislovo mal dų galią jo jaunieji draugai ir bendražygiai jau 

buvo pajutę. Vieną vėlų rudenį, Mečislovui dar tebekalint lageryje, Sigitas 

Bara nauskas, Stasys Navickas ir dar keli draugai nusprendė pastatyti 

Kryžių kalne didelį, įspūdingą kryžių ir tuo nudžiuginti Mečislovą. Stasys 

Navickas vienas pats susiruošė iš va ka ro nuvažiuoti į Kalną, iškasti 

duobę, pasiruošti betonavimo dar bams, kad rytojaus dieną kryžiaus 

statytojams būtų lengviau. Stasys, tik išsukęs iš Šiaulių–Joniškio plento, 

atsitrenkė į didžiulę krūvą žvyro, tri mis savivarčiais atvežto ir išversto ant 

kelio. Spaudė 15 laipsnių šaltis. „Po kelių valandų žvyras jau bus sušalęs 

į vientisą luitą ir iš tiesų tapęs patikima užtvara kiekvienam, norinčiam 

pasiekti Kryžių kalną“, – pagalvojo Stasys ir ėmėsi darbo: kastuvu sklaidė 

žvyrą, pylė į visas puses taip, kad žvyro kalną išlygintų ir kelią padarytų 

išvažiuojamą. Vaikinas dirbo mėnesienai šviečiant, kol pasiekė savo 

tikslą, o po to pabandė įveikti buvusią užtvarą. Ir jam pavyko! Kiek laimės 

buvo visų draugų širdyse, kai rytą rado žvyrą sušalusį, bet neužtvėrusį 

kelio! Kryžių jie sėkmingai pastatė. „Beje, – pasakoja Stasys, – tą žiemą 

tiek daug jaunavedžių porų važiavo į Kryžių kalną, kaip niekada anksčiau. 

Be galo džiaugiausi, kad laiku atsiradau toje vietoje. Ir kad turėjau 

kastuvą.“ 

Kitais metais vienas po kito iš lagerių ir tremčių grįžo į Lietuvą 

neginkluoto pasipriešinimo okupacijai vadovai Nijolė Sadūnaitė, Vytautas 

Bogušis, Antanas Terleckas, Petras Cidzikas. Jų sugrįžimas į Tėvynę tarsi 

113


atnaujino ir suaktyvino Lietuvos išsilaisvinimo idėją. Užsienio radijo stočių 

reiškiamas šios idėjos palaikymas ir, žinoma, M. Gorbačiovo pradėta 

perestroika nulėmė 1987 m. rugpjūčio 23 d. pirmą nesankcionuotą 

mitingą Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo. Tarp beveik tūkstančio 

ten susirinkusių žmonių pagreitintą savo širdies plakimą girdėjo ir 

šiauliečiai Jadvyga ir Jonas Petkevičiai, Sigitas Baranauskas su žmona 

Asta, Vincas Danielius ir dar keli žmonės. Žinoma, būtų su šiauliečiais 

buvęs ir Mečislovas Jurevičius, bet jo nualintai širdžiai reikėjo medikų 

pagalbos, todėl prieš pat mitingą Sigitas Baranauskas su Vincuku 

Danieliumi išvežė Mečį į Valkininkus, į sanatoriją. Mitinge dalyvavę 

šiauliečiai puikiai žinojo apie Stalino ir Hitlerio nusikaltimus, Molotovo– 

Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus, išmanė mūsų šalies okupacijos 

istoriją, bet viena yra tyliai pasislėpus skaityti tiesą, kita – girdėti viešai, 

atvirai ir drąsiai sakant kaltinimus valdžią turinčiai galybei, be gailesčio 

kankinusiai ir žudžiusiai neparankiuosius. Visi pirmojo mitingo dalyviai 

prisiminė prieš penkerius metus Lietuvą sukrėtusią Romo Kalantos auką, 

po to buvusius persekiojimus. Buvo bandymų susidoroti ir su šio mitingo 

dalyviais, bet žmonių sielose jau įvyko lūžis: anoje pusėje girdėjosi vien 

pyktis ir dantų griežimas, o šioje augo tikėjimas savo jėgomis, ir to 

augimo nebegalima buvo sustabdyti. 

Po kelių mėnesių, baigiantis 1987 m., ta pati ketveriukė – Vytautas 

Bogušis, Petras Cidzikas, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas – parašė 

laišką Michailui Gorbačiovui prašydami 1988 m. vasario 16 d. leisti 

viešai minėti Lietuvos nepriklausomybės 70-metį. Petras Cidzikas 

rinko parašus žmonių, pritariančių laiško idėjai. Saugumo veikėjai 

siautėjo, sekė ir, aišku, susekė P. Cidziką. Jo namuose padarė kratą ir 

rado visų pasirašiusiųjų pavardes, adresus. Iš M. Gorbačiovo atsakymo 

negauta, jeigu nelaikysime atsakymu visuose mūsų šalies regionuose 

suaktyvėjusį KGB darbą. Sigitas Baranauskas iki šiol prisimena, kaip jį 

tardė KGB Šiaulių skyriaus veikėjas, drauge ir verbuodamas kartu dirbti: 

„Dar jaunas esi, o jau šliejiesi prie buržuazinių nacionalistų. Juk supranti, 

kad jie neturi ateities, o štai čia, pas mus, tau, protingam jaunuoliui, 

būtų neribotos augimo perspektyvos. Ir atlyginimas už darbą. Ir gerą 

butą iš karto gautum. Pagalvok!“ Staiga koridoriuje, už kabineto durų, 

pasigirdo triukšmas, tarsi apvirto kėdė, moters balsas kažką garsiai ir 

griežtai pasakė. Sigitas pažino savo žmonos Astos balsą. Tą pačią minutę 

atsilapojo kabineto durys. Asta Baranauskienė griežtai pareikalavo 

grąžinti jai vyrą ir niekada daugiau nedrįsti kabinėtis prie jo. Kol visi 

aplinkui bandė suprasti, kas vyksta, Asta su Sigitu jau žygiavo namo. 

114

Kaip ji įsiveržė į KGB skyrių, taip kruopščiai saugomą? Tiesiog visus 

sargybinius apstulbino savo akiplėšišku veržlumu – moteriškos aistros 

šiai kohortai buvo mažiausiai pažįstamos. O aistrų būta: namie ant Astos 

Baranauskienės rankų pūpsojo pusės metų kūdikis, šalia – tik dvejų 

metukų vyresnėlis, negana to, naktį mirė močiutė. Šarvojimo salių ir 

laidotuvėmis užsiimančių įmonių tuomet dar nebuvo. Kai saugumiečiai 

nežinia dėl ko vedėsi vyrą iš namų, Asta prašė kuo greičiau paleisti jį, 

paaiškino aplinkybes, bet laikas ėjo, o Sigitas vis negrįžo. Kaip tokioje 

situacijoje nepasiusi? Be to, jau seniai veikė ir Mečio Jurevičiaus mokykla: 

ne mes turime ko nors bijoti, gyvendami savo namuose, savo žemėje, 

savo Tėvynėje, o jie – okupantai, kolaborantai, parsidavėliai. 

1988 m. Vasario 16-ąją Mečislovo Jurevičiaus draugų ir 

bendraminčių grupė nusprendė pažymėti pagerbdami savanorius 

ir padėkodami jiems už auką – papuošti jų kapus senosiose Šiaulių 

kapinėse, pasimelsti, sugiedoti tautinę giesmę. Ruošdamiesi šventei 

užsakė vainiką, moterys pasiuvo iš kaspinų geltoną, žalią ir raudoną 

juostą, kurią pritvirtino prie vainiko. Išėjo labai lietuviškas ir gražus 

savanorių kapų pagerbimo akcentas, ryškiai nušvisiantis ant balto 

sniego. Šventės dieną visa grupė: Mečislovas Jurevičius, Jadvyga ir Jonas 

Petkevičiai, Juozas Šilinskas, Sigitas ir Asta Baranauskai, Vincas Danielius 

ir dar keli žmonės, nešini vainiku ir puokštėmis, iškilmingai nuėjo prie 

savanorių kapų, padėjo vainiką ir gėles, pasimeldė, sugiedojo tautišką 

giesmę, nusilenkė žuvusiems kariams. Keistą įspūdį jiems sukėlė jau iš 

tolo pastebėta nemaža, gal dešimties žmonių, grupė: ji buvo anksčiau už 

juos atėjusi ir per kelis žingsnius sustojusi kitapus savanorių kapų. Arčiau 

priėję pažino – taigi „saviškiai“, šiauliečiai saugumiečiai su filmavimo 

kameromis, fotoaparatais. Ne savanoriams nusilenkti atėjo – dirba 

žmogeliai savo darbą, juk gauna už jį neblogą atlyginimą. Ir kas jiems 

šnipštelėjo apie rengiamą kapų aplankymą? Lyg ir visi buvo savi. Matyt, 

ne visi. Vieną iš savo kompanijos sutiko ateinantį tada, kai jau visi buvo 

nufilmuoti, nufotografuoti ir beišeinantys pro kapinių vartus. 

Mečislovas ir jo bendražygiai kurį laiką neramiai laukė, kada KGB 

imsis priemonių, laukė tardymų, bet jų nebuvo. Matyt, niekam nekilo 

jokių klausimų. 

1988 m. balandžio 21 d. Lietuvos TSR prokuratūra išsiuntė 

M. J. Jurevičiui laišką, kuriame atsakė į adresato prašymą grąžinti jam 

per kratas paimtus daiktus. Laiške rašoma: „Dalis daiktų buvo prijungta 

prie baudžiamosios bylos kaip daiktiniai įrodymai ir tebėra saugomi 

baudžiamojoje byloje. Magnetofoninės kasetės ir juostelės sutinkamai 

su tardytojo nutarimu pagal tardymingumą buvo perduotos Lietuvos TSR 

115

Iš kairės – Juozas Šileikis ir Mečislovas Jurevičius prie paminklo žuvusiems už 

Lietuvos laisvę 1863 m. Šiauliai. 1990 m. 


Valstybės saugumo komitetui. Kiti daiktai (žurnalai, lapai su maldomis, 

laikraščiai ir pan.) kaip neturintys istorinės vertės sunaikinti. Tardymo 

dalies viršininkas S. Karvelis (parašas).“ 

Keistas klausimas iškyla: ar privataus asmens namuose esantys 

ir jam priklausantys daiktai privalo turėti istorinę vertę, kad nebūtų 

sunaikinti, jeigu staiga išaiškėtų, kad jie paimti neteisėtai ir privalo būti 

grąžinti? 

Laimei, kratytojai niekada Jurevičiaus namuose nerado visų 

knygų, žurnalų, kitų tuo metu draudžiamų leidinių, nes daugumą jų 

būdavo išsinešę privačios Mečislovo bibliotekos skaitytojai, o jų buvo 

bent kelios dešimtys. Mindaugas Gervaldas, Sąjūdžio metais dar labai 

jaunas vaikinas, Krašto apsaugos savanoris, turėjęs kitą pavardę, dabar 

šiltai prisimena ilgas bendravimo su Mečislovu valandas, literatūrą, kurią 

vyresnis draugas leisdavo jam neštis į namus ir skaityti. Visa tai prisidėjo 

prie ultrapatriotinių jaunuolio pažiūrų susiformavimo. Mečislovo 

agitavimas tapti blaivininku taip pat buvo vaisingas – nuo paauglystės 

Mindaugas Gervaldas yra abstinentas. Mečislovas nepakentė bet kokios 

nedorybės. Kartą vienas pažįstamas, lyg ir patikimas žmogus, gyvenęs 

prie Akmenės, išsivežė paskaityti kelias Jurevičiaus knygas ir po sutarto 

laiko jų negrąžino. Mečys parašė laišką, paprašė grąžinti, bet skaitytojas 

116

į laišką neatsakė ir knygų negrąžino. Kantriai palaukęs dar mėnesį kitą, 

Jurevičius paprašė savo jaunųjų draugų pagalbos. Pas nedorėlį skaitytoją 

nuvažiavo Mindaugas Gervaldas (tuomet žinomas Murzos pavarde) ir 

Sigitas Baranauskas. Vyrai be ceremonijų skolininko namuose surinko 

Mečislovo knygas ir parvežė jas savininkui. Jaunų, tvirtų vyrų pagalbos 

Mečislovui reikėjo vis dažniau – jo sveikata silpo. 

117

LAIKAS VISAGALIS 

Džiaugiamės dabar kitokia tiesa ir teisingumu, kitokiu mąstymu 

ir požiūriu, išgyvenam valstybės ir tautos tapatumą. Bet ar būtume tai 

patyrę, jeigu ne Mečislovas Jurevičius ir šimtai tokių kaip jis, jeigu ne 

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, jeigu ne Eucharistijos bičiuliai, 

jeigu ne kunigai, vienuoliai ir vienuolės, jeigu ne rožinis ir malda kasdienė, 

jeigu ne pasakos ir dainos. Gali čaižyti tamsą bizūnu, kapoti kirviu, pjauti 

dalgiu, staugti iš pykčio ar baimės, bet kol neuždegsi šviesos, bus tamsu. 

Užtenka mažytės liepsnelės, degtuko, balanos, tikėjimo, žodžio, širdies, 

tikslo, siekio, pasiaukojimo ir viskas gali pasikeisti. 


118 

Sąjūdis. Atgimimas. Tremtinių choras. Priekyje su vėliava 

Mečislovas Jurevičius. Šiauliai. 1989 m.

„1989 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 

prezidiumo nutarimu ši baudžiamoji byla nutraukta nesant M. Jurevičiaus 

veiksmuose nusikaltimo sudėties. Teisminė baudžiamųjų bylų 

kolegija nutarė: „Priteisti Jurevičiui Mečiui 76,75 rub. iš respublikos 

biudžeto. Sugrąžinti jam visus rašinius, žurnalus ir kitus daiktus, paimtus 

iš jo kratų metu.“ 

Kaip pasielgta su Mečio Jurevičiaus rašiniais, žurnalais ir kitais 

daiktais, paimtais iš jo kratų metu, mes jau žinome. 

O treji metai griežtojo režimo lageryje, 1095 paros, kiekviena iš 

kurių pasiglemžė dalį gyvenimo ir sveikatos? Šito niekas nesugrąžins, 

bet nors finansiškai gali (ir turi) kompensuoti. 

Vos pradėjusi savo gyvavimą Lietuvos krikščionių demokratų 

partija (LKDP) ėmė leisti biuletenį „Apžvalga“, kurio 3-jame numeryje 

(1989 m. lapkritis) buvo išspausdintas LKDP nutarimas: 

„LKDP valdyba gavo Alg. Vileikio pareiškimą dėl Mečislovo 

Jurevičiaus moralinės ir materialinės žalos, nepateisinamai besitęsiančios 

iš senųjų stagnacijos laikų. 

Peržiūrėjusi gautą pareiškimą ir jį apsvarsčiusi valdyba konstatuoja: 

a) M. Jurevičiaus atleidimas iš darbo įvykdytas grubiai pažeidžiant 

Lietuvos TSR Konstitucijos straipsnį dėl sąžinės laisvės. 

b) M. Jurevičius savo religinius įsitikinimus atvirai skleidė dar 

tais laikais, kai komunistų partijos pozicija tikinčiųjų atžvilgiu buvo 

nepateisinamai neetiška, kas ir leido įvykti šiam neteisėtam susidorojimui 

su M. Jurevičiumi. 

c) Juridiškai ir sociališkai neatlyginta moralinė ir materialinė žala 

M. Jurevičiaus atžvilgiu yra šiuo metu visiškas anachronizmas, kuriuo 

juridiškai bandoma patvirtinti M. Jurevičiaus persekiojimą. 

Be to, LKDP valdyba pažįsta M. Jurevičių kaip seną kovotoją už 

Lietuvos tikinčiųjų teises, atvirai reiškiantį savo religines-visuomenines 

pažiūras ir aktyviai dalyvavusį religinėje-visuomeninėje veikloje. 

Remdamasi tuo, valdyba prašo atsižvelgti į M. Jurevičiaus, kaip 

neteisėtai nukentėjusio už religinius įsitikinimus ir religinę-visuomeninę 

veiklą bei patyrusio moralinę ir materialinę žalą, interesus ir juridiškai 

atitaisyti jam padarytą skriaudą. Šiuo klausimu išsiųstas paklausimas 

Šiaulių miesto instancijoms. LKDP valdyba“ 

Tyla. Iš Šiaulių miesto instancijų jokių atsakymų negauta arba 

neišliko tarp Mečislovo dokumentų. 

1989 m. gruodžio 7 d. Mečislovas Jurevičius parašė pareiškimą 

Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (persiųsta vykdyti 

119

drg. A. Sirvydžiui), kuriame išaiškino, kad „be moralinės skriaudos, 

esu patyręs materialinių nepriteklių, kurie turėtų būti kompensuoti“, 

ir paprašė priimti atitinkamą nutarimą nuostoliams padengti. Prie 

pareiškimo pridėti keli dokumentai, tarp jų ir darbo knygelė su įrašais, 

kada, kur ir kokias pareigas vykdė Mečys Jurevičius. Tarp šitų valdiškų 

įrašų puikuojasi ir trylika apdovanojimų, gautų už gerą darbą ir kitokius 

nuopelnus Šiaulių aklųjų ir silpnaregių gamybinio mokymo kombinate, 

kurie, beje, nesutrukdė 1975 m. sausio 10 d. atleisti Mečislovą iš darbo 

„už pravaikštas“. . 

A. Sirvydžio atsakymo tarp Mečio Jurevičiaus dokumentų nėra. 

Mečislovo šeimos nariai, artimieji ir kaimynai teigia, kad niekada niekas 

(išskyrus bendrąja tvarka skirtas kompensacijas) nekompensavo jam 

jokių praradimų – nei materialinių, nei moralinių, nors jo nuopelnai 

Lietuvai buvo pripažinti ir sovietmečiu, ir vadavimosi iš okupacijos, ir 

atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikais. Kaip teigė kunigas Robertas 

Grigas, Mečislovo Jurevičiaus nuopelnų pripažinimas atėjo kitais keliais: 

1975 m. popiežius Paulius VI, o 1990 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė 

Mečislovui Jurevičiui ypatinguosius apaštališkuosius palaiminimus. 


120 

1990 m. gegužės 2 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas 

„Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, 

teisių atstatymo“. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas pagal šį 

įstatymą 1990 m. spalio 1 d. išrašė Mečislovui Jurevičiui pažymėjimą, 

leidžiantį visus lageryje praleistus metus (nuo 1950 m. gegužės 29 d. 

iki 1956 m. birželio 29 d.) įskaityti į darbo stažą, išmokėti kompensaciją 

ir grąžinti konfiskuotą turtą. Ačiū Dievui, kad tai buvo padaryta ne tik 

Mečiui Jurevičiui, bet ir dešimtims tūkstančių represuotųjų, ištremtųjų, 

nuskriaustųjų. 

Lietuva, drąsiai pareiškusi pasauliui apie sovietų imperijos pabaigą, 

dainavo, džiaugėsi, dėkojo Dievui, tikėjo ateitimi. Žurnalistai vieną po 

kito kėlė į dienos šviesą ilgus metus žemintus ir niekintus herojus, 

tyliai, bet atkakliai dirbusius pogrindyje, ten ir išsaugojusius tautos 

menta litetą, krikščionišką kultūrą, liaudies papročius. Subyrėjo 

geležinė uždanga, slėpusi mus nuo kaimynų, nuo pasaulio. Į Mečislovo 

Jurevi čiaus butą ėmė belstis ne tik savi laikraščiai, televizija, radijas, bet 

ir užsienio kūrybinės kompanijos, panorusios pabendrauti su bebaimiu 

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platintoju, Kryžių kalno gaivintoju, 

jaunimo blaivybės idėjų populiarintoju, krikščioniškos doros principų 

skleidėju, daug dėl Lietuvos iškentėjusiu kankiniu. Mečislovas Jurevičius 

vis iš naujo atsakinėjo į klausimus Lietuvos, Estijos žurnalistams,

Nuotraukoje iš kairės: Emilija Jurevičienė, anūkė Kristina ir 

Mečislovas Jurevičius, Kištymo lageryje turėjęs ne vardą ir pavardę, 

o tik numerį 395 

Suomijos, Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos televizijų dar buotojams. 

Šitame džiaugsmingame darbų sūkuryje niekas ir nefiksavo apie 

Mečislovo Jurevičiaus nuopelnus sukurtų filmų, užsienio laikraščiuose ir 

žurnaluose išspausdintų straipsnių. Kiek jų buvo, kur jie saugomi – dabar 

jau niekas nežino. 

1993 m. garsus Lietuvos fotografas šiaulietis Ričardas Dailidė, per 

dešimtmečius sukaupęs turtingą archyvą įvairiomis anuomet slaptojo 

gyvenimo temomis, surengė didelę Kryžių kalno istorijos parodą 

„Mečislovas Jurevičius – tikėjimo riteris“. „Šventas žmogus“, – ir dabar 

atsidūsta fotografas. O tuomet, 1993-aisiais, prie gausybės fotografijų 

Ričardas Dailidė pateikė tiek legendų, tiek istorinės medžiagos apie 

Kryžių kalną ir Mečislovą Jurevičių, kad žurnalas „Veidas“ pasiūlė 

išleisti atskirą leidinį. Mat sutrumpinti ar atsisakyti kurios nors teksto 

dalies buvo tiesiog neįmanoma – toks jis buvo koncentruotas, įdomus 

ir sakralus. Nenuostabu – Kalnas ką tik buvo palaimintas popiežiaus 

Jono Pauliaus II apsilankymu jame. 30-ties puslapių žurnalo formato 

leidinys „Kryžių kalnas“ (fotografijų ir teksto autorius Ričardas Dailidė) 

išleistas lietuvių ir anglų kalbomis. Mečislovas Jurevičius šio leidinio 

nuotraukose buvo su nykiais kalinio drabužiais ir numeriu 395, reiškusiu, 

121


122 

kad iš pakliuvusio į sovietinį lagerį 

asmens buvo atimamas net vardas ir 

pavardė – likdavo tik numeris. 

1994 m. Mečys jau nebenulipdavo 

laiptais į kiemą, kasdien vis 

sunkiau jam būdavo atsikelti, pereiti 

per kambarį, kankino skausmai. Teko 

pasirūpinti judėjimo priemone – 

neįgaliojo vežimėliu. Didele problema 

tapo penktas aukštas name be lifto. 

Tokia būklė žmogų įkalina ir nualina. 

Mečislovo kaimynas ir draugas 

Kazimieras Alminas pradėjo žygius 

per Šiaulių miesto valdžios vyrų 

kabinetus prašydamas pakeisti butą 

penktame aukšte į tolygų pirmame. 

Deja. Kazimiero prašymai paskęsdavo 

lyg sumesti į šulinį. Supratęs, kad 

atsakymo negaus ir kad klausimas 

nebus sprendžiamas, Kazimieras ir 

vėl eidavo, prašydavo, įrodinėdavo, 

jog nieko nereikia duoti, reikia tik 

pakeisti. Labai reikia, nes garbingas, 

garbaus amžiaus žmogus neturi 

galimybės pasiekti žemės, pamatyti 

„Šiaulių krašto“ dienraštyje 1996 m. 

kovo 8 d. išspausdintas straipsnis 

medį, įkvėpti pavasario oro. Bet ėjo metai, skambėjo pažadai, o rezultato 

jokio. Mečislovas jau visiškai nebevaikščiojo, jam gyventi padėjo ištikimoji 

Emilija, o šviesų džiaugsmą Jurevičių bute skleidė anūkėlė Kristina, 

sūnaus Jono vyriausia dukra, beveik nuo gimimo augusi pas senelius. Tik 

be darbo Mečislovas negalėdavo išbūti: pasigamino įrišimo stakliukes, 

nes butas buvo pilnas senų laikraščių, žurnalų, kuriuos reikėjo sutvarkyti, 

sukomplektuoti. Juk tai vertinga literatūra, istorinė, daug paslapčių 

atskleidžianti, padėsianti naujosios Lietuvos kūrėjams suprasti, ant kokio 

pamato ir su kokiais žmonėmis vyko naujos valstybės kūrimas, kokių 

klaidų nebereikia kartoti, ką reikia prisiminti ir įvertinti, o kam atleisti ir 

pamiršti, kad ir pats nebūtum teisiamas. Tuo Mečislovas šventai tikėjo. 

Tuo jis ir užėmė save, be to, daug skaitė, retkarčiais privažiuodavo prie 

lango, per kurį matėsi blokinių namų panorama ir dangus. Net į balkoną 

per aukštus slenksčius Mečislovas savarankiškai negalėdavo išvažiuoti. 

O širdis taip šaukėsi žalumos, žemės kvapo, jos spalvų, nepakylančių iki

penkto aukšto langų. Jo kaimynas 

ir draugas Kazimieras Alminas neprarado 

vilties – ėjo, rašė, prašė 

padėti Mečislovui nusileisti iki 

šventos žemės. 

Paskutinis praeito šimtmečio 

(ir tūkstantmečio) dešimtmetis išme 

tė į istorijos šiukšlyną visokias 

tiesas ir raudonąsias vėliavas, rašiusias 

šmeižikiškus straipsnius 

apie Mečislovą Jurevičių ir tuo 

skau dinusias ne tik jį patį, bet ir 

jo šeimos narius, artimuosius, 

ben dra žygius. Naujai įkurtame laikraštyje 

„Šiaulių kraštas“ 1996 m. 

rugpjūčio 30 d. išspausdintas Sido 

Aksomaičio straipsnis „Už grotų 

su kriminaliniais nusikaltėliais – 

var dan Bažnyčios ir laisvės“ užėmė 

visą laikraščio puslapį. Jame 

– kitokia tiesa apie religijos, 

žmogaus teisių ir Lietuvos laisvės 

gynėją Mečislovą Jurevičių, nei buvo 

išspausdinta „Tiesoje“, straipsnyje 

„Kaip nusikaltėlius daro šventaisiais“ 

(1981 m. rugpjūčio 19 d.). 

Mečislovas Jurevičius apdovanotas Vyčio 

Kryžiaus ordinu. 1999 m. 

S. Aksomaitis Mečislovo Jurevičiaus lūpomis pasakoja svarbius faktus 

iš jo dramatiško gyvenimo, paskirto taikiai kovai už Lietuvos laisvę, už 

ateitį, už mūsų visų galimybę gyventi be baimės, kurti savo dorą ir gražią 

Lietuvą. O ten, sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose, net kriminaliniai 

nusikaltėliai mielai dalyvaudavo pokalbiuose su Mečislovu, klausy davosi 

jo minčių, kol valdžia už draudė recidyvistams bendrauti su juo, kad 

kartais kuris nepradėtų mąstyti, kokioje šalyje begyvenąs. 

1996 m. kovo viduryje Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje 

bibliotekoje surengta senų retų leidinių iš M. Jurevičiaus asmeninės 

bibliotekos paroda. Docentas Vladas Ravka šios parodos atsiliepimų 

są siuvinyje parašė: „Apžiūrint šią pa rodą malonu prisiminti prieškario 

Nepriklausomą Lietuvą ir tą jos gar bingą, šviesų, nors labai trumpą 

lai kotarpį. Ypač vertas pagarbos pats p. M. Jurevičius, asmeniškai da 

123


124 

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kvietimas Mečislovui Jurevičiui. 1999 m. 

lyva vęs žiauriuose Tėvynės išbandymuose ir šį lobį apgynęs, išsaugojęs 

ir praturtinęs Lietuvos dabarčiai ir ateičiai. Nesi taikstymas su 

nuožmio mis okupantų ir jų talkininkų užmačiomis, bekom pro misis 

pasiprieši nimas sovietų dva sinei ir fizinei prievartai, kai nešvietė joks 

vilties spindulėlis, kalba apie didžią autoriaus dva sią ir ragina semtis 

iš praeities idealiz mo, patriotizmo, bet ir įspėja apie nuolatinę priespaudos 

restauracijos galimybę, gal net kita forma, kitu lygiu ir kitomis 

rankomis. 

Lietuvos patriotui M. Jurevičiui nuoširdžiai dėkoju ir linkiu geriausios 

sveikatos ir Dievo palaimos. Dėkoju bibliotekos darbuotojoms už 

pastangas, rūpestį ir nuoširdų darbą rengiant šią parodą. Doc. V. Ravka“ 

Ėjo paskutinės 1998 m. dienos. Tarp kalėdinių giesmių ir naujų 

metų sutiktuvių fejerverkų Mečislovas gavo tokį kvietimą, o kartu

Apdovanojimų įteikimo ceremonijoje. J. E. Valdas Adamkus įteikė Vyčio Kryžiaus 3-ojo 

laipsnio ordiną Mečislovui Jurevičiui. Šalia – kunigas Vytautas vaičiūnas. 

Vilnius, 1999 m. vasario 16 d. 

ir sveikinimą, kokio niekada nesitikėjo – jam pranešama, kad yra 

apdovanojamas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, kuris bus 

įteikiamas 1999 m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos prezidentūroje. 

Vyčio Kryžiaus ordinas! Viešpatie, už ką man tiek daug tavo malonės! 

Mečislovas nekantriai vartė jau dabartinės, nepriklausomybę 

atkūrusios Lietuvos laikraščius, norėdamas dar kartą paskaityti apie 

šį nepriklausomos Lietuvos valstybės apdovanojimą. Rado aprašymą 

devynerių metų senumo laikraštyje: Vyčio Kryžiaus ordinas įsteigtas 

1919 m., susikūrus Lietuvos kariuomenei. Iš pradžių vadinosi Kryžiumi 

„Už Tėvynę“, nuo 1920 m. pradžios – Vyčio Kryžiumi, o nuo 1930 m. 

rudens – Vyčio Kryžiaus ordinu. Aukščiausias tarpukario Lietuvos 

apdovanojimas, skiria mas asmenims, pasižymėjusiems dide le narsa ir 

ištverme ginant Lie tu vos Respublikos laisvę ir nepri klausomybę. Atkurtas 

1991 m. sausio 15 d. 

Mečislovas tikriausiai nieka da nesužinojo, kad 1998 m. pra džioje 

jo jaunasis draugas Sigitas Baranauskas kreipėsi į tuometinį Lietuvos 

125


politinių kalinių ir trem tinių Šiaulių skyriaus pirmininką Česlovą Dirkę, 

siūlydamas jam pristatyti Mečislovą Jurevičių gar bingam apdovanojimui, 

nes apie Mečislovo Jurevičiaus nuopelnus Lietuvai, narsą ir 

ištvermę ginant jos laisvę ir nepriklausomybę žinojo ne tik šiauliečiai, 

bet ir visa tauta. 

Kartu su džiaugsmu Me čis lovas išgyveno ir skausmingą apmaudą 

dėl to, kad neteks jam priimti iš Prezidento rankų šio ordino, nes kaip 

jis, jau ketverius metus judantis rateliuose iš vieno kambario į kitą, 

įveiks tiek laiptų, kaip nusigaus į tokią tolybę? Juolab dabar, kai yra toks 

neįgalus, kad ir ratelių pats nepastumia. Ordinas, rašoma, gyviesiems 

įteikiamas tik tiesiogiai, giminės gali jį atsiimti tik tada, kai asmuo 

apdovanojamas po mirties. Labai gaila, kad šio apdovanojimo negali 

atsiimti neįgalaus žmogaus giminės. Į svečius užėjusiems draugams 

Mečislovas papasakojo savo džiaugsmą ir rūpestį. O miesto valdžia jau 

buvo skyrusi specializuotą, neįgaliesiems vežti pritaikytą autobusiuką 

kelionei į Vilnių. 1999 m. vasario 16 d. į Mečislovo butą atėjo Sigitas 

Baranauskas, jo draugai ir padėjėjai Gediminas Grablinskas ir Kęstutis 

Stulgys, dar vienas tvirtas vyras iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių 

Šiaulių skyriaus. Vyrai čiupo Mečislovą su visu vežimu ir nunešė į kiemą, 

kur jų jau laukė autobusiukas. Į Vilnių lydėti Mečislovo nereikėjo – 

prezidentūra turėjo įrangą neįgaliesiems pakelti į aktų salę. Vyčio Kryžiaus 

III laipsnio ordiną Mečislovui įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas 

Valdas Adamkus. Grįžusį iš Vilniaus Mečislovą tie patys vyrai lygiai taip 

pat užnešė į penktą aukštą. Mečislovas buvo laimingas, pats džiaugėsi 

ir su visais aplinkui dalijosi tuo džiaugsmu. Net sveikesnis pasijuto, 

nors jau metus kentėjo pragulų skausmus. Emilija nepajėgė jo kiloti, 

maudyti, perrenginėti, bet ji visada turėjo pagalbininką Vaclovą Zaborą, 

kuris kiek pajėgdamas Mečislovą vartė, nešiojo, maudė, masažavo. 

Sigitas Baranauskas, pasinėręs į rezistencinę veiklą, į šeimos kūrimą, 

mažų sūnelių auginimą, kurį laiką buvo atitrūkęs nuo Mečislovo, bet kai 

1987 m. perskaitė laikraštyje, kad Mečislovas yra paralyžiuotas, tą pačią 

dieną atlėkė pas savo mokytoją ir dvasios vadovą ir jau iki pat jo gyvenimo 

pabaigos padėjo Emilijai globoti ir prižiūrėti ligonį. O Mečislovas niekuo 

nesiskundė, priešingai – jautėsi labai laimingas, kad Dievas leido jam 

tiek ilgai gyventi, tiek daug nuveikti, sutikti gyvenime tokių taurių ir 

gerų žmonių, sulaukti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Dėkodamas 

Dievui už draugus ir už priešus, už visas gyvenimo dovanas ir pamokas, 

už patį gyvenimą, Mečislovas melsdavosi taip, kad niekas negalėdavo 

sutrikdyti jo maldos – jis visas panirdavo į maldą ir susiliedavo su ja. 

126

Mečislovas Jurevičius (antras iš dešinės) 

su draugais iš Olandijos, kurie džiugino jį ir 

maloniais atvirukais 

Vis dėlto... 

1999 m. vasario 20 d. laikraštis „Lietuvos aidas“ rubrikoje „Likimai“ 

išspausdino Leono Peleckio-Kaktavičiaus straipsnį „Už Lietuvos laisvę 

kovojęs žmogus per dieną maistui išleidžia tik 1 litą“. Tas žmogus yra 

Mečislovas Jurevičius, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, visą gyvenimą 

rūpinęsis, kad tik Lietuva neprarastų tikėjimo dorybės, kad tik išsivaduotų 

iš okupacijos. Lietuva jau laisva, bažnyčios lūžta nuo tikinčiųjų, tačiau 

niekas neranda galimybės padėti savo didvyriui. Pateiksiu ilgą ir 

labai iškalbingą ištrauką iš minėto straipsnio: „Įdomi smulkmena: 

kriminalistai nė karto neužgavo M. Jurevičiaus, dargi yra apgynę nuo 

prižiūrėtojų patyčių. Malda pakeitė ne vieną drauge sėdėjusį – ir duonos 

kąsniu išmoko dalytis, o vienas kalinys net išpažinties buvo atėjęs pas 

M. Jurevičių, tarsi jis būtų kunigas. O lagerio administraciją labiausiai 

stebino iš daugelio pasaulio šalių ateinantys laiškai, skirti M. Jurevičiui. 

Linkintys ištvermės. 

Užsienio žurnalistai stebisi. 

Sugrįžo jau be sveikatos, kalėjimo ligoninėje dėl širdies ligos gavęs 

III invalidumo grupę. Infarktas ištiko Karaliaučiuje. Tuo metu ten vyko 

vieno lietuvio, atsisakiusio priimti kario priesaiką, teismas, į jį buvo iš 

Šiaulių nuvažiavę trise. 

127

Paskutinės Mečislovo Jurevičiaus šv. Kalėdos artimųjų apsuptyje. Iš kairės: kun. Saulius 

Paliūnas, Stasys Navickas, Mečislovas Jurevičius, Albertas Paškevičius (su Kalėdų Senelio 

apranga), anūkė Kristina, Emilija Jurevičienė. Šiauliai. 1998 m. 


Sulaukęs nepriklausomybės, dėl patirtų išgyvenimų, sunkaus 

darbo katorgoje, jis susirgo nervų centro uždegimu, buvo pažeistos 

nugarkaulio smegenys. Paralyžiavo. Nebejaučia kojų, nevaldo dešinės 

rankos. Teko sėsti į invalido vežimėlį. Socialinės rūpybos skyrius 

atsisakė pagelbėti E. Jurevičienei ir kaip slaugančiai I grupės invalidą. 

„Va, jeigu būtų svetimas, galėtų padėti“, – ašaroja moteris, pati be 

sveikatos. Netaikomos lengvatos ir mokant už šildymą, maistui per dieną 

lieka kiek daugiau nei 1 litas. Abiejų pensijos nedidelės, M. Jurevičiaus 

todėl, kad neturėjo pakankamai stažo. O kai už įkalinimą antrą kartą 

buvo reabilituotas, numatytos kompensacijos už trejus metus taip pat 

negavo – mat uždarbio nebuvo kaip apskaičiuoti, nes oficialiai nedirbo. 

Neturi už ką M. Jurevičius ir užsisakyti laikraščio. 

M. Jurevičių aplankę Suomijos, Belgijos, Amerikos žurnalistai 

stebėjosi, kaip gyvena šitaip savo tautai nusipelnęs žmogus. Jie kūrė 

filmus apie Lietuvą, kuriuose nemažai vietos skirta M. Jurevičiui. Pernai 

Šiauliuose lankęsi Suomijos žurnalistai jį ir laiptais žemyn buvo nunešę, 

pirmą sykį po kelerių metų pertraukos vėl galėjo pakvėpuoti grynu oru. 

128

Svečiai iš tolimų kraštų pasakojo, kad žino jie ir apie „Kroniką“, 

ir apie Jurevičiaus gyvenimą – užsieniuose jis plačiai aprašytas. Nepamiršo 

ir sukurtų filmų vaizdajuostes atsiųsti – suomių sukurtas 35 

minučių filmas, belgų – 30 minučių. Visa bėda, kad M. Jurevičius neturi 

videoaparatūros. „Matyt, taip ir numirsiu tų filmų nepamatęs“, – liūdnai 

pajuokauja. 

Žmona apgailestauja, kad jų šeimos neprisimena tie, kurie dalija 

labdarą. Tik vyskupas Eugenijus Bartulis nepamiršo, buvo užsukęs. 

Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Gintas Sakavičius padėjo suremontuoti 

Mečislovo Jurevičiaus laidotuvės. Šiauliai, 1999 m. lapkričio 15 d. 

129


invalido vežimėlį. Tiesa, neseniai, Sąjūdžio dešimtmečio proga, prisiminė 

ir dabartinis jos vadovas, medaliu ir maisto paketu pagerbė. 

Miesto valdžiai M. Jurevičius taip pat tarsi neegzistuoja.“ 

Štai taip. Nuo išorinės okupacijos išsivadavę, kol kas valdininkai 

neišsivadavo iš biurokratinės moralės – vidinės okupacijos – pančių: 

pro perdėtą pagarbą įstatymo raidei net tautos didvyrių neįžvelgia, 

o gal ir visai nemano, kad šie verti išimties tvarka paskirtos, tarkim, 

valstybinės pensijos. Ko čia sotiems ir apsirūpinusiems vargintis, juk 

„nerasti galimybės“ visų lengviausia. 

Laikraštis „XXI amžius“ 1999 m. spalio 27 d. išspausdino straipsnį 

„Nepalūžtantis kaip ąžuolas“. Jo autorius Bronius Vertelka, pradėdamas 

straipsnį, rašo: „Mečislovas Jurevičius atlaikė du infarktus, insultą. Nuo 

šio vidurvasario jis nepasikelia iš lovos – nebeklauso kojos. Ligonį slaugo 

žmona Emilija. 

Kazimieras Alminas, buvęs Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas, 

o dabar verslininkas, sužinojęs apie draugo nelaimę, nusamdė 

jam žmogų, kuris už atitinkamą mokestį lanko ligonį, visur jam padeda. 

Mečislovo nepamiršta Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, šv. Ignaco 

Lojolos bažnyčios rektorius kun. Anicetas Tamošaitis, Šv. Jurgio bažnyčios 

klebonas kun. Gintas Sakavičius, Kauno arkivyskupas metropolitas 

Sigitas Tamkevičius.“ Apžvelgęs itin dramatišką ir sunkų Mečislovo 

Jurevičiaus gyvenimo ir kovos kelią, autorius straipsnį baigia taip: „ 

turėdamas patogų butą, Mečislovas nors gyvenimo saulėlydyje galėtų 

žmoniškai pagyventi. Koks kitas pilkas žmogelis, nieko nenuveikęs Tėvynės 

labui, it pelytė po šluota sėdėjęs, žiūrėk, dabar gauna valstybinę 

pensiją, ištaigingai gyvena. Kada bus teisybė Lietuvoje?“ 

1999 m. lapkričio pradžioje Mečislovo sveikata labai pablogėjo. 

Greitoji išvežė jį į ligoninę. Tuo metu šeima ruošėsi kraustytis į butą 

pirmame aukšte. Deja, buvo apmaudžiai pavėluota. 

Mečislovas Jurevičius mirė Šiaulių ligoninėje 1999 m. lapkričio 

13 d., šeštadienį. Tą valandą šalia jo buvo vaikai Angelė ir Jonas, žmona 

Emilija. 

Atsisveikindamas su garbingu žmonių teisių, tikėjimo ir laisvės 

gynėju Mečislovu Jurevičiumi Ginkūnų kapinėse kunigas Robertas 

Grigas kalbėjo, kad, pereinant Lietuvai į kitą – dvasinio, moralinio – 

pasipriešinimo fazę, Mečislovo pasėta sėkla sudygo. Ją sudaigino 

Eucharistijos bičiuliai, kuriems priklausė Mečislovas Jurevičius, jo 

platinama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, maldingos kelionės, 

gaivinamas Kryžių kalnas. 

130

PRISIMENANT MEČISLOVĄ JUREVIČIŲ 

Lapkričio 13 d., eidamas 73-iuosius metus, mirė politinis kalinys, 

Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Mečislovas Jurevičius 

Mane su Mečislovu Jurevičiumi likimas suvedė Džeskasgano 

specialiajame lageryje 1953 metais. Čia jį sutikau atvežtą iš sovietinės 

armijos ir nuteistą 25-erius metus kalėti. Jis buvo kaltinamas už 

partizaninę veiklą ir antisovietinę agitaciją armijoje. 

Šiame lageryje vyko pogrindinis lietuvių kalinių politinis judėjimas. 

Buvo svarstomi Lietuvos ateities klausimai ir tolesnės kovos būdai išėjus 

į laisvę. 

Mečislovas Jurevičius labai greitai pritapo prie šios veiklos ir 

tapo aktyvus jos dalyvis. Savo draugiškumu, nuoširdumu, o ypač 

ištvermingumu sugebėjo suburti daug bendraminčių. Per trumpą laiką 

jis tapo pavyzdžiu, kaip galima tęsti kovą ir už spygliuotų užtvarų. Čia jis 

buvo tikras karys, jo ginklas – jaunatviška dvasios stiprybė. Jo veržlumas 

gyventi ir kovoti nugalėdavo visas kliūtis. Nesustabdė nei badas, nei 

šaltis, nei katorgos darbai. Mečislovas gerai žinojo, ko siekia ir kokia 

gali būti aukos kaina. Jis buvo praktikuojantis katalikas ir labai religingas 

žmogus. Gal todėl mažai kreipė dėmesio į save, o visą gyvenimą skyrė 

kitiems. Savo pasiaukojimu jis mirties stovykloje tapo legenda. 

Sunkiai susirgo vienas ukrainietis, jam grėsė mirtis. Skubiai reikėjo 

donoro, galėjusio duoti kraujo. Ir tokiomis sunkiomis sąlygomis Mečys 

išgelbėjo žmogų. Niekas nežinojo, kas jis, tik po ilgo laiko atpažino 

laimingasis savo geradarį. Paprasto kaimo vaikino žygdarbis visus 

nustebino. 

Išėjęs į laisvę ir grįžęs į Tėvynę, Mečislovas stojo į kovą ir tęsė 

pradėtą darbą. Jis aktyviai įsijungė į „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 

platinimą, o Kuršėnuose įkūrė Eucharistijos bičiulių draugiją (jos centras 

buvo Pavenčių cukraus kombinate). Gynė žmogaus teises ir tapo Helsinkio 

grupės nariu. Žinoma, dirbdamas tokį aktyvų darbą negalėjo būti 

nepastebėtas čekistų. Mečislovas Jurevičius vėl areštuojamas, teisiamas 

ir šešeriems metams išvežamas į Permės lagerius. Iš ten grįžo pradėjus 

braškėti geležinei uždangai. Deja, toks sunkus ir kankinantis kovos kelias 

negalėjo neatsiliepti jo sveikatai. Šįkart Mečislovas tapo namų „arešto“ 

kaliniu. Jis ilgus metus buvo prikaustytas prie vežimėlio ir sunkiai 

sirgo. Gyvendamas penktame aukšte negalėjo džiaugtis gamtos grožiu, 

131

gaiviu oru. Bet kova nepraėjo veltui. Jo vardas nuskambėjo pasaulyje, 

spaudos puslapiuose. Jį sveikino ir laimino Vatikano sostas. Lankėsi pas 

jį delegacijos iš užsienio, o Lietuvos prezidentas už nuopelnus Lietuvai 

apdovanojo Vyčio Kryžiumi. (Adomas DANILAITIS) 

P. S. Paskutinę gyvenimo savaitę paklaustas, koks dabar yra 

didžiausias jo troškimas, sukaupęs jėgas Mečislovas Jurevičius ištarė: 

„Kad Lietuvoje visai nebūtų bolševikų.“ 

Šis nekrologas 1999 m. lapkričio 16 d. buvo išspausdintas 

dienraštyje „Šiaulių naujienos“. 

Mečislovas Jurevičius palaidotas Šiaulių Ginkūnų kapinėse, 

Tremtinių dalyje, pačiame pakraštėlyje. Prie jo kapo auga medis. Praėjus 

keturiems mėnesiams po jo mirties, šalia palaidotas Mečislovo sūnus 

Jonas Jurevičius, po 19 metų – ir žmona Emilija Jurevičienė. 


* * * 

Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra originalus eksponatas – iš duonos 

rutuliukų pagamintas rožinis. Jį Mečislovui Jurevičiui padovanojo Ona 

Lukauskaitė-Poškienė, Helsinkio grupės narė. Sunki, šlapia, lipni, molį 

primenanti lagerių duona buvo puiki medžiaga, iš kurios suvolioti 

rutuliukai, kiaurai perverti storesne adata ar virbalu, sudžiūdavo į kietus 

akmenukus, o jau tada reikėdavo suverti juos atitinkama tvarka ant 

tvirto siūlo arba vielutės ir štai – rožinis. Ona tą rožinį pasigamino lageryje 

ir naudojo jį melsdamasi, o kai susirgo, atidavė jį Mečislovui, nes 

žinojo, kad jis yra doras katalikas, niekada nepaniekins tokio švento 

kančios, maldos, tikėjimo ir katalikiškos savasties atributo. 

„Norėčiau ir po mirties būti jums naudingas“, – sakė Žemaičių 

vyskupas Motiejus Valančius, blaivybės skatintojas ir kultūros propaguotojas. 

Net ir negretindami iškilaus vyskupo ir Mečislovo Jurevičiaus 

jaučiame, kiek daug juos sieja, kiek daug tų pamatinių, amžinųjų 

vertybių abu šie vyrai stengėsi įtvirtinti tautos sąmonėje ir sieloje. Dėl to 

jie ir daugybė laisvės šauklių gyveno, kovojo, kentėjo, tikėjo, džiaugėsi, 

švietė. Padovanojo savo gyvenimus. Ir liko naudingi po mirties. Juk 

užgesusi žvaigždė dar labai ilgai šviečia, nušviesdama kelią tiems, kas jo 

ieško. 

132

Knygų dovanojimo bibliotekai momentas. 2000 m. 

Mečislovo Jurevičiaus kapą aplankė bendražygiai. Iš kairės: antra – Genutė Bružaitė, 

Ieva Lideikytė, Donatas Samėnas, septinta – Janina Žibėnienė, 

aštunta – Gema (Jadvyga Stanelytė). Pirma iš dešinės – Virginija Šileikienė. 

Prie kryžiaus nešėjų grupės prisijungė jau suaugę nešėjų vaikai 

133

2000 m. liepos 18 d. „Šiaulių naujienų“ laikraščio korespondentė 

Reda Ulinskaitė savo straipsnyje parašė, kad Mečislovo Jurevičiaus 

našlė Emilija Jurevičienė padovanojo Šiaulių miesto savivaldybės 

viešosios bibliotekos filialui Aido gatvėje apie 300 knygų, kurių dalis 

išleistos iki 1941 metų. Korespondentė cituoja Emiliją Jurevičienę: 

„Žmonės į mūsų namus atnešdavo knygų ir laikraščių. Mečislovas jas 

pavarty davo ir suklijuodavo . Dalį knygų nusprendžiau dovanoti 

bibliotekai. Gerai pažįstu ir pasitikiu ten dirbančiomis moterimis. Noriu, 

kad knygos paliktų jaunimui, tegul skaito ir domisi.“ Pasak Emilijos, 

šios knygos dar ne paskutinė dovana bibliotekai. Kiek anksčiau kelios 

knygos padovanotos ir kitoms bibliotekoms. 

Ar ne dėl to Mečislovas Jurevičius visą gyvenimą rinko, prireikus 

tvarkė, klijavo retus leidinius, prieškario knygas, kad tas turtas nepražūtų, 

kad pasiektų mus, kad tarnautų jau gyvenančioms ir dar gyvensiančioms 

kartoms. 


134

LYG TESTAMENTAS 

2000 m. laikraščio „Blaivioji Lietuva“ sausio numeryje, rubrikoje 

„Lietuvos didžiavyriai“, išspausdintas Alberto Griganavičiaus parengtas 

straipsnis „Ištikimybės tėvynei pavyzdys“ (pateikiamas visas). 

Bėgs metai ir dešimtmečiai, bet daug prisikentėjusi mūsų tauta 

nepamirš savo sūnų ir dukrų, kilniu savo asmeniniu pavyzdžiu mokiusių, 

kaip dera grumtis už Tėvynės laisvę, įveikti žodžiais nenusakomas kančias 

ir sunkumus. Tokiu pavyzdžiu buvo Mečislovo Jurevičiaus (1927–1999) 

gyvenimas ir ryžtinga, bekompromisė veikla Lietuvos labui. 

Mečislovo Jurevičiaus netekome likus vos pusantro mėnesio iki 

Krikščionybės 2000 metų jubiliejaus. Netekome išties tauraus mūsų 

tautos sūnaus, buvusio politinio kalinio, pasiaukojamai kovojusio už 

Lietuvos ir asmenybės laisvę, Helsinkio grupės nario, „Lietuvos katalikų 

bažnyčios kronikos“ platintojo, Kryžių kalno ir blaivybės gaivintojo, kurio 

veiklą mūsų atgimusi valstybė įvertino Vyčio Kryžiaus ordinu. 

Šviesios atminties Mečislovo gyvenimo kelias nepaprastai sunkus 

ir sudėtingas, bet ne mažiau ir garbingas. Apkaltintas antisovietine 

agitacija armijoje ir partizanine veikla, nuteistas kalėti dvidešimt 

penkeriems metams, pateko į Džeskasgano specialios paskirties lagerį, 

bet ir čia tuoj įsitraukė į pogrindinę lietuvių politinių kalinių organizaciją, 

savo pasiaukojimu, dvasios stiprybe ir tvirtu tikėjimu padėjo praregėti 

ne vienam lagerio kančių palaužtam žmogui. 

Iš lagerio Mečislovas išėjo labai subrendęs kovotojas, uoliai 

bendradarbiavo platinant „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, įsitraukė 

į Helsinkio grupę, subūrė Eucharistijos bičiulių grupę, kuri prižiūrėjo 

niokojamą Kryžių kalną ir vietoj išrautų kryžių įstatydavo naujus. Už 

tai – vėl šešeri metai lagerio, o paskui – namų areštas, palaužta sveikata, 

invalido vežimėlis. Bet ir šis neatskyrė Mečislovo Jurevičiaus nuo pasaulio. 

Kiek jėgos leido, bendravo su jaunimu, dažnais svečiais iš Lietuvos ir 

užsienio. Didysis humanistas nesmerkė savo persekiotojų ir kankintojų. 

Sakėsi išlikęs dėkingas už patirtas kančias, kurios išmokė pažinti, mylėti 

Dievą ir žmogų. Iki paskutinio atodūsio Mečislovas labiausiai troško, kad 

Lietuvoje žlugtų bolševizmas. 

1997 m. rugsėjo 24 d. Mečislovą Jurevičių namuose aplankė J. E. 

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir bendražygis Kazimieras Alminas. 

Čia pateiksiu vaizdajuostėn įrašyto pokalbio ištraukas – tai lyg Mečislovo 

135


136 

Jurevičiaus testamentas, mums linkintis pasiaukojamai eiti sunkiu 

laisvės, tikėjimo, blaivybės keliu. 

Vyskupas. Atsimenat, kai mane aplankėte Radviliškio klebonijoje? 

Mečislovas Jurevičius. Puikiai atsimenu, tik nebeatsimenu visko, 

ką tada sakiau. 

Vyskupas. Galiu priminti. Raginote, kad visiškai negerčiau. Sakėt, 

kunigas turi negerti nė lašo. Galvojau, kaip gali dabar visiškai negerti – 

juk yra visokių progų: vestuvės, susitikimai, bendravimas su žmonėmis. 

Tai tas, tai anas pavaišina. Šiluvoj suvažiuodavo kunigai į atlaidus. 

Trečiadienis būdavo kunigų blaivybės diena: galima buvo daryti blaivybės 

ar abstinencijos įžadus. Pagalvojau apie tai, kad turėčiau negerti 

nė lašo, ir Viešpaties akivaizdoje nusprendžiau. Nuo to laiko visiškai 

n egeriu alkoholio: man labai gera, dėl to neturiu jokių problemų. 

Mečislovas Jurevičius. Aš jau daugiau kaip trisdešimt metų geriu 

tik arbatą, ir niekas nepasmerkia. Pasitaikydavo būti tarp išgeriančių, 

bet man nepildavo. 

Kazimieras Alminas. Didvyriškumas ne pagal komandą krūtine 

uždengti kulkosvaidžio vamzdį, bet geriančiųjų kompanijoje išlikti visiškai 

negeriančiam. 

Mečislovas Jurevičius. Kalbėjau su tėvu Šuškevičium apie 

abstinenciją. Skaičiau daug literatūros, vis ieškojau, kad konjaką kas 

pripažintų vaistu. Neradau. Esu abstinentas vardan Dievo, Tėvynės – 

iki gyvos galvos. Žinoma, gėrė mūsų seneliai ir proseneliai. Carizmo 

pasekmės. Čia šaknys, dabar duodančios vaisius. Dėkoju Dievui, kad 

išsivadavome iš bolševizmo. Kai pusšimtis metų praeis, vėl viskas 

susitvarkys. Abstinentų daugėja. Jais tapti ir būti turi savanoriai. Kai 

tautai pavojus, ją gelbsti savanoriai. Ir vyskupas Borisevičius teigė, kad 

dabar tautą išgelbės savanoriai. Kiekvienas žmogus – nuo eilinio kataliko 

iki aukščiausio dvasininko – turi dvasiškai tobulėti. Gali būti labai geras 

kunigas ir sakyti gerus pamokslus, bet jei jis sako, kad saikingai išgeria, 

jo pamokslai žmonių nepasieks. Saikingas gėrimas – vidinio gyvenimo 

stabdis. 

Kiekviena okupacija palieka pėdsakų. Esu dėkingas bolševikams: 

įtaisė lazdą. Ir už Kryžių kalną reikėtų dėkoti saugumiečiams – jie 

išgarsino. Jei jie nebūtų įsikišę, tardę, griovę, gal niekas nebūtų žinojęs. 

Mes nežinojom, kad yra Kalantos paminėjimas. Jie manė, kad Kryžių 

nešame Kalantai paminėti, o mes nešėm visai kita intencija. Nešėm ne 

19 žmonių, o visa Lietuva buvo įjungta. Per 11 metų pastatyta apie 5000 

kryžių, kasmet po 400–500. Juos griaudavo du kartus per metus – prieš 

užšalimą ir pavasarį. Bet mes truputį neteisingai kalbame: nugriovė –

pastatė. Jei kryžių mes būtume pastatę, o jie nugriovę, tai to Kalno 

nebūtų. O mes sodinome, jie rovė, o kai rovė, tai kryžius, nors ir stovėjo 

tik kelias valandas, bet liko šaknys – ir štai jau kiek kryžių ataugo. 

Vyskupas. Kiek rovė – neišrovė! 

Mečislovas Jurevičius. Net maldininkų eisena buvo didelė rizika. 

Dabar einam apie bažnyčią. Nešamas Kristus, o žmonės kalbasi. Mes 

nešėm be jokių kalbų – tik maldos. 

Vyskupas. Eisenos dabar atgaivinamos. Ėjome iš Tytuvėnų į Šiluvą. 

Eisenos turi būti maldingos. Bet viena grupė labai gražiai meldžiasi ir 

gieda, o kitos dalinasi įspūdžiais, susitinka su draugais. Tik demonstruoja, 

kad mes laisvi, kad galime eiti. 

Mečislovas Jurevičius. Mūsų eisena buvo geresnė. Lydėjo 

saugumiečiai, o mes meldėmės ir giedojome. 

Vyskupas. Kai jus matė saugumiečiai, jūs meldėtės, o kai mus 

mato tik Dievas, mes kalbamės. Turime melstis už visą Lietuvą, ne 

tik demonstruoti save. Turime daug dirbti. Ne tik bažnyčiose, bet ir 

mokyklose, kiekvienoje šeimoje. 

Mečislovas Jurevičius. Dvasingumo be kančios nepakelsi. Mano 

tikėjimas iki lagerio – pirmąkart papuoliau 23 metų – buvo skurdus. 

Tėvo valia parengė Pirmajai Komunijai, o daugiau – nieko. Netgi rūbus 

reikia keisti, atnaujinti, o dvasinis rūbas? Tam trūksta žinių. Kai areštavo 

pirmą kartą, buvau labai nusivylęs, nebenorėjau gyventi. Septynis 

mėnesius tardė. Tik kai patekau į lagerį, supratau, ką Dievas norėjo man 

pasakyti. Jis norėjo ne tik sustiprinti mano tikėjimą, bet ir tautiškumą. 

Lageryje buvo draudžiama organizacija „Rusijos bičiuliai“, kuri rengdavo 

konferencijas, darydavo gerus darbus. Tai buvo mūsų antroji jaunystė, 

mums palengvėjo, nes ėjom su Dievu, o kiti buvo pasimetę, taikydavosi, 

kam kumščiu suduoti. Visur reikalingas Dievas. Kronikos išsilaikė, nes 

viskas buvo pastatyta ant Kristaus pamato. 

Vyskupas. Ir Kristus sako: „Be manęs jūs nieko negalit.“ Bet 

žmonės tų žodžių negirdi. Reikia kančios. 

Mečislovas Jurevičius. Kančios reikia. Žmonės mėgsta dejuoti. 

Klausiu: ar turit duonos sočiai? Jei neturit, ateikit, duosiu. Jei duonos 

yra sočiai, dar du litrai vandens, galima laisvai ir laimingai gyventi. 

Vyskupas. Duonos turime, bet meilės neturim. Sutinki žmogų – ir 

baisu. 

Mečislovas Jurevičius. Meilė gimsta kančioje, kai prispaudžia. Kai 

uždarė areštinėje tarp akiplėšų – baisu, nebuvęs gali numirti, bet aš 

niekad nesimeldžiau kaip ten – su ašaromis. Ne dėl to, kad mane suėmė, 

o dėl sūnaus – kur jis dabar. Kitiems tai neįprasta, bet kažkaip paveikė. 

137


Pradėjo mums davinį didinti. Kartą per patikrinimą meldžiausi. Atėjo 

sargybinis. „Zdravstvujte“, – persižegnojau, atsistojau, pasisveikinau. 

„Ką, meldžiatės?“ „Taip.“ „Teisingai darai!“ 

Vyskupas. Būdamas kalėjime buvote laisvas, o dabar žmonės, 

būdami laisvėje, yra blogio ir nuodėmės kalėjime. 

Mečislovas Jurevičius. Mes nieko nebijojome. O ko gi bijoti? 

Svarbiausia – pirmas žingsnis. Antrą kartą lageryje buvo lengviau. Ypač 

pagelbėjo Eucharistijos bičiuliai. Išmokė tvirtumo, susilaikymo. 

Vyskupas. Kiek turime minčių. Ir visai neišgėrę. Pasaulio žmonės, 

kai tik sueina, daugiausia išgeria ir, kai nusigeria, daug kalba, dainuoja. 

Mečislovas Jurevičius. Vienas karalius apie juos pasakė: „Ne 

dainuoja, o kriokia.“ 

Vyskupas. Tikra daina gali būti tik iš laisvos, blaivios, mylinčios 

širdies. Kas dainuoja, turi daug gėrio savyje. Turi didelės įtakos auklėjimas, 

aplinka, kokie tėvai, su kuo bendrauja. 

Mečislovas Jurevičius. Lageris – tokia mokykla, kad linkėčiau 

daugeliui pabuvoti bent porą metų, išmokti dvasingumo. Bet ir ten vieni 

randa išganymą, kiti visai nusmunka. 

Vyskupas. Mes turime skleisti moralę ir gerumą, o vaisius duos 

Viešpats. Turime sėti gerą sėklą, kaip jūs sėjot, būti tvirtos valios. 

Mečislovas Jurevičius. Mes nesėjom, bet mums sėjo. Mes 

rengdavom konferencijas po darbo Kryžių kalne – studentai, inteligentai, 

darbininkai. Buvau dar jaunas. Sakydavo: „Jūs būsite reikalingi.“ 

Galvodavau: „Kam aš būsiu reikalingas?“ Pasirodo, galima kai ką padaryti. 

Daug rašoma atsiminimų apie kaulų laužymus, šaltį, badą lageriuose, bet 

nerašoma apie lagerininkų dvasingumą. Vien apie mūsų Kūčių vakarienę 

galima pjesę parašyti. Meilės čia turime mažai, o lageryje meilė žydėjo. 

Turi dvejus baltinius, vienus atiduodi neturinčiam. Esu dėkingas, kad 

papuoliau į lagerius ir pažinau kančią. Kas yra kančia? Dievo telegrama. 

Susimąstyk, reiks išeiti. Turiu dėkoti saugumiečiams, kurie ir Kryžių kalną 

išgarsino. 

Vyskupas. Matydami jūsų ir kitų tvirtą dvasią, tikėjimą, daugelis iš 

jų atsivertė. 

Mečislovas Jurevičius. Kryžių kalnas panašus į mūsų tautos likimą – 

griovė, naikino, bet išliko. 

Vyskupas. Džiaugiuosi, kad teko vėl susitikti. Visagalio Dievo 

palaima telydi. Ramybė jums! 

Mečislovas Jurevičius. Ačiū. Palaimą ir džiaugsmą atnešėte į 

namus. 

138

PRISIMINIMAI 

Mečislovo ir Emilijos Jurevičių duktė 

ANGELĖ JUREVIČIŪTĖ-JANULIENĖ prisimena 

Nesvarbu, kad tai buvo labai seniai, net prieš 70 metų, bet pamiršti 

to, kas buvo atimta iš mano vaikystės, neįmanoma. O atimta buvo labai 

daug – Tėvelio meilė man ir mano Mamytei. Ir mano meilė jam. Tėvelio 

nebebuvo su mumis dar prieš man gimstant, nes pasibaigus karui jis 

išėjo į partizanų būrį, vėliau kurį laiką gyveno Gedaičiuose, susituokė 

su mano mama Emilija Kundrotaite, o 1948 m. vasarą buvo paimtas į 

sovietinę armiją, tos tarnybos metu nuteistas ir išvežtas į lagerį dvidešimt 

penkeriems metams. 

Žinoma, tai nėra mano prisiminimai, tai tik žinojimas, kas ir kaip 

tuo metu klostėsi. O prisiminimai prasideda nuo senelių, mamos ir mano 

gyvenimo gražiame vienkiemyje Gedaičių kaime, Šakynos apylinkėje, 

Šiaulių rajone. Mūsų sodyboje buvo du vyšnių sodai, kurie man, mažai 

mergaitei, atrodė dideli. Pro šalį tekėjo negili Žarės upė, kurioje aš su 

Į vieną vietą susirinko keturių kartų atstovės. Iš dešinės: MečislovoJurevičiaus žmona Emilija, 

duktė Angelė Jurevičiūtė-Janulienė, anūkė Vaiva Janulytė ir proanūkė Ūla Janulytė, 

Angelės sūnaus Vaidoto duktė 

139


140 

savo pusseserėmis Gražina ir Birute braidydavome, atlėkusios per 

ramunių ir rugiagėlių pievą, pilną drugelių. Toje pievoje ganėsi mūsų 

karvės ir avys, o kieme buvo pilna vištų, ančių ir žąsų. Vasarą visi, kas 

tik galėjome, grėbdavome šieną. Aš ir dabar prisimenu tą nuostabų, 

nė su kuo nesulyginamą džiūstančio šieno kvapą, tylius vakarus, 

kvepiančius mišku ir gėlėmis, besileidžiančią saulę. Mano pusseserių 

tėveliai, Žagarės miestelio mokyklos mokytojai Joana (Mamytės sesuo) 

ir Antanas Rudauskai, buvo tiesiai iš mokyklos, iš pamokų, stribų išvežti į 

traukinį ir ištremti į Sibirą, todėl jų tris mergaites Angelę, Birutę ir Gražiną 

augino kita Mamytės sesuo – Justina. Po Stalino mirties teta Joana grįžo 

į Lietuvą, o Antanas Rudauskas, prieškario Lietuvos karininkas, ten ir 

mirė likus dviem mėnesiams iki laisvės. Esą nuo širdies ligos, bet kas 

žino, ar nebuvo su juo susidorota. Mano pusseserė Gražina, kuriai, kai 

ištrėmė jos tėvus, buvo tik penkeri, išgyveno panašią dramą kaip ir aš: 

grįžus iš Sibiro mamai Joanai Rudauskienei, ji ilgai negalėjo prie jos 

priprasti, negalėjo suvokti, kad jos mama yra ta, kuri grįžo, o ne ta, kuri 

augino ją septynerius metus. Abiem buvo skaudu. Bet visų skaudžiausia, 

kad mergaitės liko be tėvo. Viešpatie, kiek šeimų suluošino Lietuvos 

okupacija, Stalino režimas, kiek likimų sulaužė, kiek kraujo sugėrė mūsų 

žemė, kiek skausmo – dangus. 

Justina buvo labai geros širdies, nuoširdžiai rūpinosi sesers Joanos 

mergaitėmis, buvo puiki siuvėja, todėl ne tik Rudauskaitės, bet ir aš 

puošiausi jos itin meniškai pasiūtais drabužėliais. 

Du Mamytės broliai partizanai Steponas ir Gasparas taip pat buvo 

ištremti į Vorkutos anglių kasyklas. Po Stalino mirties abu grįžo iš lagerių 

ir nugyveno ilgą gyvenimą. Dėdė Steponas ir dabar dar gyvas, gyvena 

Ariogaloje, jam devyniasdešimt penkeri. 

Didelė buvo mūsų giminė: iš Tėvelio pusės turėjau tik tris dėdes ir 

vieną tetą, o iš Mamytės – dešimt tetų ir dėdžių, kurių net kelios šeimos 

gyveno Gedaičiuose. Skaičiuojant per abi puses aš turėjau daugiau nei 

dvidešimt pusbrolių ir pusseserių. 

Mažas buvo Gedaičių kaimas – tik keli Mamytės giminių Kundrotų 

kiemai. Jau mano vaikystės metais iš kai kurių sodybų buvo likę tik 

griuvėsiai ir gražių sodų likučiai. Prie mūsų namų augo didelis gluosnis – 

jis ir dabar tebesiūruoja plyname lauke. Melioracijos šuoras nunešė 

paskutinius pastatus. Liko tik prisiminimai. 

Man buvo aštuoneri. Labai gerai prisimenu tą dieną, kai mano 

seneliai ir mudvi su Mamyte laukėme sugrįžtančio Tėvelio, kuris turėjo 

pasirodyti nuo Mimaičių kaimo, nuo savo tėviškės. Ir tikrai: iš tos pusės 

pasirodė pilkas siluetas, pamažu artėjantis prie mūsų namų. Žmogus

uvo apsirengęs prastais drabužiais (vėliau sužinojau – kalinio), per 

petį nešėsi maišelį. Šitas žmogus yra mano tėtis? Praėjo nemažai laiko, 

kol pripratau prie jo ir suvokiau, regis, tokią paprastą tiesą: turiu Tėtį! 

Turiu! 

Kolchoze buvo darbo, bet nebuvo duonos. Reikėjo ko nors imtis, 

todėl mūsų šeima išsikėlė gyventi į Šiaulius. Sunku buvo ir čia. Mama 

gavo menkai mokamą šeimininkėlės darbą vaikų darželyje, o tėčiui 

gauti darbą trukdė praeitis ir specialybės neturėjimas. 1957 m. mes visi 

trys išvažiavome į Vorkutą – tėvai norėjo nors kiek užsidirbti, išbristi iš 

juodo skurdo. Ten jie ėmėsi gerai mokamo, bet labai sunkaus darbo – 

šarvoti mirusiuosius, kasti kapo duobes. Juos nuolatos lydėjo skausmas, 

netektys. Vorkutoje, kai man suėjo 10 metų, kartu su lietuvių kalinių 

vaikais priėmiau Pirmąją Komuniją iš lietuvio kunigo, kalėjusio kartu su 

visais, rankų. 

Mane nuo Tėčio skyrė ne tik laikas, bet ir jo radikalios pažiūros: 

jis neleido man būti pioniere, nors mokykloje niekas neklausė, ar aš 

noriu ja būti, tiesiog įrašė kartu su visais klasės mokiniais, ir viskas. 

Tėvelis plėšė ir kitaip naikino mano raudonus pionieriškus kaklaraiščius, 

mokytoja mane už tai bardavo, aš verkdavau ir galvodavau apie Tėvelį 

nelabai gražiai. Vėliau jis neleido man tapti komjaunuole. Tada jau aš 

griežtai atsisakiau stoti į komjaunimą ir vienintelė klasėje buvau ne 

komjaunuolė. O Šiaulių miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ pripaistė 

visokių nesąmonių, esą Tėtis manęs, studentės, neberėmė finansiškai 

už tai, kad aš įstojau į komjaunimą, esą aš pabėgau nuo tėvų į Vilnių, 

sukūriau savo šeimą. 

Prisimenu Tėvelio teismą Vilniuje. Mes buvome su Mamyte. Labai 

sunku buvo matyti tą vaizdą, girdėti ten skleidžiamą melą. Buvau į teismo 

posėdį atsinešusi šiek tiek maisto, kurį tikėjausi perduoti Tėveliui, bet 

apsaugininkai neleido prie jo prisiartinti, nesutiko perduoti jam paketėlį. 

Atrodė, kad teisiamas didžiausias nusikaltėlis, nuožmus galvažudys. Po 

teismo Tėvelis buvo išvežtas į Lukiškių kalėjimą ir apgyvendintas čia kartu 

su kriminaliniais nusikaltėliais. Mums su Mamyte buvo leista tik kartą 

per mėnesį aplankyti jį ir perduoti nustatytą kiekį maisto. Vėliau jį išvežė 

į Kištymą, už Uralo. Ten sąlygos buvo šiek tiek geresnės nei kalėjime, 

kaliniai galėjo bendrauti tarpusavyje. Per trejus jo kalinimo metus mes 

su Mamyte tik vieną kartą gavome leidimą aplankyti jį ir nedelsdamos 

nuskridome. Dar ir dabar man stovi akyse vaizdas, kaip jis prie barako 

durų mus išlydėdamas ir atsisveikindamas moja ranka – toks suvargęs, 

su kalinio drabužiais, o sargybiniai stovi iš abiejų pusių, saugo. 

141

Tėvelis buvo labai stiprios dvasios žmogus. Gilus tikėjimas padėjo 

jam atlaikyti visus sunkumus, tačiau griežtas lagerio režimas, gyvenimas 

be šeimos ir Tėvynės atėmė sveikatą, sugadino jo širdį. 

Dievas ir Tėvynė mano Tėveliui buvo gyvenimo prasmė. Visą savo 

gyvenimą jis paaukojo tikėjimo stiprinimo ir Lietuvos išlaisvinimo iš 

okupantų tarnystei. Kiek reikia turėti drąsos ir ištikimybės einant kovos 

keliu, kartais – tiesiai į ugnį! Visada skauda širdį prisiminus jo paskutines 

gyvenimo dienas, kurias praleido Šiaulių ligoninėje gydytojų prižiūrimas. 

Visą savaitę mes su broliu Jonu dieną ir naktį budėjome prie 

jo, matėme, kad sveikata silpsta, bet dvasiškai jis buvo žvalus – laukė 

palaimingo susitikimo su Dievu. 1999 m. lapkričio 13 d. apie 17 val. prie 

jo lovos buvome aš, Mamytė, mano brolis Jonas ir Tėvelio brolis Antanas. 

Staiga mane apglėbė tarsi kažkokia ramybė. Vėliau paaiškėjo, kad ir kiti 

patyrė tą patį jausmą. Atrodė, lyg kažkas švelniai apkabino mane ir 

pakėlė į viršų. Neverkiau. Ir nesupratau kodėl. Diena buvo apsiniaukusi, 

bet Mamytė sakė mačiusi, kad kažkokia šviesa išėjo pro palatos langą. 

Mano širdies skausmas atėjo vėliau ir nepaleido visą mėnesį. Dabar jau 

galiu pasakyti, kad tai buvo Dievo dovana mums – mes visi patikėjome, 

kad Tėvelio siela nukeliavo į amžinybę. 

Aš dėkinga Tėveliui, kad jis man padovanojo tikėjimą, tik jo dėka aš 

nebegaliu neužeiti į Dievo šventovę. Tai didžiausia Tėvelio dovana man – 

mylėti ir garbinti Dievą. 


142 

J. E. Šiaulių vyskupas EUGENIJUS BARTULIS prisimena 

Buvau jaunas kunigas, kelis mėnesius dirbęs Kelmės Švč. Mergelės 

Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vikaru, visai neseniai perkeltas į 

Radviliškį ir pradėjęs eiti Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo 

bažnyčios vikaro pareigas. Regis, 1978 m. vasarą atėjo pas mane 

vidutinio amžiaus vyras, kokiais dvidešimčia metų vyresnis už mane, 

pareiškė norįs pasikalbėti ir ėmė pasakoti apie Lietuvos politinę padėtį, 

okupaciją, apie jaunimą, kuriam reikia padėti susiorientuoti gyvenime, 

nes mokymo įstaigų sovietinė ideologija žaloja jauno žmogaus dvasią ir 

net psichiką, apie būtinumą visais įmanomais būdais skleisti blaivybę. 

Susipažinome. Mano svečias prisistatė esąs Mečislovas Jurevičius ir tiesiai 

šviesiai išklojo: „Esate jaunas kunigas, į jus nukreiptos visos parapijos 

akys, todėl atvažiavau prašyti, kad jūs būtumėte ne tik blaivininkas, bet 

ir abstinentas, visiškai nevartojantis jokių alkoholinių gėrimų. Noriu, kad 

būtumėte pavyzdys ne tik pasauliečiams, bet ir kunigams.“ Kad, sakau, aš

ir negeriu, tik kai reikia ką nors, tarkim, svečią, pavaišinti ar kokį sandorį 

sudaryti. Tik palaikydamas kompaniją. Ne, sako man Mečislovas, ne apie 

tai šnekame, noriu, kad prižadėtumėte niekada, nieko, nė kiek, nė su 

kuo, jokia proga! Tai gerai, sakau, kol aš dar vikaras, tai lengviau, bet 

jeigu kada teks klebonauti, tartis dėl daugybės ūkiškų reikalų, kokių 

remontų ar statybų, tai jau niekaip neišeis. Juk menkiausio darbelio 

niekas nesiims nepavaišintas. Žodžiu, mudu su Mečislovu Jurevičiumi 

nesusitarėme – negalėjau aš jam duoti pažado, kurio gal ir netesėsiu. 

Praėjo metai. Ir vėl sulaukiau Mečislovo Jurevičiaus, atskubėjusio 

į svečius, į tą patį Radviliškį. 

– Na, tai kaip, kunige, ar pasiryžote? 

– Visiškai tai ne, bet piktnaudžiauti nežadu. Niekada to ir nedariau. 

Manau, kad ir nedarysiu. Tą tai tikrai galiu tvirtai pažadėti. 

Pasišnekėjome. Aptarėme kunigų ir pasauliečių gyvenimą. 

Mečislovas ilgai ir nuoširdžiai aiškino man, kokią baisią kainą moka mūsų 

tauta už girtavimą, kaip sovietinė ideologija ir okupantų statytiniai bruka 

mums pragaištingas, svetimas „vaišinimosi“ tradicijas, griaudami Lietuvos 

gyvenimą, nužmogindami jaunuolius, girdomus net per vidurinės 

mokyklos išleistuves, dar visai geltonsnapius, dar nesubrendusius. O 

augantys išsigimimų skaičiai, vis didėjantis protinio atsilikimo negalią 

turinčių vaikų mokyklų poreikis. Kas, jeigu ne kunigai turi būti pirmieji 

kovos už blaivybę gretose? Suprantu, kad ir mokytojai, ir gydytojai, ir 

mes visi, suaugusieji ir susipratusieji, turime tai daryti. Šiaulių bažnyčios 

klebonas Ignacas Štachas, Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kiek 

dar nežinomų kunigų blaivininkų ir abstinentų būta! 

Ir tądien mūsų pokalbis su Mečislovu Jurevičiumi baigėsi be to 

rezultato, dėl kurio jis atvažiavo. Daugiau ir nebevažiavo. Bet mažas 

garstyčios grūdelis krito į išpurentą dirvą. Dygo nesunkiai ir neilgai. 

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, visų tikinčiųjų ir praktikuojančių 

maldininkų persekiojimai aktyvėjo. Todėl 1948 m. susikūrė slapta 

lietu vių katalikų savišvietos draugija „Aušros Vartų Mergelės Marijos 

kolegija“, bet saugumiečiai ją greitai susekė ir 1950 m. likvidavo. Tačiau 

kai įsikūrė Eucharistijos bičiuliai, nelegali katalikų jaunimo organizacija, 

ir pradėjo organizuotai keliauti prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, 

ten pasikeisdami kalbėti rožinį, tapo aišku, kad tikinčiųjų teroras 

duoda atvirkštinį efektą. 1979 m. lapkričio 16 d. savo pirmąsias veiklos 

metines čia šventė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Iš visos 

Lietuvos suvažiavęs jaunimas sveikino šį renginį ir jo dalyvius. Nuo tada 

kasmet lapkričio viduryje (tarp šių dienų būtinai turėdavo būti lapkričio 

143

16-oji) vykdavo Aušros Vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidai. 

Jie tęsdavosi aštuonias dienas. Viena tų atlaidų diena, trečiadienis, 

būdavo Kunigų ir blaivybės diena. Tokios intencijos dienų būdavo ir 

kituose atlaiduose. Vasarą atlaidai vykdavo Žemaičių Kalvarijoje, ankstyvą 

rudenį, pirmoje rugsėjo pusėje, – Šiluvoje. Čia 1979 m. rugsėjo 8-ąją 

tyliai ir prisiekiau Švč. Mergelei Marijai, kad būsiu ne tik blaivi ninkas 

(koks ir iki šiol buvau), bet, kaip prašė Mečislovas, būsiu abstinentas: 

niekada, nė su kuo, jokia proga, jokio alkoholio. 

O Mečislovą Jurevičių prisiminiau visada. Todėl atvykęs dirbti 

į Šiaulius jį pirmiausia ir aplankiau. Juk turėjau padėkoti už tą gerą, 

teisingą, primygtinai padovanotą mintį tapti laisvam nuo nereikalingo, 

dar ir kenksmingo sveikatai, blogą pavyzdį rodančio veiksmo. Štai jau 

daugiau kaip keturiasdešimt metų praėjo nuo mano abstinencijos 

priesaikos, o jokie darbai nesustojo, visi priprato prie tokio mano 

apsisprendimo ir priėmė teigiamai. Netgi linksmai. Nežinau, ar kas nors 

pasekė mano pavyzdžiu, bet labai džiaugčiausi, jeigu taip būtų atsitikę. 

KAZIMIERO ALMINO prisiminimai apie MEČISLOVĄ JUREVIČIŲ 


144 

1972 m. Šiauliuose, Spindulio gatvėje, buvo apgyvendintas naujas 

penkiaaukštis namas (Nr. 6). Jame gavo butą ir Mečislovo Jurevičiaus 

šeima – penktame aukšte. Ta pačia laiptų aikštele dalijosi su dailininko 

Gedimino Tamošiūno šeima. Aukštu žemiau apsigyvenau aš su tėvu, 

žmona ir trimis vaikais. Apie šaunesnius, įdomesnius kaimynus net 

negalėjau pasvajoti. Tuomet dirbau Šiaulių pedagoginiame institute, 

dėsčiau estetinio auklėjimo teoriją ir metodiką, rašiau mokslinį darbą, 

todėl bendravimas su dailininku Gediminu Tamošiūnu abiem pusėms 

buvo malonus ir naudingas. Gediminas pirmiausia rodydavo savo 

paveikslus ir niekada neįsižeisdavo dėl pastabų, filosofinių pamąstymų, 

net jeigu jie būdavo ir kritiški, nors šiaip buvo ūmaus būdo žmogus. 

Jiedu abu su Mečislovu buvo politiniai kaliniai, seniai pažįstami, artimi 

savo pažiūromis ir lemtimi, o mano brolis irgi buvo politinis kalinys. 

Šiuo požiūriu abu buvo artimi ir man, visada turėjusiam tvirtą nuomonę 

dėl krikščionybės ir Lietuvos nepriklausomybės. Pas Jurevičius stebino 

asmeninės bibliotekos turtai: Vytautui Didžiajam skirtas albumas, 

filosofo Stasio Šalkauskio raštai, A. Šapokos „Lietuvos istorija“, gausybė 

retų, prieškario leidimo literatūros brangenybių. Nors aš turėjau knygų 

per 3000 egzempliorių, tačiau tokių kaip pas Mečislovą nebuvau matęs.

Dalį jų Mečislovas laikė atvirai, neslėpdamas, bet daug buvo ir tokių, 

kurių svetima akis neturėdavo pamatyti. Būdavo, duoda Mečislovas 

naujam pažįstamajam paskaityti kokią bibliografinę ar istorinę (juolab – 

pogrindžio literatūros) retenybę ir žiūri į akis: kaip reaguosi? Jis jau vien 

iš veido išraiškos tiksliai nustatydavo žmogaus politines nuostatas. 

Ir dar. Noriu pateisinti Mečislovo griežtumą vaikų ir giminių 

atžvilgiu. Man prisimena skaudūs atvejai. 

Kai generolas Jonas Žemaitis buvo suimtas Maskvoje, NKVD 

darbuotojai tokią klastą panaudojo: nufotografavo dvylikametį jo 

sūnų su pionierių kaklaraiščiu ir išsiuntė nuotrauką į Maskvą. Enkavėdistų 

vadovai, niekaip negalėję palaužti partizanų vado, pasistengė 

bent jau įskaudinti jį, rodydami nuotrauką: „Va, žiūrėk, koks tavo kovos 

rezultatas – tavo vaikas eina visai kitu keliu, atsisako tavęs, supranta, kad 

sovietų valdžia yra geriausia.“ 

Pasiryžimas geriau žūti, bet netarnauti okupantams, nekolaboruoti, 

nestoti į jų organizacijas buvo daug kartų garbin gesnis. Išlikę 

vienos jaunuolės, Irenos Sarpaliūtės, motinos žodžiai: „Dukrele, neišduok 

žmonių! Nebijok mirties. Geriau aš tave matau negyvą miestelio 

aikštėje, negu sužinau okupantams tar nau jančią...“ 

Jeigu visos Lietuvos laisvė, jos žmonių ateitis yra svarbiau už 

asmeninį malonų gyvenimą šeimoje, aukojamasi dėl aukščiausių 

vertybių. Šeimos nariai – tai lyg aš. 

Aš buvau dar atsargus – kaip tik tuomet labai susidomėjęs rašiau 

mokslinį darbą apie tai, kaip per pojūčius (lytėjimą, klausą, regėjimą) 

suvokiamas menas formuoja žmogaus asmenybę. Labai rūpėjo 

tas tiesas išsakyti, apginti, „prinešti“ prie kiekvieno žmogaus, ypač 

neradusio savojo kelio, besiblaškančio abejonėse, draskomo svetimos 

pražūtingos ideologijos, tikėjimo ir Bažnyčios niekinimo. Nors visi trys – 

Mečislovas, Gediminas ir aš – buvome disidentai, kovotojai už Lietuvos 

nepriklausomybę, religijos laisvę, visų trijų kovos metodai buvo skirtingi, 

o KGB mus visus verbavo vienodai: per įkalbinėjimus, bauginimus, 

grasinimus arba įpareigojimus informatoriams susidraugauti su 

sekamaisiais. Mečislovas su kagėbistais kalbėdavo su šypsena, nė kiek 

neslėpdamas savo pažiūrų, aiškiai didžiuodamasis tuo, kad yra lietuvis 

patriotas, tikintis, mylintis visą Dievo karaliją, nesmerkiantis nė vieno 

žmogaus, taip pat ir jį verbuojančio, suklaidinto ar svetimos tautos 

atstovo. Visą skausmą ir apmaudą jis išgyvendavo savyje. Tikriausiai dėl 

to pirmasis infarktas jį ištiko teisme ginant kareivuką, atsisakiusį prisiekti 

SSRS armijoje ir dėl to patyrusį patyčių. Rusijos ligoninėje Mečislovas 

visiems aiškino, kad Lietuva yra okupuota ir turi išsivaduoti iš okupacijos. 

145


146 

Jo tikėjimas prigimtiniu kiekvieno žmogaus padorumu buvo tiesiog 

nepajudinamas. 

Gediminas Tamošiūnas tokiose situacijose buvo griežtas, nesitaikstantis, 

neieškantis kompromisų. Kartą KGB verbuotojas apsilankė 

pas Gediminą Tamošiūną ir siūlė pranešinėti apie M. Jurevičių, kitus 

disidentus. Tai išgirdęs Gediminas pačiupo iš virtuvės mėsai kapoti 

kirvuką ir deg damas pykčiu sušuko: „Dink, o tai praskelsiu galvą!“ 

„Svečias“ dingo ir daugiau nebepasirodė. Prisibijojo Gedimino. Kai 

KGB darė mano bute kratą, aš jiems pasiūliau išgerti kavos (Mečislovo, 

matyt, įtaka). Tik žmona kategoriškai atsisakė: „Ne. Kavos aš jiems tikrai 

nevirsiu.“ 

Su mano vadovaujamais studentų muzikos kolektyvais dažnai 

koncertuodavome Lietuvoje ir už jos ribų, miestuose, kurie sudarė 

vadinamąjį Rusijos aukso žiedą (rus. zolotoje kalco Rosiji). Prieš koncertus 

aš pasakydavau trumpą kalbą apie tikrąją (ne sovietinę) Lietuvos 

istoriją, pateikdavau tik oficialiai patikrintus, žinomus, bet slepiamus 

faktus: kad 1905 m. Lietuva buvo raštingesnė už Rusiją, nors buvo 

draudžiama lietuvių kalba, kad Lietuvos konstruktorius Kazimieras 

Simanavičius raketą pagamino anksčiau, nei tai padarė Ciolkovskis ir 

pan. Jokios propagandos ir agitacijos – tik faktai. Niekas, atrodo, iš 

studentų neapskundė. Po nepriklausomybės atgavimo atsivėrusiuose 

KGB archyvuose suradau, jog 1981 ar 1982 m. KGB veikėjai nusprendė, 

kad prie jau esamų informatorių, renkančių ir pateikiančių žinias apie 

mane, reikia priskirti dar vieną, bet šis turėtų ne verbuoti, o susidraugauti, 

įgyti pasitikėjimą. Vienas toks iš naujų pažįstamų pasiūlė paskaityti 

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ tomelį, bet aš atsisakiau. Per 

menkai pažinau žmogų, o gal ir nuojauta pakuždėjo. 

Kartą KGB būstinėje Šiauliuose apklausos metu Juškys reikalavo 

parašyti trumpą Mečislovo Jurevičiaus charakteristiką. Parašiau: „Drg. 

Juškiui kategoriškai reikalaujant pateikiu žinias: Mečislovas Jurevičius 

yra ramus, darbštus, draugiškas žmogus, nepakantus bet kokioms 

blogybėms, nesąžiningumui, melui, keiksmažodžiams, nemandagumui.“ 

KGB darbuotojo išvaizda pasidarė surūgusi... Siūlė palengvinta tvarka 

gauti profesoriaus vardą pedagoginiame institute, jeigu viešai parašysiu 

straipsnį ir pasmerksiu Mečislovą Jurevičių kaip buržuazinį 

nacionalistą, nusikaltėlį, kitus nurodytus asmenis. Pasakė profesorių 

pavardes, kuriems jau yra taip laipsnius suteikę. Robertas Grigas sakė, 

jog iki paskutinės sekundės dar nežinojo, ar duos priesaiką sovietinėje 

armijoje, ir tik paskutinę sekundę apsisprendė neduoti, o man nekilo 

jokių abejonių dėl pasirinkimo – atsisakiau iš karto ir galutinai, nors

grasino, kad neleis apsiginti beveik baigto mokslinio darbo, jokio darbo 

niekur negausiu, vaikai niekur neįstos mokytis. Visus grasinimus įvykdė. 

Broniaus Prėskienio knygoje „Nuo instituto iki universiteto“ yra mano 

parašytas straipsnis apie tai. Bendražygiai, išgirdę apie KGB kratą mano 

namuose ir tardymus, saugodamiesi ir bijodami kratų, vienas visus 

draudžiamus leidinius sumetė į šulinį, o kitas, kuris tuomet statėsi sodo 

namą, tuos leidinius sudėjo į tarpusienį. Visiems už disidentinę veiklą 

grėsė dideli nemalonumai, ir ne tik asmenims, bet ir šeimoms, giminėms, 

draugams. Vieni „iškrisdavo“ iš balkono, kiti patekdavo po pienovežiu, 

dar kitus rasdavo paskendusius. Pavojus gyvybei buvo nuolatinis, bet 

baimės nebuvo. Atvirkščiai – norėjosi padaryti kuo daugiau, plačiau 

paskleisti gyvą žodį. Teikė džiaugsmą šviesėjanti ir besivaduojanti iš 

baimės Lietuva. 

Grįžęs iš lagerio po antrojo kalinimo Mečislovas rado mane 

bedar bį, be pajamų. Jis nešiojo įsisegęs į atlapą mažą kryželį, parodė 

ir paklausė: „Gal galėtum pagaminti daugiau tokių kryželių?“ Buvau 

liaudies meistras, turėjau galimybę pirkti melchiorą Vilniuje. Pasidariau 

pats spaudą, presą ir ėmiau gaminti. Malonus jausmas buvo matyti 

atlaiduose su mano padarytais kryželiais atlapuose ne tik disidentus, 

bet ir daugelį jau baimės atsikračiusių žmonių. Dar drožinėjau juostines, 

rankšluostines, kuriose būdavo įvertos juostos su tautiška giesme ar 

Jono Strielkūno žodžiais: „Ir visus mus Lietuva augino tarsi lauką žydinčių 

rugių.“ Jas pirkdavo ir dovanodavo užsienio lietuviams. Išgyvenome 

su Mečislovu ir be sovietinio darbo, sėkmingai plito ir toliau po Lietuvą 

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kiti leidiniai. Mečislovas, nors 

nualintas kalinimo, sugebėjo ir pats nepalūžti, ir artimui padėti. Jis visada 

mane mokė: „Ramiai, Kazimierai, be ekstremizmo, be radikalumo, 

nors tuo ir kaltins mus priešai. Ramiai. Nepulk prieš garvežį su šakėmis. 

Mokyk ir auklėk savo gyvenimu. Kai reikės pakeisti areštuotuosius, 

pasakysiu, kada imtis kitų darbų.“ Teisingi buvo jo pamokymai. 

1989 m. buvo sudaryta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) 

sąžinės, laisvės ir etikos komisija, kuriai vadovauti teko man, kaip 

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui. Menu, pirmieji klausimai, dėl kurių 

nuspręsta kreiptis į oficialią valdžią, buvo tokie: 1. Dėl leidimo Gedulo 

namų šarvojimo salėse pakabinti katalikišką kryžių; 2. Dėl Mečislovo 

Jurevičiaus, neteisėtai atleisto iš darbo Aklųjų ir silpnaregių gamybinio 

mokymo kombinate, reabilitavimo, jo teisių atkūrimo ir kompensacijos 

už priverstinę pravaikštą išmokėjimo. (Deja, tame kombinate dirbę 

vadovai buvo nepasikeitę: niekas nieko Mečislovui nekompensavo.) 

3. Dėl laisvo tikybos mokymo tėvams pageidaujant. 

147


Ryškėjo ir dar vienas rūpestis: 

Mečislovo sveikata silpo, 

širdis streikavo, jis jau beveik 

nevaikščiojo, vėliau galėjo judėti 

tik bute (penktas aukštas!) neįgaliojo 

vežimėlyje. Rašiau prašy 

mus, kad butą penktame 

aukš te pakeistų į butą pirmame 

aukš te. Ėjau per valdžios vyrų 

ka binetus žodžiu prašydamas to 

paties, aiškindamas padėtį, vardy 

damas Mečislovo nuopel nus. 

Vieni nekreipė jokio dė mesio, 

ki ti pažadėdavo, bet nie ko neda 

rydavo. Mano įmo nėje dir bo 

toks stipruolis Vaclo vas Zaboras. 

Jis vienas galė davo panešti tokius 

ketinių židi nių ugniakurus, 

ko kius vos panešdavo du vyrai. 

Pa prašiau jo prižiūrėti Mečislovą: 

nunešti jį į vonią, įkelti ir 

iškelti iš vežimėlio. Iš pradžių jam 

už tokį darbą dar mokėdavau, 

o vėliau jis pats tai darė su 

Kazimieras Alminas ir Mečislovas Jurevičius 

popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo 

Kryžių kalne iškilmėse 

malonumu ir džiaugėsi bendravimu su Mečislovu, tokiu įdomiu ir išmintingu 

žmogumi. Kai į Kryžių kalną atvyko popiežius Jonas Paulius II, 

prikalbinau Mečislovą ten nuvykti, nuvežiau savo mašina su jo veži mėliu. 

Priėjęs prie Mečislovo popiežius paėmė jį už rankos, palaimino. Malonu 

man buvo būti šalia. 

Dėl Mečislovo buto plakėmės kaip žuvys, išmestos ant ledo, 

kol 1999 m. Šiaulių miesto savivaldybės direktoriumi tapo Justinas 

Sartauskas – jis rado būdą išspręsti klausimą, sutvarkė visus formalu mus. 

Kaip tik tomis dienomis, lapkričio pradžioje, Mečislovas buvo paguldytas 

į ligoninę. 1999 m. lapkričio 13 d. Šiaulių ligoninėje jo iškankinta širdis 

nurimo amžinai. Partizanui, disidentui, rezistentui, sovietinių lagerių 

kaliniui, Kryžių kalno ir tikėjimo gaivintojui, blaivininkui, taikiausiam 

žmogui, niekada nė vieno asmens nelaikiusiam savo priešu, galėjusiam 

pasimelsti net už savo kankintojus, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui 

Mečislovui Jurevičiui prieš dvi savaites sukako septyniasdešimt dveji. 

148

Mečislovo Jurevičiaus memorialinė lenta. 

Autorius – dailininkas Darius Augulis 

Po Mečislovo Jurevičiaus mirties praėjo 15 metų. Tos sukakties 

dienomis buvo suorganizuota konferencija „Žingsniai Lietuvai“, 

fotomenininkas Ričardas Dailidė surengė gražią ir iškalbingą parodą 

Mečislovui Jurevičiui prisiminti. Konferencijos dalyviai ir parodos 

lankytojai išsakė įsitikinimą, kad Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius 

M. Jurevičius, visą sąmoningą gyvenimą pašventęs kovai už laisvos 

Lietuvos ateitį, vertas ne tik proginio paminėjimo, bet ir ilgalaikės 

atminties. Parodos metu buvo parašytas prašymas Šiaulių miesto 

savivaldybei, kurį pasirašė 24 iškilūs Šiaulių miesto kultūros žmonės. 

Rašte išdėstyti trys punktai. Šiaulių miesto savivaldybė kartu 

su Mečislovo Jurevičiaus bendražygiais įstengė pasirūpinti tik vienu: 

2016 m. žiemą prie namo, kuriame gyveno Mečislovas, buvo pritvirtinta 

memorialinė lenta. Nei gatvės pavadinimo, nei miesto garbės 

piliečio vardo (po mirties), nei kito įvertinimo Mečislovas Jurevičius 

nesulaukė. Tikėkimės, tas darbas paliktas ateičiai. 

149


150

SESUO EGIDIJA (GENĖ BRUŽAITĖ) SJE: DVASIOS VADOVAS 

Sesuo Egidija SJE (Genutė Bružaitė), vos iškopusi iš paauglystės 

metų, jau pasvajodavo apie vienuolės gyvenimą. Ėjo XX a. aštuntas 

dešimtmetis – reikėjo elgtis atsargiai, nežymiai išnykti iš triukšmingo 

bendraamžių gyvenimo. Genutės tėvai tuo metu iš kaimo persikėlė 

gyventi į Šiaulius, o ji įstojo mokytis į technikumą. Jau buvo susikūrę 

Eucharistijos bičiuliai, bendravimas su kuriais greitai tapo mergaitei 

tikrąja dvasios atgaiva. Ji nuoširdžiai stebėdavosi Mečislovo Jurevičiaus 

malda, visišku panirimu į ją, atsiribojimu nuo pasaulio, aplinkos, jos 

spalvų, garsų, šalia esančių žmonių. Atrodė, kad viskas telpa jo maldoje: 

Dievas, Tėvynė, ištikimybė, meilė, atgaila. Maldos nuoširdumas, visiškas 

pasitikėjimas Dievu, džiaugsmas gyventi nuolat kovojant už Dievą ir 

Tėvynę, bet ne su klystančiu ir piktu bedaliu valdininku padarė Mečislovą 

Jurevičių Genutės Bružaitės neoficialiu dvasios vadovu. „Jis visai 

nepa žįsta baimės jausmo. O aš? – klausė savęs Genutė, važiuodama 

autobusu ir paslapčiomis veždama ant sienos kabinamą kryžių, 

pagamintą Stanislovo Čilinsko, Mečislovo draugo. – Ar išdrįsčiau dabar 

išvynioti ir visiems parodyti kryžių? Gal išdrįsčiau?“ Dar vaikystėje ten, 

Palendrės kaime, kai svetima močiutė Antanina vesdavosi ją į Šaltenių 

bažnytėlę, dabar jau nuverstą, mergaitė nieko nebijojo, nes šalia buvo 

močiutė, kuriai gyventi padėjo Genutės tėvai. 1975 m. Genutė Bružaitė 

tapo seserimi Egidija, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos nare, ir 

daug išmoko: adoruoti, platinti pogrindinę literatūrą, dirbti mokyklėlėse 

– atskirai su šeimomis ir su vaikais, rinkti medžiagą „Lietuvos katalikų 

bažnyčios kronikai“ ir platinti šį leidinį. Kiekvienas darbas, kiekvienas 

žingsnis buvo rizikingas. 

„Kai 1981 m. suėmė Mečislovą, mudu su kunigu Vladu nuvažiavome 

su juo pasimatyti. „Palaukit, – sako Mečislovas, – aš jums išmesiu 

savo bylą.“ Ir išmeta pro langą ritiniuką. Bet tas ritiniukas nukrenta 

į kalėjimo kiemą. Kunigas Vladas perlipa per tvorą, prasibrauna pro 

spygliuotos vielos ritinius, stveria Mečislovo bylą, įkiša į užantį, išlipa 

atgal ir atiduoda ją man. Aš užsikišu popierius už drabužių. Sėdam ant 

motociklo ir lekiam į Kauną, ten aš jau žinau, kam turiu ją perduoti. 

Vidury kelio matom: mus stabdo milicija. Širdis nusirita į kulnus. Viskas! 

Bet milicininkas patikrina mūsų dokumentus ir leidžia važiuoti toliau. 

„Viskas aišku, – mąstome, – mus tikriausiai suims miške.“ Vos įvažiavę 

į mišką, įsukame į pirmą pasitaikiusį keliuką ir pavažiavę gilyn tiek, kad 

mūsų nematytų, išsiimame bylą, skaitome pasišviesdami prožektoriumi. 

151


Skaitome bandydami įsiminti kiekvieną žodį (juk reikės atgaminti kuo 

tiksliausiai) ir gailimės, kad tų popierių tiek daug, kad nepajėgsime jų 

suvalgyti. Pagaliau nusprendžiame nenaikinti bylos, sukišame popierius 

už mano šalmo pamušalo ir važiuojame. „Dieve, padėk ir apsaugok“, – 

meldžiamės. Ir parvažiuojame. Ir padedame bylą ten, kur reikia. 

Mus mokė kuo mažiau dairytis, nebandyti įsiminti kaimų, miestelių 

pavadinimų, matyti tik bažnyčios bokštą, kaip orientyrą, nuvežti paketą, 

padėti ant altoriaus ir dingti. Dažnai perduodavau paketą visiškai 

nepažįstamam žmogui, priėjusiam prie manęs. Arba man būdavo 

nurodoma, prie kokio žmogaus reikia prieiti ir paimti ar perduoti paketą. 

Kuo mažiau žinosi, tuo mažiau išduosi kankinamas. Nieko nepasirašyti! 

Neminėti vardų, pavardžių, vietovardžių! Baisiausia buvo žinoti, kad, 

mums įkliuvus, kentės niekuo nekalti žmonės, šeima, artimieji. 

Vienuolynų sovietmečiu nebuvo, gyvenome paprastuose butuose 

po dvi ar tris kambariuose. Tikra atgaiva būdavo po vakaro Mišių: sėdime 

šventoriuje ir kalbamės. Arba lydime vieni kitus pirmyn ir atgal daug 

kartų. Saugumiečiai iš proto eina ieškodami būdų, kaip čia mus suėmus, 

bet ką gi inkriminuosi?“ 

Sesuo Egidija tada dirbo vaikų darželyje. Būdavo, kad su Mečislovu 

prakalbėdavo visą naktį ir niekada nepritrūkdavo temų. Pasijusdavo labai 

praturtėjusi, daug ką sužinojusi ir supratusi. 

„Vieną kartą per mėnesį susirinkdavome visi į kokį nors kaimą, 

aptardavome aktualijas, pasidalydavome darbus, kuriuos reikėjo padaryti 

kaip Eucharistijos bičiuliams, ir vėl išsisklaidydavome. O darbų buvo. 

Svarbiausias – rinkti medžiagą „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“. 

Rinkome ir prieškarines knygas, dirbome su šeimomis, jaunimu, vaikais. 

Tai buvo pavojingas darbas, bet juk turėjo kažkas ruošti vaikus Pirmajai 

Komunijai, aiškinti jaunimui Šventąjį Raštą, palaikyti gyvą santykį su 

žmonėmis, kad jie, bedievių niokojami, neprarastų dvasios. Dievas mums 

padėjo“, – baigia pasakoti sesuo Egidija. 

ZENIUS MIŠTAUTAS prisimena 

1973 m. buvome tik iš paauglystės iššokę jaunuoliai – septyniolikmečiai, 

aštuoniolikmečiai Šiaulių technikumų studentai. Aš 

mokiausi politechnikume, o mano bendramintis Virginijus Ivanovas – 

aukštesniojoje muzikos mokykloje. Aš, kaimo vaikas, nuomojau 

Šiauliuose iš Ivanovų kambarį. 

152

Vieną vakarą, 1973 m. gegužės 19 d., Virgis paprašė tėvo leisti jam 

šiąnakt negrįžti namo, papasakojo, kad didelė žmonių grupė neš kryžių 

į Kryžių kalną. Tėvas uždraudė jam išeiti iš namų. Virgis tyliai įsmuko į 

mano kambarį ir papasakojo viską man susijaudinęs, nusiminęs. „Ką 

gi, – pagalvojau, – teks eiti vienam į susitikimo vietą.“ Ir išėjau. Kad 

Virgio tėvas nuėjo į saugumą pranešti apie mūsų planus, nežinojau, 

kol nepamačiau Virgio, atlėkusio prie Mečislovo Jurevičiaus namo – 

uždususio, išsigandusio, verkiančio po balkonu. Toliau jau viskas žinoma 

iš kitų tos nakties kryžiaus nešėjų pasakojimų. 

Tą naktį, iš gegužės 19-osios į 20-ąją, kai į Kryžių kalną nunešėme, 

pastatėme ir įbetonavome kryžių, o sugrįžę nuėjome į dabartinėje 

Katedroje vykusias rytines mišias, nemiegojau visiškai. Galimybė šiek 

tiek numigti buvo, bet suaudrinti jausmai, Virginijaus drama, kurią ir 

aš giliai išgyvenau, pasididžiavimas, kad apgavome saugumiečius, kad 

rizikavome, bet vis dėlto įvykdėme savo misiją, neleido sudėti bluosto. Be 

to, reikėjo skubiai apgalvoti variantus, kur galėčiau išsinuomoti kambarį, 

nes gyventi pas Ivanovus tapo ne tik nemiela, bet ir nesaugu. 

Tą rytą abu su Virgiu parėjome iš bažnyčios, tyliai (ir garsiai) 

prisisvajoję nusiprausti, pavalgyti ir išsimiegoti. Bet nieko nespėjome: 

į kambarį įėjo du vyrai, stvėrė mus abu už parankių, išsivedė į kiemą, 

įsisodino į viliuką 14 ir išsivežė. Važiavome neilgai. Įvedė į skirtingus 

kabinetus, leido atsisėsti ir ėmė klausinėti: kur buvau naktį, ką veikiau, 

kiek mūsų buvo, kas tokie, kur ėjome, kokiu keliu, kada parėjome. 

Po pusvalandžio paklojo prieš mane tuščią popieriaus lapą ir liepė 

viską išsamiai surašyti. Surašiau, ką ir taip, sprendžiant iš tardymo, 

saugumiečiai jau žinojo. Parašiau, kad nežinau, kas padarė kryžių, niekas 

man to nesakė, o nešėme jį iš Mečislovo Jurevičiaus buto Spindulio 

gatvėje, namo numerio nežinau, butas penktame aukšte, nešėme 

keturiese: aš, Virginijus Ivanovas, Mečislovas Jurevičius ir dar kažkoks 

vyras, kurį mačiau pirmą kartą, vardo ir pavardės nežinau. Liepė surašyti 

viską: kokiais keliais, kokiomis pievomis nešėme, ką veikėme nunešę, kas 

kasė duobę kryžiui, iš kur sėmėme vandenį betono mišiniui daryti, kaip 

įleidome kryžių į duobę, kas laikė, kas pylė mišinį. Vienas tardytojas, tas, 

kuris tardė pirmasis, pasiėmęs mano raštą, išėjo. Atėjo kitas – aukštas, 

stambus, pečiuitas. Nusivilko uniformos švarką, pakabino ant kėdės 

atkaltės, ėmė neskubėdamas raitotis rankoves. Apėjo aplinkui. Atsistojo 

už nugaros. Supratau – muš. Bet kol kas tik klausinėjo. Klausimai buvo 

vis tie patys. Krūptelėdavau, kai savo sunkia ranka staiga stukteldavo 

man petį. Bet tik tiek. Nemušė. Ir išėjo. Staiga į apklausų kambarį atėjo 

14 

Brezentu dengta sovietmečiu populiari pusiau lengvoji mašina. 

153


vieno mano kurso draugo brolis. Net pavardę prisimenu – Kaulinis. 

Nustebino. „Dieve šventas, – pagalvojau, – negi šitas irgi saugumietis. Ar 

gali būti?“ Ir kalbėjo jis visai kitaip. Draugiškai. Sako, pagalvok apie savo 

ateitį, apie gyvenimą. Juk reikia ir mokslus baigti, ir pasaulio pamatyti, 

ir padorų darbą įsitaisyti, kad galėtum šeimą išlaikyti. O čia tie visokie 

klausinėjimai ar raštai nieko nereiškia. Susega į bylas, sumeta į archyvą 

ir pamiršta. 

Su visais jo teiginiais sutikau nė nemirktelėjęs. Taip. Žmogui visko 

reikia. Bet pasakyk, brolau, ką aš dar galėčiau pridėti prie to, ką jau 

pasakiau? Ir parašiau. Juk negaliu pasakoti to, ko nebuvo, o tai, kas buvo, 

jau gal dvidešimt kartų pakartojau. O pasirašyti, kad retkarčiais padėsiu 

šį bei tą sužinoti, pasiklausyti, pasekti, niekaip negaliu, mat prieš akis 

valstybiniai egzaminai, kursinio darbo gynimas. Juk ir tu matai, kaip tavo 

brolis ruošiasi statybininko profesijos baigiamajam etapui. Laiko nelieka 

nė minutės. Apsimečiau naivus esąs. O kas man beliko? 

Žodžiu, nusibodau aš jiems. Apie 11 val. ryto išleido mane 

namo. Neprisimenu, kaip parėjau. Dvi paras nemiegojęs ir nė minutės 

neatsipalaidavęs. Valgyti jau net nebenorėjau, tik atsigėriau, duše 

nuploviau visą šitą bjaurastį ir griuvau į lovą. 

Vakare manęs laukė stebuklas. Kaip įprasta sakyti – Dievo pirštas. 

Susitikę su Virgiu išsiaiškinome, kad ir jis rašė tokį pat paaiškinimą kaip 

aš ir kad parašė lygiai tą patį: nešėme kryžių keturiese, mudu abu, 

Mečislovas ir dar kažkoks nepažįstamas, gal pasamdytas žmogus, nes 

žinojo, kaip reikia viską daryti, kad kryžius stovėtų tiesiai ir ilgus metus 

nepakryptų. O juk apie tai, kad gali tekti atsakinėti į klausimus, mudu su 

Virgiu nebuvome net užsiminę, tokia mintis net galvon nebuvo atėjusi. 

Gal tik tą lemtingą minutę, kai prieš mus atgulė baltas popieriaus lapas, 

mūsų abiejų atmintyje išniro Mečislovo pasakojimas apie tai, kad tokiu 

atveju visada reikia pamąstyti, kaip kuo mažiau pakenkti, kaip atrinkti 

tuos faktus, apie kuriuos jau ir taip žinoma, kaip neišduoti naujų vardų. 

Tokiu atmetimo būdu mūsų mintyse ir liko tas kryžiaus nešėjų ketvertas: 

trise nešti būtų per sunku, nepatikės. Juolab pastatyti ir įbetonuoti. 

Vadinasi, reikia ketvirto, jauno ir tvirto vyro. Taip jis ir „atsirado“, kažkoks 

nepažįstamasis. 

Mečislovas per pirmąjį mudviejų susitikimą pasakė, kad čia dar ne 

viskas. Oi, ne viskas. „Bet, Zeniuk, – sakė Mečislovas, – niekada niekur 

neik pagal telefoninį iškvietimą. Tegul tau atsiunčia kvietimą ar šaukimą 

raštu. Ir visus popieriukus sek į vieną aplankėlį. Nežinai, kada prireiks. O 

kad prireiks, garantuoju.“ 

154

Praėjo pusantro, gal du mėnesiai. Vieną rytą turėjau nedelsdamas 

grąžinti iš vieno savo pažįstamo žmogaus pasiskolintą labai pavojingą 

daiktą. Pasiėmiau rankinę, įsidėjau į ją pogrindinę ką tik atšviestą 

storą knygą „Ką mokslininkai sako apie Dievą“, labai antisovietinę, už 

kurią ne šiaip pabardavo, o ir pasodindavo, prieš tai iškvotę, kas davė, 

kam turėjai atiduoti, kas daugina, kur yra dauginimo aparatūra. Tai ir 

buvo baisiausia, nes grėsė ne tik kančiomis, bet ir išdavyste (jeigu būtų 

pasekę ir pamatę, kur įėjau). Bet tą rytą vos man išėjus į gatvę privažiavo 

lengvasis automobilis, man jau pažįstamas viliukas, mandagus draugas 

atidarė duris ir liepė sėstis. Vežė netoli, į tą patį saugumo pastatą. 

Važiavau nutirpęs iš baimės. Knyga, gulėjusi rankinėje, buvo visai nauja, 

ant jos galėjo daugiau pirštų antspaudų ir nebūti – tik to žmogaus, kuris 

ją daugino ir įrišo, ir mano. Kabinete, gal tiksliau būtų jį vadinti apklausų 

kambariu, liepė sėstis. Pasidėjau rankinę ant kėdės sau už nugaros ir 

atsisėdau. Neturėjau daugiau kuo pasikliauti, tik Dievo Motina. Ėmiau 

kalbėti rožinį. Kol dešimt kartų mintyse nesukalbu „Sveika, Marija...“, 

nieko nesakau, o po to atsakau į klausimą, bet tardytojui tokios pauzės 

tarp klausimo ir atsakymo atrodo kažkokios nesveikos ir beprasmiškos. 

Na, čia jau jo problema. 

Apklausa truko ilgai. Klausinėjo tų pačių dalykų kaip ir tada, prieš du 

mėnesius. Tardytojas pyko, šaukė, kad tada melavau, ne viską pasakiau, 

ne viską parašiau. 

Kaskart prieš atsakydamas meldžiausi. 

– Kur ėjai? 

– Kada? 

– Dabar, kai išėjai į gatvę. 

– Į parduotuvę. 

– Ką reikėjo nupirkti, kad nešeisi rankinę? 

– Batus tėtis liepė nusipirkti. Gal kokius sportbačius. Va, padas 

atplyšo, – pabandžiau užkelti koją ant stalo ir parodyti, bet tardytojas 

mostelėjo to nedaryti, esą ir taip tiki. 

Matyt, dar kažko klausė, bet aš taip susikaupęs meldžiausi, 

kad negirdėjau klausimo. Pašokau tik tada, kai kumštis trenkė į stalą. 

Viešpatie, ko jis manęs klausė? Bet tardytojas nieko nebeklausė. Dideliais 

žingsniais išėjo iš tardymų kambario ir paliko mane vieną, stovintį 

prie stalo. Labai norėjau gerti. Skaudėjo galvą. 

Staiga už, matyt, nesandariai uždarytų durų išgirdau vyrišką 

balsą: 

– Aš tau sakiau, kad reikėjo tada iš karto paimti jį į nagą, būtų viską 

išklojęs, o dabar. Dabar jau pamokytas. Matai, tyli kaip durnelis. Gal 

155

apsimeta trenktas esąs. 

Į kambarį įėjo anąsyk matytas tardytojas. 

– Sėsk! Pasakok! 

– Ką pasakoti? 

– Tik neapsimesk kvailiu. Ir mūsų nelaikyk kvailiais. Puikiai žinai, 

ką reikia pasakoti. Tavo draugelis seniai viską nuo dūšios išklojo. O tu ką, 

nenori namo? 

– Noriu. 

– Tai pasakok. Kokios problemos? 

„Jokių“, – pagalvojau ir sukalbėjau dešimt „Sveika, Marija“. 

– Kad aš jau viską papasakojau. Ir parašiau. 

– Ne viską parašei, bet, tikiuosi, viską papasakosi. Na, tai kiek ten 

jūsų buvo? Ir kas tokie? Vardais! 

„Sveika, Marija, malonės pilnoji...“ 


Pabandžiau žodis žodin pakartoti viską, ką buvau anąkart parašęs. 

Paskui liepė dar kartą viską papasakoti. Ir dar. Visą naktį. O paryčiais 

mano kankintojai pavargo ir paleido mane namo. „Stebuklas, – kartojau 

parlėkęs namo ir glosčiau knygą, ką tik išimtą iš rankinės, – stebuklas, – 

kartojau užmigdamas ant jos, pakištos po pagalve, – stebuklas.“ 

Sugrįžau gyventi pas seserį, į jos vieno kambario butuką, kartu 

su jos šeima, mažu kūdikėliu. Šiaip taip tilpome: kaip rusai sako, 

susigrūdus – ne susipykus, gyventi galima. Vieną vakarą sesė pasitiko 

mane išsigandusi: buvo atėjęs mums abiem pažįstamas dėstytojas ir 

pasakė, kad politechnikume gautas nurodymas sužlugdyti Zenių, t. y. 

mane, per egzaminus, tol egzaminuoti, kol į kokį nors klausimą neatsakys, 

o tada parašyti dvejetą. Iš visų dalykų. 

Kad būčiau pabaigęs mokslus, reikėjo išlaikyti tris valstybinius 

egzaminus ir apsiginti diplominį darbą. Tas dėstytojas, kuris buvo atėjęs, 

patarė mano sesei pasakyti man mokytis taip, kad dėstytojai negalėtų 

parašyti dvejeto. Tarsi tai būtų įmanoma. Mokiausi kaip pašėlęs, bet 

retkarčiais apimdavo neviltis – o jeigu viskas veltui? Bet ne, nebuvo 

veltui. Egzaminavo žiauriai, bet surašė po ketvertą (buvo penkiabalė 

sistema). Liko tik apsiginti diplominį darbą. Na, bent jau tiek galėjo 

įkąsti – gintis diplominio darbo neleido: sumažino elgesio pažymį iki 

trejeto, nes nedalyvavau kažkokiame susitikime su estais. O kai elgesio 

pažymys toks žemas, galima ir neleisti gintis. 

Politechnikumas išdavė pažymą, kad esu išklausęs visą civilinės 

ir pramoninės statybos kursą, išlaikęs valstybinius egzaminus. O tada 

156

mane paėmė į sovietinę armiją. Diplominį darbą apsigyniau ir diplomą 

gavau grįžęs iš jos. 

Virginijui buvo kitaip: jį tuoj pat pašalino iš aukštesniosios muzikos 

mokyklos ir gerus dvejus metus tampė, verbavo. Jo mama, lietuvė, 

buvo tikinti, dora moteris, bet rusų tautybės tėvas linko į kitą pusę. Gal 

iš baimės. Visokių įtarimų kildavo ir dėl Virginijaus. Sunku jam buvo: 

tėvai išsiskyrė, savo šeimos dar neturėjo ir žinojo ar bent nujautė, 

kad netikime juo, šalinamės, kad, vos tik jam prisiartinus, nutylame ar 

keičiame pokalbio temą. O jeigu jis nebuvo užverbuotas, tai kaip jam 

turėjo būti skaudu, kad buvę draugai apeina ratu, stengiasi nepalaikyti 

su juo jokių ryšių. Dirbo jis tolimųjų reisų vairuotoju ir mirė gana jaunas 

darbe dėl širdies nepakankamumo. Manau, jo liga turėjo tiesioginį ryšį 

su ankstyvoje jaunystėje patirtais sukrėtimais, neteisybėmis. 

Mečislovas Jurevičius buvo man beveik antras tėvas, bet kokiu 

klausimu patardavęs, pamokydavęs, o svarbiausia – nuramindavęs: 

Dievas visada nuves pačiu teisingiausiu keliu, svarbu abiem rankomis būti 

į Jį įsikibusiam, svarbu tikėti ir nesipriešinti Jo valiai. „Juk tu jau ne kartą 

esi tai patyręs, Zeniau“, – sakydavo jis man. „Taip, – patvirtindavau, – ne 

kartą.“ 

Bendravimas su Eucharistijos bičiuliais mums, jauniems žmonėms, 

buvo ne tik labai įdomus ir naudingas – jis tiesiog suformavo mus kaip 

asmenybes, padėjo susikurti moralės vertinimo kriterijus ir vertybių 

sistemą, išmokė pajusti žmogų. Juk visi jie: Mečislovas Jurevičius, Gema 

Stanelytė, Juozas Šileikis, Virginija Šileikytė, Ieva Lideikytė, Janina ir 

Vytautas Žibėnai ir dar daugelis, kurių asmeniškai nepažinojau, buvo 

žmonės, neturėję pykčio, keršto jausmo, – jie meldėsi už savo skriaudėjus, 

kad Dievas apšviestų jiems protą, padėtų jų vaikams rasti tiesos kelią 

ir būti laimingiems. Šie žmonės įprotį skųstis gyvenimu pakeitė įpročiu 

dėkoti Dievui ir mus to mokė. Mokė mus tikėjimo, o juk turėti tikėjimą – 

tai beveik tas pats, kaip turėti sparnus. 

VIRGINIJA ŠILEIKYTĖ 

Aš pati tuomet buvau dar labai jauna, 18–20 metų, bet jaunimo 

susirinkimus prisimenu labai gerai. Prisimenu ir Mečislovą Jurevičių, kuris 

juos ir organizuodavo, o kalbėdavo juose dažniausiai Gema Stanelytė ir 

kitos vienuolės. Susirinkimai vykdavo privačiuose butuose, vis kituose, 

mes ir nežinojome, į kieno butą einame. Temos visada būdavo religinės, 

kartais su politiniais atspalviais, bet visada ir būtinai buvo moralės – 

157


158 

gerumo, teisingumo, atleidimo už skriaudas, tarpusavio pagalbos, 

atjautos – aspektas. Per moksleivių žiemos atostogas važiuodavome 

į Klaipėdą, ten irgi nežinojome adresų butų, į kuriuos rinkdavomės, 

tik girdėdavome kalbant, kad jie yra saugūs, juose rinkdavosi žinomų 

tėvų vaikai. Paskaitas skaitydavo kunigas Sigitas Tamkevičius, kartais 

Antanas Terleckas papasakodavo apie skriaudas, kurias tenka iškęsti dėl 

okupantų siautėjimų, areštų, kalinimų. Sesuo Gema Stanelytė SJE dažnai 

atvažiuodavo ir į mūsų, Šileikių, namus. Tėvelis Juozas Šileikis tikriausiai 

nebūtų ėjęs į sovietų kariuomenę, bet Salako klebonas išaiškino jam, 

kad turi eiti, kad ten jis bus naudingesnis jau vien tuo, kad išliks gyvas, 

o ginkluotas partizaninis karas, koks vyko visą pokario dešimtmetį, yra 

pasmerktas dėl per didelės kovojančių pusių nelygybės. Ir tarnaudamas 

kariuomenėje tėvelis negalėjo nurimti: vasario 16-osios ankstyvą rytą 

kareivinėse iškėlė lietuvišką trispalvę, bet pasirūpino tokiu gudriu alibi, 

kad niekas nesuprato, kas tai padarė. Grįžęs iš armijos tėtis Juozas Šileikis 

nusprendė tarnauti Kryžių kalnui. Prisirinkęs po karo likusių metalinių 

vamzdžių, kitokių metalinių detalių, jis suvirindavo jas, pagamindavo iš 

kelių dalių surenkamą kryžių, susidėdavo tas dalis į kuprinę, nunešęs į 

Kryžių kalną sumontuodavo kryžių ir jį pastatydavo. Tokia buvo jo kovos 

forma – atviras pareiškimas, kad Kryžių kalnas visada bus Kryžių kalnas. 

Mano jaunesnysis brolis Leonas su to paties amžiaus draugu, 

atsimenu, pripiešė atsišaukimų: „Rusai, von iš Lietuvos“, „Lietuva bus 

laisva“, „Okupantai, lauk iš mūsų Tėvynės“, visur pridėliojo jų ir labai 

didžiavosi, kad neįkliuvo. Bet neįkliuvo tik kelias dienas, gal savaitę. 

Per tą laiką saugumiečiai, eidami per mokyklas, lygindami rankraščius, 

iššifravo, kieno čia darbeliai, ir pašalino brolį iš mokyklos. Tėvelis per 

didžiausius vargus išprašė, kad vaiką priimtų į kitą mokyklą ir leistų baigti 

aštuonias klases. 

Manau, kad ne tik mes, bet ir daugelio šeimų vaikai buvome 

auklėjami taip, kad atskirtume sovietinės mokyklos tuščias privalomas 

šnekas, pionieriškus, komjaunuoliškus lozungus nuo krikščioniškos 

moralės ir tikrojo patriotizmo, kurio pavyzdžių mes ne tik girdėdavome 

susirinkimuose, bet ir matėme savo tėvų, giminių, seserų vienuolių 

elgesyje, jų santykiuose su aplinkos žmonėmis – t. y. gyvenime. Mūsų 

tėvų kartos žmonės buvo tvirtai įsitikinę, kad Lietuva atgaus laisvę, 

atsikratys okupantų, bet mes, jaunimas, negalėjome nė įsivaizduoti, 

kaip tai įvyks, negalėjome tuo patikėti. Šiurpu buvo girdėti pasakojimus, 

kaip Mečislovas Jurevičius buvo kankinamas lageryje: be kitų būdų, ir 

lašais, nuo aukštų lubų krintančiais ant galvos, kurių trenksmas į galvą 

prilygdavo kūjo smūgiui. Net to lašo laukimas buvo kankynė, gal ne tiek

fizinė, kiek psichologinė. O prirakintas būdavo kaip tik ten ir taip, kad 

negalėtų nuo lašų išsisukti. Kaip visa tai žinant galima buvo tikėti, kad 

išsilaisvinsime iš tokio galingo, žiauraus ir didžiulio kraugerio, – mes, 

tokia mažytė valstybėlė, jaukiai prigludusi prie Baltijos, bet tarsi boružė 

tvirtai prisiūta prie dramblio kojos, kuriam, atrodė, užtenka tik spustelėti 

ją. 

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė sesuo 

Edita (REGINA TERESIŪTĖ) SJE prisimena 

1969 m. tėvas Pranciškus Masilionis įkūrė Eucharistinio Jėzaus 

seserų kongregaciją, moterų vienuoliją, turėjusią vienyti drąsias, nebijančias 

gresiančių persekiojimų, kitokių sunkumų vienuoles. Tuomet 

visi Lietuvos vienuolynai jau buvo uždaryti, dalis bažnyčių buvo verčiamos 

kolchozų sandėliais, šokių salėmis. Silpo ir žmonių dvasia – didelį 

poveikį darė svetimos ideologijos brukimas, persekiojimai dėl tikėjimo. 

Reikėjo gelbėtis. 

1971 m. Kelmės katalikų bažnyčioje sesuo Gema Stanelytė SJE 

su Mečislovu Jurevičiumi įkūrė Eucharistijos bičiulių draugiją. Man 

buvo 11 metų, niekas į jokią organizaciją nei manęs, nei kitų mano 

bendraamžių dar nepriėmė dėl pernelyg jauno amžiaus, bet religijos 

klausimais besidominčių vaikų grupėje buvau vyriausia – taigi, kaip 

ir vadovė. Mano brolis patarnavo bažnyčioje mišioms. Einu pas jo 

mokytoją ir sakau, kad mama liepė jam pareiti namo. Einu pas draugų 

mokytojus ir prašau, kad ir juos išleistų iš pamokų. Mokytojai išleidžia, 

nes mamos žodis – šventas. Visi susirinkę einame žiūrėti filmukų 

apie Jėzaus gyvenimą, skaityti religinės literatūros, klausytis sesers 

Gemos Stanelytės pasakojimų apie sakramentus, šventųjų gyvenimus. 

Bendraminčių būrelis buvome pasiruošę naktimis žiūrėti tokio turinio 

skaidres. Kitokios demonstracinės technikos tuomet dar nebuvo. Apie 

1980 m. sužinojome, kad yra toks filmas „Jėzus iš Nazareto“, kažkas 

net pabandė jį išversti į lietuvių kalbą. Netrukus gavome šį 6 val. trukmės 

filmą – tai buvo skaidrės, demonstruojamos ant šviesios sienos. 

Žiūrėjome susižavėję per naktį. Kartu su grupele Eucharistijos bičiulių 

iš Šiaulių atvažiuodavo ir nedidelio ūgio tylus vyrukas Mečislovas 

Jurevičius. Jį visi vadino kunigėliu, netgi, menu, šiek tiek nusivylėme 

sužinoję, kad jis turi šeimą, kad niekada nebuvo ir nėra kunigas. Kalbėdavo 

jis mažai, bet mėgdavo kartoti tokią humoristinę frazę-štampą: 

159


„Ja, suranti, tas Lelinas čia daug visko pridirbo (žodyje „supranti“ kažkodėl 

praleisdavo garsą p ir šiek tiek iškreipdavo Lenino pravardę). 

Kartais, būdavo, valgom ir pasiūlom Mečiui pabaigti, nepalikti vieno 

kąsnelio. Jis šypteli, atsidūsta („Tegu bus man blogiau“) ir pabaigia kokį 

sumuštinuką ar pusę sausainio. Dėl tos jo frazės visi nusišypsodavo ir 

atsipalaiduodavo. Netyčia prakandęs saldainį su konjaku ar likeriu, tyliai 

sakydavo: „Fui, čia su šnabše.“ Tokį saldainį Mečys išmesdavo, nes buvo 

abstinentas. 

Kartą Gema Stanelytė ir Mečislovas Jurevičius pakvietė mus, 

vaikus, neoficialius Kelmės Eucharistijos bičiulius, į Šiaulius, į šv. Petro ir 

Povilo bažnyčią (tuomet ji dar nebuvo Katedra). Atvažiavau su keturiais 

berniukais, bet mūsų nepasitiko nei Gema, nei Mečislovas. Einame 

šventoriumi aplink bažnyčią, o čia mus pasiveja griežti nepažįstamos 

moters klausimai: „O ko čia lakstote, ko ieškote?“ „Ponia, nepykit, – 

sakau, – ko ieškome, tą ir rasime. O jūsų mes neužkabinam.“ Taip 

susipažinome su Jadvyga Petkevičiene, kaip vėliau sužinojome, antisovietinės 

rezistencijos dalyve, pasirašiusia 45 pabaltijiečių memorandumą, 

jau atkentėjusia (kartu su vyru Jonu Petkevičiumi) tremties 

kančias. 1987 m. Jadvyga dalyvavo demonstracijoje Vilniuje prie 

A. Mickevičiaus paminklo. 1993 m. ji išleido prisiminimų knygą 

„Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai“, savo lėšomis sutvarkė 

gimtojo kaimo Daukšių (Kretingos r.) kapinaites, pastatė paminklą ten 

palaidotiems rezistentams. 

Šiek tiek vėluodami atvažiavo ir Gema Stanelytė su Mečislovu 

Jurevičiumi. Tą pačią dieną jie supažindino mus su Kryžių kalno neoficialiu, 

bet ilgamečiu ir nuoširdžiu tvarkytoju Juozu Šileikiu, su kuriuo 

bendravome ilgus metus, statėme kryžius ir drauge meldėmės. 

Baigusi vidurinę mokyklą norėjau mokytis muzikos. Gabumų tam 

užteko, bet sovietinis saugumas neleido net laikyti abitūros egzaminų, – 

apie mane jau turėjo informacijos. Kur dabar? Pagalvojau, kad sovietinio 

darbo aš nedirbsiu nė dienos. Nė už ką. Laimė, jau buvau pažįstama 

su keliais kunigais, todėl nuvažiavau į Salantus pas kunigą Alfonsą 

Svarinską, o kai jį areštavo 1973 m., išvažiavau pas kunigą Juozą Zdebskį, 

į Žalpius. Kunigas išvažiuodavo savo reikalais ir palikdavo mane vieną 

savaitę, o kartais ir dvi. Nejauku būdavo vienai rudens, žiemos naktimis, 

todėl klebonas paliko man orinį pistoletą. Sako, nieko su juo nenušausi, 

bet pagąsdinti galėsi. Vieną naktį girdžiu – beldžia. Klausiu kas. Neatsako. 

Ir vėl beldžia. Ir vėl nesako, kas atėjo. Aš tik duris pradariau ir per tą 

tarpą pykšt! pokšt! Pasirodo, savi, draugai, norėjo pagąsdinti, pažiūrėti, 

160

ar aš tikrai tokia narsuolė, kokia mane visi laikė. Ir pažiūrėjo. O pravardė 

Pykštpokšt taip ir prikibo visiems laikams. 

Čia, Žalpiuose, bendradarbiaujant su kunigu Juozu Zdebskiu, 

vėl atgijo darbas su vaikais, jaunimu, bendravimas su Mečislovu. Susi 

rinkimai, vakaronės, atlaidai. 1985 m. iš manęs atėmė darbo pažymėjimą, 

kurį buvo išrašęs klebonas kaip vargonininkei. Turėjau per 

24 val. įsidarbinti. Žalpių kleboną prigąsdino, kad neduos šieno karvei, 

jeigu manęs tuoj pat neatleis. Važiuoju pas Mečislovą. „Nenusimink, – 

guodžia jis, – pažįstu vieną tokį kunigėlį, važiuojam, pasišnekėsim, gal 

ką sugalvosim.“ Ir nuvažiuojame 1986 m. balandžio 30 d. mudu abu 

su Mečislovu į Žarėnus, nedidelį Šiaulių rajono bažnytkaimį, kurio 

bažnyčioje ir parapijoje klebonavo tėvelis Algirdas Pakamanis. Šiltas 

žmogus, gražiai priėmė, pavaišino, išklausė, kokiu reikalu atvažiavome. 

„Žinau, – sako klebonas, – kad mane dėl tavęs persekios ir tampys, 

bet atvažiuok ir dirbk.“ Ir išrašė naują darbo pažymėjimą. Mečys labai 

daž nai atvažiuodavo, dalyvaudavo visuose renginiuose. Štai tada ėmėme 

statyti kryžius pakelėse, visur, kur tik galėjome. Kryžius dariau aš pati: 

nusižiūriu tiesią pušaitę, iš viršūnės padarau skersinuką, išpjaunu, suneriu. 

20 minučių – ir kryžius gatavas. Kančių (krucifiksų) visada rasdavome 

Kryžių kalne, parūpindavo kunigai. Tai buvo mūsų kovos už tikėjimą 

būdas. Mečislovas Jurevičius Šakynos bažnytkaimyje, visai netoli savo 

tėviškės, buvo radęs sodybą, kurioje mano brolis skulptorius per savaitę 

padarė gražų kryžių. Visada ir visur kartu su mumis buvo Mečislovas. 

Bičiulių grupė plėtėsi, prisidėjo Valius Gražulis, kiti. Vieną naktį nunešę 

tą mano brolio darytą kryžių į Kryžių kalną jau ketinome statyti, bet 

nebepajėgėme pakelti jį ir įtvirtinti, todėl atidėjome kryžiaus statymo 

darbą kitai nakčiai, bet atvažiavę radome supjaustytą į gabalus. 

Meilaičių-Agailių kapinaitėse 1986 m. saugumas buvo nuvertęs 

kryžių, o 1987 m., Šeštinių dienomis, čia pastatėme keletą kryžių ir 

saugojome per naktį: aš, Gediminas Numgaudis, Mečislovas Jurevičius, 

Vincukas Danielius. Saugumiečiai atvažiavo, pamatė, kad saugome, 

apsisuko ir dingo. Nežinojo, kiek mūsų yra. Bijojo saugumiečiai Bažnyčios, 

nesumojo, kaip ją nugalėti. 1986 m. net tris kartus buvo atėmę iš manęs 

vairuotojo pažymėjimą, apkaltinę (nepatikėsite!) girtumu. Turėjo kuo 

nors apkaltinti, bet pažymėjimą visus tris kartus teko man grąžinti, mat 

niekada negėriau ir negeriu. Įrodyti šitą tiesą man labai nesudėtinga. 

Antras dvasinės ir religinės kovos etapas buvo jau kitoks. 

161


162 

Jadvyga Petkevičienė pasiuvo 10 komplektų tautinių drabužėlių 

mergaitėms, 10 raudonų sutanų patarnaujantiems berniukams, o tada 

ėmėme važinėti su jaunimėliu per atlaidus, per bažnyčias. Kuršėnai, 

Gruzdžiai, Kelmė, Kražiai. Sovietinė propaganda buvo tokia, kad Bažnyčia 

jau visai išsikvėpė, nieko ten nebėra, jaunimas esą nesidomi dvasiniu 

gyvenimu. O čia atvažiuojame su gražiais tautiniais drabužėliais, su 

puošniomis ryškiomis sutanomis. Sovietai Bažnyčios bijojo labiau nei 

amerikonų tankų. Kuo arčiau buvo Sąjūdis, tuo labiau bijojo, tuo aršiau 

kovojo, bet žmogaus dvasia juk nenugalima. 

1973 m. Mečislovą Jurevičių ir Vytautą Vaičiūną nuteisė už 

kryžių, koplytstulpio nešimą į Kryžių kalną, už eisenos su maldomis iš 

Tytuvėnų į Šiluvą organizavimą. Mečislovas gavo trejus metus ir tris 

mėnesius, Vytautas Vaičiūnas – pusantrų metų. Kai atbuvo savo bausmę, 

važiavome su broliu į Čeliabinsko sritį, Vytautą parsivežėme iš Bakalo (ne 

Baikalo) lagerio, o Mečislovą dar po pusantrų metų jau mudu su Vytautu 

Vaičiūnu parsivežėme iš Kištymo griežtojo režimo lagerio toje pačioje 

Čeliabinsko srityje. Trys paros pirmyn ir tiek pat atgal. Važiavom kuo 

papuolė, vaišinomės lietuviškais lašinukais, juoda duona – juk buvau 

klebono šeimininkė, taigi turėjau pasirūpinti skanėstais. Važiuojant 

atgal ir Maskvos geležinkelio stotyje besiruošiant persėsti į kitą traukinį, 

staiga dingo Mečislovas. Abu su Vytautu Vaičiūnu blaškomės, dairomės, 

ieškom valandą, antrą. Kreipiamės į stoties miliciją, kuri irgi neturi jokios 

informacijos. Galvojom, kad saugumas sugavo Mečislovą (jis juk – su 

kalinio drabužiais, prisiūtas ir kalinio numeris), o mes jo nebesulauksim. 

Širdys stoja, nežinom, ką daryti. Po kokių trijų valandų pareina 

Mečislovas. Pasirodo, buvo nuėjęs į kirpyklą, kad jį plikai nuskustų, nes 

jis visą laiką buvo plikas, o prieš paleidžiant iš lagerio nebenukirpo. Kaip 

jis dabar parvažiuosiąs su tokia puošnia ševeliūra, gal pusės centimetro 

ilgio plaukučiais?! 

Vilniuje nuvažiavome į Katedrą, pasimeldėme. 

Pagaliau grįžome į Šiaulius, o čia autobusų stotyje stovi autobusas 

į Klaipėdą. Mečislovas tik strykt į tą autobusą ir mums liepia greičiau 

sėsti – važiuojam visi į Gargždus pas tėvą Antaną Šeškevičių palaiminimo 

prašyti. Priminė mums Mečislovas, kaip teisme, sakydamas gynimo kalbą, 

Antanas Šeškevičius pasvajojo: „Kad mano kančios ką nors išdaigintų.“ 

Taip ir nuvažiavom, aplankėm, pasimeldėm, palaiminimą gavom. 

Čia aš – apie Mečislovą. Toks jis buvo. Ir taip jo netraukė savi namai, 

kuriuose jis nebuvo buvęs daugiau nei trejus metus. 

Po šio paskutinio kalinimo lageryje Mečislovo sveikata jau 

buvo smarkiai palaužta. Vis rečiau jis dalyvaudavo mūsų renginiuose,

nebegalėjo iš penkto aukšto pasiekti žemės, juolab užlipti į savo butą, 

bet ir neįgaliojo vežimėlyje neprarado vidinės šviesos, visada buvo 

žvalios nuotaikos. Meldėsi už visus, taip pat ir už savo kankintojus. Bet 

šeimoje taip ir liko idėjiškai nesuprastas, neremiamas. 

Kodėl kunigams neleidžia vesti? Geriausias atsakymas į šį klausimą 

yra Mečislovo Jurevičiaus šeima. Kunigas turi būti parapijoje, o 

žmonos vyras ir vaikų tėvas – šeimoje. Mečislovas turėjo savo tvirtą 

liniją – už Lietuvą, už tikėjimą. Partizanas, kankintas, teistas, kalintas. 

O žmo na tam nepritarė, ji tik dėl to su juo gyveno, kad iš rėmėjų, iš 

Amerikos lietuvių komiteto ateidavo nemaža parama. Vaikus Mečislovas 

pražiopsojo, nesugebėjo nukreipti savo keliu. Sūnus Jonas iki trylikos 

metų visur buvo su mumis, o vėliau, jau būdamas paauglys, pareiškė, 

kad nebeis. Tėvas kviečia, motina atkalbinėja, mokykla pučia savo 

ideologiją. Juk moteris šeimoje turi būti meilės ugnelė, bet Mečislovo 

žmona buvo materialistė, nors labai gabi, darbšti moteris, labai gražiai 

mezgė. Bet... 

Nuotraukos, kuriose Mečislovas Jurevičius yra su kalinio uniforma 

ir ant kurių užrašyta, kad jos – KGB archyvo, yra mano darytos. Ir tegul 

KGB nesisavina to, kas yra ne jų. 

JANINA ŽIBĖNIENĖ-Pakalnė 

Po 20 metų, 1993-aisiais, ranka surašė prisiminimus, kol laikas 

visagalis jų neištrynė. 

Koks nuostabiai gražus tas Švč. Mergelės Marijos mėnuo – gegužė. 

Tą mėnesį įvyko ir daug reikšmingų įvykių: mūsų tautos sūnaus Romo 

Kalantos auka (susidegino 1972 m. gegužės 14 d.), 1973 m. gegužės 

naktį vyko pirmojo kryžiaus nešimas į visiškai nuniokotą, bedievių 

nuvalytą Kryžių kalną. Šiemet, 1993 m. gegužės 19 d., nuo to įvykio 

praėjo 20 metų. Mūsų sielose tas darbas prasidėjo seniai. Stagnacijos 

laikais Eucharistijos bičiuliai tai vienur, tai kitur susirinkdavome drauge 

pasimelsti. Vieno tokio susirinkimo metu bičiuliai nutarė ir patvirtino, kad 

Mečislovo Jurevičiaus ir Stanislovo Čilinsko iniciatyva ir darbu pagamintą 

didelį menišką kryžių neš į Kryžių kalną grupė žmonių visos tautos vardu 

šiomis intencijomis: už šeimų tvirtumą, jaunimo skaistumą, tautos dorą 

ir blaivumą, už tai, kad Dievas būtų gailestingas kryžių griovėjams ir 

kryžių statytojų persekiotojams, už visas tautos nuodėmes. 

Kryžius buvo Mečislovo bute, Spindulio gatvėje, Šiauliuose. Likus 

kelioms dienoms iki nešimo, kryžių pašventino kunigas Jonas Babonas. 

163


164 

1973 m. gegužės 19 d. Eucharistijos bičiuliai suvažiavo į Šiaulių šv. Petro 

ir Povilo bažnyčią ir po vakarinių šv. Mišių patraukė į svečius pas seserį 

Ievą Lideikytę. Ten pasimeldę ir pavakarieniavę (nuo tada Ievutės butas 

vadinamas Paskutinės vakarienės kambariu) visi nedideliais būreliais 

iškeliavo į Spindulio gatvę. Kryžiaus nešėjai suklaupė aplink kryžių ir 

pabučiavo jį. Tą minutę mes jau žinojome, kad esame išduoti, kad vieno 

iš mūsų, nešėjų, tėvas pranešė saugumo darbuotojams apie kryžiaus 

nešimo akciją. Kažkas iš vyresnių bičiulių pasakė: „Kas bijote, neikite.“ 

Bet tokių neatsirado. Naktį, 12 val., visi, nešini brangiuoju kryžiumi, 

tyliai leidomės laiptais iš penkto aukšto, vėliau pasukome nuošaliomis 

gatvelėmis, o išėję iš miesto ėjome takeliais, pievomis, nes keliais zujo 

saugumiečiai. Kryžiaus nešėjai dažnai keitėsi, nes kryžius svėrė apie 

50 kg, be to, kiekvienas norėjo ir buvo laimingas, galėdamas jį panešti. 

Naktis buvo paslaptingai nuostabi, giedrame danguje švietė mėnulis, 

jo šviesa rodė mums kelią. Visi Lietuvos Eucharistijos bičiuliai, kurie tą 

naktį liko namuose, meldėsi, kad mūsų žygis pavyktų. Kai pasiekėme 

Kryžių kalną ir užnešėme kryžių į vietą, kur buvome nutarę statyti, staiga 

išgirdome bent trijų lakštingalų treles, maža to, jų fone dar ir gegutė 

užkukavo. Niekada gyvenime nebuvome girdėję gegutės kukuojant 

naktį. Visa tai skambėjo kaip dangaus angelų choralas. 

Moterys dieną buvo nupynusios ilgą rūtų vainiką – jį uždėjome 

ant kryžiaus taip, kad krucifiksas būtų vainiko viduryje. Vyrai paruošė 

duobę, į kurią nuleidome kryžių, įbetonavome, aplink apsodinome 

gėlėmis, įsmeigėme žvakę, uždegėme. Nesinorėjo tos šventos vietos 

palikti, tyliai užgiedojome. Ką tik buvęs šiurpiai tuščias ir negyvas, Kalnas 

atgijo. Suklaupėme pasimelsti. Ėjome namo mažomis grupelėmis, kas 

minutę atsisukdami pasigrožėti žvakės šviesele, tarsi dangaus žiburėliu. 

Kūnu pavargę, bet dvasia praturtėję nuėjome į ryto šv. Mišias Šiaulių 

šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Po Mišių Zenių ir Virginijų, pavargusius 

po bemiegės nakties ir nespėjusius nė trupučio pailsėti, saugumiečiai 

sulaikė, tos pačios dienos vakare išsivežė iš namų ir Mečislovą. Tardė 

juos, bet jie nieko neišdavė. O kryžių nešė didelė grupė žmonių: 

Gema (Jadvyga) Stanelytė, a. a. Mečislovas Jurevičius, a. a. Stanislovas 

Čilinskas, Ieva Lideikytė, Genutė Bružaitė, a. a. Juozas Šileikis, Virginija 

Šileikytė, Gailutė Alijošiūtė, Kristina Milaknytė, kunigas a. a. Ričardas 

Repšys, Donatas Samėnas, a. a. Ignas Budraitis, Zenius Mištautas, 

a. a. Virginijus Ivanovas, a. a. Bronislovas Žalpys, Janina Žibėnienė, 

a. a. Vytautas Žibėnas, Povilas (pavardė nežinoma), miškininkas nuo 

Pasvalio, dar vienas vyras iš Kuršėnų (duomenys nežinomi). 

Nuo tos nakties praėjo keturiasdešimt penkeri metai. Mūsų kryžius 

išstovėjo dvi, gal tris valandas, jeigu kalbėtume apie jo fizinį būvį, bet

kiekvieno iš mūsų prisiminimuose jis ir šiandien, ir visada bus didelis, 

gražus, mūsų nubučiuotas, išpuoštas gėlėmis, apšviestas žvakės liepsnele 

ir amžinas. Jis – mūsų stiprybė, pasididžiavimas, lemties dovana. O atžalų 

kiek! Jūs tik pasižiūrėkite! Šimtai tūkstančių! 

Ta devyniolikos žmonių grupė, nešusi kryžių, taip ir liko grupe, 

artimaisiais, tarpusavyje kryžiaus susietais, – bendro džiaugsmo, drąsos, 

išdidumo, pergalės. Susirinko jie ir po keturiasdešimties metų. Susitiko, 

kas gyvi, aplankė Juozo Šileikio, Vytauto Žibėno kapus. Mečislovo 

Jurevičiaus su jais nebebuvo, bet liko jo idėja ir siekis. „Senųjų“ buvo 

aštuoni, bet prie jų prisijungė dar apie trisdešimt žmonių, „jaunųjų“, 

Kryžiaus, kuris apkeliavo Medžiugorję, Lurdą, Fatimą, Gvadelupę (Meksikoje), grupė iš visos 

Lietuvos. Centre (tautiniais rūbais) Janina Žibėnienė 

t. y. aną naktį nenešusių kryžiaus. Naujosios kryžiaus nešėjų grupės 

ambicijos buvo kur kas didesnės 15 : kryžių jie išnešė į Meksiką, į Gvadelupę, 

o su jais kartu išėjo ir Janina Žibėnienė, vienintelė iš „senosios“ 

grupės, septyniasdešimt septynerių metų moteris, pasiryžusi ir įveikusi 

pėsčiomis per 4900 kilometrų. Ne veltui Lietuva garsėja pasaulyje kaip 

galiūnų šalis, tik šią sąvoką reikia smarkiai išplėsti. 

15 

2013 m. Birutė Žemaitytė išleido knygą „Iš Kryžių kalno – į Medžiugorję: piligriminės 

kelionės dienoraščiai“. 

165

J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis su Kryžiaus nešimo 40-mečio iškilmių dalyviais. 

Šiauliai. 2013 m. 

Kelionė į Gvadelupę buvo Dievo palaiminta, sėkminga, įdomi, 

reikalinga. O svarbiausia – šitos džiugios estafetės lazdelę jau nešė į 

pasaulį ir į ateitį jaunimas. Kokį džiaugsmą turėjo išgyventi iš aukštybių į 

savo misijos tęsinį žvelgiantis Mečislovas Jurevičius! 


166 

„PRIEŠ DVIDEŠIMT METŲ“ – taip pavadintas Vandos Rakauskaitės 

straipsnis, išspausdintas laikraštyje „XXI amžius“: 

Kryžių kalnas yra tapęs tarsi kokiu lietuvių tautos tikėjimo 

neįveikiamumo, jo pergalės simboliu. Tai tautos tikros ir gilios meilės 

kryžiui ženklas. Kada beužklystum į Kryžių kalną, visada čia rasi būrelį 

maldininkų, atvežusių ar atnešusių kryžių įvairiausiomis intencijomis – 

savo, tautos, bažnyčios, visuomenės. Čia ir prašymai, ir padėkos, 

maldavimai, atgailos, viltys. Kiekvienas kryžius – širdies ar širdžių 

šauksmas į dangų. Netgi netikintis čia sustingsta iš nuostabos – kryžiaus 

galybė sukrečia jo sielą. 

Veltui okupacijos metais parsidavėliai daugiau nei dešimt metų 

bandė sunaikinti ir ištrinti iš tautos atminties šią šventą vietą. Šiandien 

tų budelių beveik nėra nė vieno – visus juos, anot žmonių, „ištiko Dievo 

pirštas“ – kas pats savo paties traktoriumi persivažiavo, kas medžioklėje 

nuo atsitiktinės kulkos krito, ką piktybinis auglys pačiame jėgų žydėjime 

palaužė, kas brangiausio turto – vaikučių – neteko, o kalno griovimo 

aktą pasirašiusi rajono skyriaus vedėja (esą žmonės Kulpėje plaunasi

akis ir apanka) pati ne tik apako, bet ir jos gyvybės geriausiems Vilniaus 

gydytojams išgelbėti nepavyko. Tegul Dievas būna jiems atlaidus. 

Tikėkime, jog tai buvo Jo gailestingumo gestas, kad jie suprastų klydę. 

O Kalnas liko neįveiktas. Priešingai – nepaprastai išaugo. 1993 m. 

rugsėjo 7 d. visas pasaulis galėjo matyti, kaip tame nuostabiame kryžių 

kryželių tankumyne popiežius Jonas Paulius II suklupo prie jam skirto 

kryžiaus – lietuvių tautos padėkos ženklo už sugrąžintą sveikatą po 

žiauraus pasikėsinimo į Šventojo Tėvo gyvybę. 

Jono Pauliaus II apsilankymo proga ant kalno prie pagrindinio tako 

pastatyta graži Kristaus statula. Kristaus rankose – lotyniškas užrašas: 

„Šituo ženklu nugalėsi!” Šią statulą popiežius irgi pašventino. 

Sustoji čia, įsižiūri, ir nejučiom prisimena anie senieji laikai, kada 

kalnas buvo paverstas pliku plikutėliu, kada jame bestirksojo tik viena 

nušiurusi eglaitė ir 1918 m. sodintas ąžuoliukas, o kryžiaus nebuvo nė 

vieno. Ir kaip vis dėlto šis ženklas nugalėjo. Iš pradžių čia jų atsirasdavo 

mažyčių, iš vytelių ar šakelių surištų, net traktorių išraustoje žemėje 

išbraižytų. 

1973 m. du šaunūs Šiaulių vyrai – Mečislovas Jurevičius ir 

Stanislovas Čilinskas – sumanė padaryti tokį kryžių, kad iš tolo ir nuo 

plento būtų matyti, išdegino širdį su dviem kalavijais, ženklinančiais dvi 

okupacijas, išraižė užrašą „Kristau Karaliau, teateinie Tavo karalystė į 

mūsų šalį“. Jie buvo pasiryžę dviese nunešti kryžių ir pastatyti. 

Tuo laiku daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių jau buvo įsikūrę 

Eucharistijos bičiulių būreliai. 

Vieno tokio suėjimo metu Kaune Stasys ir Mečislovas pasisakė, 

ką sumanę. Visi džiaugsmingai pritarė. Bet ar ne geriau būtų visų 

bičiulių, visos tautos vardu? Už šeimų tvirtumą, tautos dorą, blaivumą, 

už kryžių griovėjus, kad Dievas būtų jiems gailestingas, už visas krašto 

nuodėmes. 

Tas kryžius buvo pas Mečislovą – prisimena viena sueigos ir kryžiaus 

nešimo dalyvė Janina Žibėnienė. Prieš kelias dienas jį bute pašventino 

kunigas Jonas Babonas, tuometinis Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios 

vikaras. 

1973 m. gegužės 19 d., po vakarinių šv. Mišių, suvažiavę iš kelių 

Lietuvos kampelių bičiuliai, nukeliavom pas Mečislovą. Ten visi 

susikaupę klaupėm prie kryžiaus, pabučiavę jį ruošėmės nešti. Mes jau 

žinojome, kad saugumiečiai seka (išdavė vieno kryžiaus nešėjo tėvas). 

Kažkuris vyresniųjų pasakė: „Kas bijote, pasilikite.“ Bet pakilo visi. 

Paslaptingoji procesija pajudėjo 12 val. nakties. Juozas Šileikis 

patarė eiti tik siaurosiomis gatvelėmis ir nesukti į plentą, eiti laukais. 

167


„Ėjome aplinkiniais takeliais, – toliau pasakoja Janina Žibėnienė, – 

pievom, visi tyliai melsdamiesi. Labai troškom kuo ilgiau panešti tą 

brangų kryžių. Jis svėrė 45–50 kg, bet gavę nešti jautėmės labai laimingi. 

O naktis buvo paslaptinga ir nuostabi, švietė mėnulis – kelią per laukus 

mums rodė. Kiti Lietuvos bičiuliai tą naktį budėjo, meldėsi. Visa Lietuva 

lydėjo nešamą kryžių. Kai nuėjom į Kryžių kalną (dangui padedant ir 

globojant), kukavo gegutė, suokė lakštingalos. Atrodė, kad angelai gieda. 

Kryžių į Kalną ant savo pečių užnešė iš pažiūros gležnutė, neaukšta 

Gemutė. Visi stebėjomės jos nepaprasta tvirtybe. Apvainikavę, papuošę 

gėlėmis, giedodami, melsdamiesi pasodinome tą mums visiems brangų 

kryžių, šalia jo uždegėme žvakę. Ir taip nesinorėjo tą šventą vietą palikti. 

Deja, ilgiau pabūti ant atgimusio Kalno buvo pavojinga: jau pradėjo 

aušti, kiekvienu momentu galėjo pasirodyti saugumiečiai. Pasakiškai 

gražiai atrodė ant nualinto Kalno priešaušryje stovintis kryžius ir šalia jo 

lyg dangaus žiburėlis deganti žvakė. 

Grįžom namo truputį kūnu pavargę, bet dvasia labai sustiprėję ir 

laimingi, laimingi.“ 

Išaušus saugumiečiai (kitaip ir negalėjo būti) atskubėjo į savo 

saugomą „punktą“. Nesunku įsivaizduoti, kaip jie keikėsi ir tūžo. Kryžių, 

žinoma, nuvertė. Suėmė Virginijų ir Zenoną. Kadangi jaunuoliai kalbėjo 

vienodai ir žygeivių neišdavė, juos paleido. Vakare iš namų išsivežė 

Mečislovą Jurevičių (jis vėliau dėl kovos už tikėjimą gavo trejus metus 

kalėti). Jį išlaikė iki kitos dienos vakaro. Tačiau nieko neišgavo – Jurevičius 

visą kaltę prisiėmė sau. Tardė jį dėl šio nusikaltimo ir daugiau kartų, 

bet aštuoniolikos drąsuolių, daugiausia jaunų žmonių, pavardžių taip ir 

nesužinojo. 

Garbė tiems šauniems tikėjimo persekiojimo laikų didvyriams, 

nepabūgusiems rizikuoti savo laisve dėl ateistų mirčiai pasmerkto 

Kalno. Nesvarbu, kad jų kryžius stovi tik tris valandas, bet tai buvo tarsi 

stebuklingas naujo atgimimo daigas. Apie jų žygius sužinojo visa Lietuva, 

rašė LKB kronika, plačiai prabilo užsienio, ypač Vatikano, radijas. Žmonių 

širdys suspurdėjo, sujudo. Daugelyje vėl atgimė benuslopstanti drąsa, 

nuslinko neviltis. Kryžių kalnas tapo dėmesio objektu, šviesos su tamsa 

kovos lauku. Ateistai Kalno neįveikė. 

1973 m. gegužės mėnesį 19 jaunų žmonių procesija, gabenusi 

brangųjį nešulį, ar galėjo įsivaizduoti, kokį stebuklą nešanti, ar galėjo 

patikėti, kad į tą jų ginamą Kalną po dvidešimties metų įkops pats Kristaus 

vietininkas Žemėje. 

168

DONATAS SAMĖNAS prisimena 

Kaune, Donelaičio gatvėje, gyveno vienuolė Julytė, nors ten 

tikriausiai buvo ir visas vienuolynas. Sovietmečiu juk niekas negarsino, 

kur būriuojasi, kur gyvena vienuoliai. Bet mudu su draugu Ričardu Repšiu 

(vėliau – kunigu) pažinojome Julytę kaip gydytoją stomatologę. Julytė 

turėjo draugę – irgi vienuolę Gemą Stanelytę. Jos abi, o kartais būdavo ir 

daugiau žmonių, organizuodavo jaunimui įdomias paskaitėles-pokalbius 

apie Senąjį Testamentą ar kitomis religinėmis temomis. Mudu su 

Ričardu tuomet mokėmės Kauno politechnikos institute, tik skirtinguose 

fakultetuose, bet jeigu tik mums nesutapdavo su studijų paskaitomis, 

mielai dalyvaudavome tuose vienuolių renginiuose. Kai įsikūrė 

Eucharistijos bičiuliai, mūsų pažintys tapo platesnės, renginiai įdomesni, 

žinojome, kad eina leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kuriai 

renkama medžiaga yra slapta ir pavojinga ją turėti su savimi. Vienuolės 

kartais duodavo mums paskaityti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“. 

Būdavo labai įdomu, bet ir šiurpoka, juk supratome, ką laikome rankose. 

Iš kitos pusės, kildavo toks giluminis pasitenkinimas, toks džiaugsmingas 

virpulys, kad yra mūsų Lietuvoje narsių žmonių, gebančių tokią medžiagą 

surinkti, suredaguoti, išsiųsti į Ameriką ir galiausiai pateikti pasauliui 

galimybę sužinoti tiesą apie gyvenimą okupuotoje visomis prasmėmis, 

dvasiškai skurdinamoje mūsų šalyje. 

Kartą sesuo Gema pakvietė mus į Šiaulius, pasakė, kad yra 

saugumiečių žiauriai nuniokotas Kryžių kalnas, kad ant jo neliko nė 

vieno kryžiaus, todėl iš visos Lietuvos į Šiaulius renkasi Eucharistijos 

bičiuliai, kurie neš į Kryžių kalną šiauliečių padarytą didelį kryžių. 

Atvažiavome į Šiaulius, į šv. Petro ir Povilo bažnyčią vakaro Mišių, po jų 

pėsčiomis nuėjome į vienuolės Ievos butą, pavakarieniavome ir išėjome 

pas Mečislovą Jurevičių į Spindulio gatvę – jo bute penktame aukšte 

jau buvo kunigo pašventintas kryžius. Ten, prie Mečislovo Jurevičiaus 

namo, įvyko kažkas nenumatyto ir dramatiško: vienas jaunuolis, iš 

pažiūros moksleiviško amžiaus, labai verkė. Mes su Ričardu tik vėliau 

išsiaiškinome, kad to vyruko tėvas išdavė saugumiečiams apie nešamą 

kryžių, vaikinas pabėgo iš namų, norėdamas mums tai pranešti, kad 

būtume budrūs. Labai šaunus vyrukas. Jis irgi ėjo su mumis, nešė kryžių, 

visą laiką buvo kartu. Kiek žinau, jaunuolis buvo areštuotas ir tardytas, 

bet nieko neišdavė. 

Tą naktį mačiau Mečislovą Jurevičių, mačiau jo dvasinę ramybę, 

susikaupimą, jo tikėjimą, kad viskas pavyks, kad virš mūsų dangus yra 

169


170 

mūsų dangus, mūsų pagalbininkas ir sąjungininkas, mačiau Mečislovo 

ir visų devyniolikos (priskaičiuoju ir save) žmonių džiaugsmą, tikėjimą 

šia minute, visu gyvenimu ir Dievu. Mums su Ričardu buvo po dvidešimt 

dvejus metus – nebe vaikai buvom, o subrendę vyrai, kuriuos, rodos, 

sunku nustebinti ir sužavėti, o štai tos nakties įspūdį ir Mečislovo 

Jurevičiaus paveikslą nešiojuosi atmintyje iki šiol. Mano draugas kunigas 

Ričardas žuvo. Mečislovą Jurevičių dar kartą mačiau, kai to ypatingo 

kryžiaus nešimo dvidešimtmečio proga 1993 m. gegužę buvome susitikę 

Kryžių kalne, apsupti neįtikėtinos kryžių gausybės, jau nepriklausomoje 

Lietuvoje, šventiškoje aplinkoje. Dvi dešimtys metų paženklino mus, 

o Mečislovą Jurevičių pažymėjo dar ir kalinio drabužiais, šiurpiu 

„suvenyru“, gal greičiau nebyliu liudytoju, patvirtinančiu jo dvasios 

galybę ginant Lietuvos žmonių teisę į tikėjimą. Kas dar galėjo šitiek 

iškentėti ir neprarasti dvasios pusiausvyros, pasitikėjimo žmonėmis, 

Dievu? Jo išmintinga drąsa ir savojo kelio tiesumas bei teisumas taip ir 

liko man etalonu, itin retai aptinkamu pavyzdžiu. Krikščioniškai ramaus ir 

laimingo žmogaus Mečislovo Jurevičiaus visas gyvenimas buvo žygdarbis, 

nors jis pats, manau, niekada nesutiktų su tokia formuluote. Jo lemties 

dosnumas reiškėsi tuo, kad aplink jį ir visi kiti buvo laimingi, tapdavo 

geresni gal net ir patys to nesuvokdami. Visada džiaugiuosi, kad lemtis 

suvedė mus krūvon, gaila tik, kad tiek mažai laiko teko pabendrauti, bet, 

matyt, ne laikas čia buvo svarbiausias faktorius. Buvimas šalia Mečislovo 

apgaubdavo kitokia aura, kurios šviesa taip ir likdavo su pašnekovu. Taip 

ir liko su manimi, nepriklausomai nuo jo kūniškojo buvimo šioje žemėje. 

Norisi palinkėti šviesios jam amžinybės. 

Mečislovo sūnaus Jono draugas ANDREJUS MASAITIS prisimena 

Praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje Šiauliuose buvo toks 

atletinės gimnastikos (dabar sakytume – kultūrizmo) klubas „Ąžuolas“, 

kuriame ir susipažinau su Jonu Jurevičiumi, švelnaus būdo, geraširdžiu 

jaunuoliu. Su juo bendrauti visais požiūriais buvo malonu ir įdomu: jo 

neįmanoma buvo išvesti iš kantrybės, supykdyti, įžeisti. Jonas viskam 

rasdavo pateisinimą, nepatogią situaciją galėdavo paversti linksmu 

juoku. Be to, jis labai gražiai piešė, tapė portretus, drožinėjo iš medžio. 

Kiek prisimenu, valdiško darbo Jonas nedirbo, jam tiesiog nelikdavo laiko, 

nes jis visada turėjo užsakymų, už kuriuos gaudavo pinigų. Dar viena 

Jono aistra buvo žvejyba, kuri jam visada sekdavosi. Jis žinojo, kada, kur

ir kokia žuvis kibs. Kartais prižvejodavo tiek, kad net dalį parduodavo. 

Meniškų gebėjimų turinčių žmonių reikėdavo ir bažnyčioms – atnaujinti, 

restauruoti, papuošti jas drožiniais. 

Išskirtinis buvo Jono kuklumas: ir santykiai su žmonėmis, ir 

apranga, ir kūryba, ir poreikiai. Nemaloni jam buvo bet kokia pompastika, 

prabanga. Jam visada visko užteko. Atsimenu, nuvažiavome keli draugai 

pasveikinti jo trisdešimtmečio proga. Jubiliejus vis dėlto. Įdomu, kaip 

Jonas bus tokiai šventei pasiruošęs. Žiūrim, stovi ant stalo butelis 

šampano ir kelios stiklinės. Ir nieko daugiau. 

Jautrus buvo Jonas. Žinojo, kad vienintelė jo sesė Angelė nedaug 

meilės jaučia broliui, nevertina jo talento, nesižavi jo gyvenimo būdu, jo 

šeima, mažomis dukrelėmis, bet niekada apie tai nėra kalbėjęs, tik mes 

patys tai matydavome. O kai sužinojo, kad tėvukas Mečislovas ligoninėje, 

kad gydytojai neteikia vilčių, tai abu su sese budėjo prie jo nesitraukdami. 

Iš tiesų tėčio gyvybę palaikė tik aparatai. Ir taip jau atsitiko, kad, Jonui 

išėjus parūkyti, tėtis užgeso. Mačiau, kaip jis kankinosi, tiesiog negalėjo 

Jonas Mečislovas – Jono sūnus ir Kazimieras Alminas 

171

sau atleisti, kad kaip tik tada išėjo iš palatos. Tarsi nuo to būtų kas nors 

pasikeitę. Jau po tėčio mirties pradėjo tapyti jo portretą ir nutapė 

tokį, kad, iš kurio taško bežvelgtum, visada sutiksi Mečislovo žvilgsnį, 

nukreiptą tiesiai į žiūrintįjį. Kur dabar tas portretas? Nežinau. 

Tokių mielų, kantrių, gerų žmonių kaip Jonas daugiau nesu sutikęs. 

Jiedu su Vilma, antrąja Jono žmona, labai mylėjo vienas kitą ir savo 

vaikus. Viena jų duktė, Justina, surinko tėvo talentus, tapo dailininke. O 

Jono neapsakomai gaila, juk jam tebuvo trisdešimt aštuoneri, kai išėjo 

į amžinybę. Sako, infarktas. Jo širdelė nuo pat gimimo nebuvo tvirta, o 

išgyvenimų našta nuo pat vaikystės negailestinga. 

Anūkė VAIVA JANULYTĖ prisimena 


172 

Esu Mečislovo Jurevičiaus anūkė Vaiva Janulytė (Angelės dukra). 

Tikiuosi, mano prisiminimai dar daugiau papasakos, koks buvo senelis ir 

kaip viską mačiau būdama vaikas. 

Akimirka, kai ėjau su mama į kažkokias statybas, pro kurias matėsi 

Lukiškių kalėjimo langas ir ten iškišta pro užkaltas lentas ranka – daugiau 

nieko nesimatė, tik ta mums mojuojanti ranka. Atsiminsiu tai visą 

gyvenimą. 

Gimiau 1977 m. – taigi teko gyventi dar sovietų okupuotoje 

Lietuvoje. Gerai prisimenu, kaip kartą per pamoką atėjo du juodais 

kostiumais apsirengę vyrai, kažką pasakė mokytojai, o ji liepė man išeiti 

iš klasės. Koridoriuje jie mane pasisodino ant palangės ir sako: „Pasakyk, 

kur tavo senelis. Jei pasakysi, duosim tau saldainį.“ Tada vaizdas dingsta 

ir daugiau nieko neprisimenu, bet man atrodo, kad aš nieko nepasakiau, 

nes nežinojau, kur buvo mano senelis. 

Mokykloje visko būdavo. Manęs nepriėmė į pionierius, nes kai 

auklėtojas (istorijos mokytojas) paprašė visos klasės pakelti rankas, kas 

tiki Dievą, tik aš viena pakėliau (nors puikiai žinojau, kad visi kiti klasės 

mokiniai irgi buvo tikintys). Tuomet prieš visą klasę mane pastatė ir liepė 

papasakoti, kaip atrodo tas Dievas. O aš turbūt esu paveldėjusi iš senelio 

baimės jausmo neturėjimą, todėl atsakiau: „Su naktiniais ir barzda!“ Ir 

atsisėdau į suolą. Po to turbūt ir buvo padarytos išvados. Iš šitos istorijos 

senelis labai juokėsi:) 

Bet vėliau, kai senelis buvo Vilniuje, jis pamatė mane su raudonu 

kaklaraiščiu (aš jį nešiojau, nes nenorėjau mokykloje būti balta varna), tai 

jis taip supyko, kad suplėšė kaklaraištį į skutelius ir išmetė į šiukšlių dėžę.

Tuo metu pykau ir aš ant jo. Jau sunku buvo susigaudyti, kas ta Lietuva 

ir kodėl senelis taip dėl jos kovoja. Sovietinė ideologija mokykloje buvo 

skiepijama vaikams – aš net nebesuvokdavau, kur yra tiesa. 

Vasaras leisdavau pas senelius Šiauliuose, man labai patikdavo 

kalbėtis su seneliu. Nors jis dažniausiai melsdavosi savo kambaryje, vis 

tiek rasdavo laiko ir man. Turėjo gerą humoro jausmą. Man dar teko matyti 

senelį vaikščiojantį, bet jam jau darydavosi sunku judėti. Prisimenu daug 

laikrodžių kambaryje, daug šventųjų paveikslų. Jis daug pasakodavo apie 

savo tremtį, bet labiausiai patikdavo, kai traukdavo iš spintos savo kalinio 

drabužius, rodydavo iš duonos padarytą rožinį, kuris gulėdavo tokioj 

dėžutėj kaip relikvija. Pasakodavo, kad neturėjo nieko valgyti, sėdėjo 

uždarytas tamsioj akmeninėj vienutėj, kur buvo tik akmenys, jokio gulto, 

buvo šalta ir šlapia, kad per dieną duodavo tik vieną stiklinę vandens ir 

vieną riekelę juodos duonos, iš kurios ir pasidarė rožinį, o siūlą išsitraukė 

iš marškinių. Namai buvo pilni visokiausių senovinių daiktų ir paveikslų. 

Aukštai ant spintos buvo surikiuotos senovinės medinės statulėlės 

ir aš vis klausdavau senelio, kas čia? Jis atsakydavo, kad tai dvylika 

apaštalų. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo didelė vertybė. Močiutė 

su seneliu statulėles vadindavo smūtkelėmis. Tačiau vieną vasarą jas 

iš mūsų pavogė, o aš buvau vienintelė tos vagystės liudininkė. Labai 

aiškiai viską prisimenu. Parėjusi iš kiemo (norėjau atsigerti vandens) 

pamačiau, kad durys praviros. Galvojau, kad močiutė grįžo iš darbo arba 

aš pamiršau užrakinti duris, bet paskui pamačiau, kad kambario durų 

spyna išdraskyta (tame kambaryje buvo svetainė ir senelio kambarys, 

kuriuos rakindavo nuo Jono, mano mamos brolio ir mano krikšto tėčio, 

tuo metu dar gyvenusio savo tėvų namuose – seneliai bijojo, kad jis ko 

neišneštų, nes buvo susidėjęs su bloga kompanija, daug gerdavo, kartais 

negrįždavo namo). Staiga išlindo du vyrai. Vienas buvo toks stambo kas, 

su dryžuotu megztiniu, gana padoriai apsirengęs, kitas liesas, maždaug 

Jono metų. Jie kažką dėjosi į dideles juodas rankines. Vyrai nustebo 

pamatę mane ir puolė klausinėti, kas aš tokia, ką čia veikiu. Aš buvau 

mandagi, todėl atsakiau į visus klausimus ir pati paklausiau, ką jie čia 

daro. Vyrai atsakė, kad tvarko spyną. Paskui nusišypsojo man ir išėjo. 

Aišku, visiškai nesuvokiau, kas įvyko, atsigėriau vandens, po to nuėjau 

pas močiutę į darbą (ji dirbo krautuvėj, šalia namų) ir paklausiau, ką 

veikia svetimi vyrai namuose. Kaip dabar atsimenu sutrikusį močiutės 

veidą, ji tik susvirduliavo, metė viską ir bėgte išbėgo namo. Vėliau 

močiutė vis klausė manęs, kodėl nebėgau pas kaimyną Alminą? Pasakė, 

kad pavogė statulėles, dar kažką. Visą tos dienos vakarą senelių namuose 

sėdėjo rimti dėdės, manęs vis klausinėjo, kaip buvo, ką mačiau, kaip tie 

173


174 

vyrai atrodė. Rudenį, prisimenu, su mama važiavom į kažkokį kabinetą, 

kad vėl viską papasakočiau (turbūt vyko tyrimas), bet taip tas reikalas ir 

užsimiršo. Senelis dar minėjo, jog galbūt tai buvo Jono draugelių darbas, 

bet gal saugumas norėjo, kad taip galvotume, nežinau – apie tai niekas 

garsiai nekalbėjo. 

Visai neseniai sužinojau, kad saugumas buvo atėjęs ir pas mano 

tėtį į darbą, kad išduotų savo uošvį, pasakytų, kur jis esąs. Čia turbūt 

buvo tas metas, kai jo ieškojo ir norėjo suimti, jei neklystu, už organizuotą 

eiseną į Šiluvą. Grasino ir gąsdino – žinoma, tai darė įtaką mūsų 

šeimos gyvenimui. Senelis buvo perdavęs mano tėčiui visą informaciją 

apie liudininkus, pateikęs jų kontaktus tam, kad tėtis susitiktų su jais ir 

sužinotų, kaip jie liudys teisme. Tėtis susitiko su visais, bet vis tiek buvo 

neaišku, kaip žmonės pasielgs. Labai liūdna, bet visi jie išdavė senelį. 

Tėtis pasakojo, kad saugumas vis bandė kliudyti senelio veiklai, 

suko galvas, kaip jį pasodinti į kalėjimą. Bet kadangi niekaip negalėjo 

palaužti, tai nusprendė eiti kitu keliu – per dukros šeimą. Darbovietėje 

saugumiečiai pasikvietė tėtį „ant kilimėlio“ ir aiškino, kad jis turėtų 

perkalbėti uošvį. Tėtis paaiškino, kad perkalbėti ar sustabdyti yra 

beprasmiška ir kad jis to nedarys. Tada buvo pasiūlyti tokie mainai: jei 

tėtis padės, galės eiti aukštesnes pareigas, gaus geresnį atlyginimą, jam 

bus pagerintos gyvenimo sąlygos, šeima galėtų įsigyti sodybą ir t. t. Tėtis 

atsisakė bendradarbiauti, tada pasikeitė ir kalbos: „Mes žinom, kad stovi 

eilėj ir lauki buto, kad rašai disertaciją…“ Vis dėlto nieko nepešė, nors, 

kaip tėtis prisimena, jam tikrai trukdė rašyti mokslinį darbą, niekada jis 

negavo atsakingų pareigų, nors butą gavo. Tiesa, saugumas aiškiai davė 

suprasti, kad senelį vis tiek suims. Taip ir buvo. Eisena į Šiluvą seneliui 

brangiai kainavo. Jį suėmė už neva viešosios tvarkos pažeidimą – trukdė 

eismui. Suėmė, surašė protokolą ir uždarė į Lukiškių kalėjimą laukti teismo. 

Mama su tėčiu ėjo jo lankyti ir ten prie sienos jiems atskriejo raštelis, 

kad ateitų kitą dieną tokią valandą – perduos kažkokią informaciją. Kai 

atėjo sutartu laiku, nežinia kaip ir iš kur atskriejo paketėlis, kuriame buvo 

kažkoks dokumentas, o jame surašyta, kuo senelis kaltinamas, kada 

įvyks teismas, kas liudininkai ir kt. Mano tėtis tuo metu nusirašė visą 

liudininkų sąrašą ir nusprendė pats asmeniškai su jais susitikti, paklausti, 

kodėl jie liudija prieš senelį, apie ką ruošiasi kalbėti teisme. Tų pavardžių 

sąrašiuką tėtis išsaugojo iki šių dienų. Susitikti su visais liudininkais 

nepavyko, tačiau su keliais iš jų tėtis pasikalbėjo. Vienas buvo vairuotojas, 

neva tą dieną vairavęs autobusą ir teigęs, kad eisena trukdžiusi eismui. 

Kalbėdamas su tėčiu jis dar pridūrė: „Ir gerai, kad suėmė tą aktyvistą! 

Ko čia nesąmones daro? Tokius sodinti reikia!“ Kiti liudininkai panašiai

nesileido į kalbas, visi jie buvo pasamdyti saugumo, gal dar ir pinigų 

gavo. Mama dar pasakojo, kad teismo dieną jai ir močiutei neleido net 

maisto seneliui perduoti – iškart po nuosprendžio paskelbimo jis buvo 

išvežtas. 

SIGITAS BARANAUSKAS prisimena 

Man teko didžiulė garbė pažinti ir artimai bendrauti su šiuo 

garbingu ir dvasiškai galingu žmogumi, kurio gyvenimo devizas buvo 

visas jėgas skirti Dievo garbei ir Tėvynės laisvei. Ir tai nebuvo tušti 

žodžiai: Mečislovas Jurevičius, kaip tikras Lietuvos laisvės kovotojas, liko 

ištikimas duotai priesaikai iki paskutinio atodūsio. 

Su Mečislovu Jurevičiumi susipažinau 1985 m. rudenį. Tuo metu 

buvęs mokytojas Albertas Špokas buvo subūręs patriotinę jaunimo 

grupę, kurioje dalyvavau ir aš. Pamenu, vieną 1985 m. lapkričio 

dieną susirinkome žinomų disidentų Jono ir Jadvygos Petkevičių bute 

Lenino gatvėje – tada pirmą kartą ir pamačiau šitą žmogų-legendą. 

Tuometiniuose miesto ir respublikos laikraščiuose nuolat pasirodydavo 

šmeižikiškų straipsnių apie Mečislovą Jurevičių, kuriuose jis būdavo 

vadinamas buržuaziniu nacionalistu, banditu, o jo rankos suteptos 

tarybinių žmonių krauju. Atsimenu, tą vakarą iš pradžių labai jaudinausi, 

bet kai pabendravau, susipažinau artimiau, pamačiau, kad tai paprastas 

ir nuoširdus žmogus, nors ir perėjęs sovietinius lagerius, tardymus, bet 

išlikęs tikru žmogumi. Tuo metu Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, Mečislovas 

Jurevičius tapo mano dvasiniais vadovais – iš jų daug išmokau, daug 

sužinojau. 

1986 m. Mečislovo Jurevičiaus ir sutuoktinių Petkevičių iniciatyva 

Aukštelkės pensionate buvo apgyvendintas iš sovietinio lagerio grįžęs 

partizanas Justas Gimbutas. Jis lageriuose kalėjo trisdešimt dvejus 

metus, neturėjo šeimos, visi giminės buvo mirę. Šio žmogaus globa 

užsiėmė Mečislovas Jurevičius, Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, vienuolė 

Regina Teresiūtė SJE. 

Buvo 1986 m. pavasaris. Mečislovas, sesuo Regina Teresiūtė ir aš 

nuvykome į Aukštelkės pensionatą aplankyti Justo Gimbuto. Jo fizinė 

sveikata buvo prasta, bet dvasia išliko stipri. Atrodė, kad bendraujame ne 

su kaliniu, o su mokytoju, skleidžiančiu gerumą, inteligenciją. Apie Justą 

Gimbutą rašė tuometinė Lietuvos pogrindžio spauda, kalbėjo „Amerikos 

balso“ radijas. Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis pasimatymas su Justu 

175


176 

Gimbutu. Ir vėliau ne kartą teko jį lankyti. Šis garbingas žmogus mirė ar 

ne 1989 metais. 

Mečislovas Jurevičius buvo vienas iš mūsų dvasinių vadų, neretai 

tekdavo vykdyti jo užduotis. 1986 m. birželio mėnesį Mečislovas man 

ir Vincui Danieliui patikėjo išspausdinti ir išplatinti atsišaukimus apie 

1941 m. birželio sukilimą. Tą vasarą sukako lygiai keturiasdešimt penkeri 

metai, kai Lietuvoje prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Vincas Danielius 

išspausdino apie penkiasdešimt atsišaukimų. Atsišaukimo turinys buvo 

toks: „Lietuvi, nepamiršk tų savo tautiečių, kurie iš savo gimtųjų sodybų 

buvo ištremti į Sibirą, kurie žuvo miškuose už Tėvynę. Uždek žvakutę 

ant jų kapo ir pasimelsk už jų vėlę.“ Cituoju gal nevisiškai tiksliai, bet 

mintis buvo tokia. Dar atšvietėme keletą Vyčio nuotraukų, ant kurių 

užrašėme Lietuvos himno žodžius. Kadangi Vincas Danielius tuo metu 

dirbo autobusų parke konduktoriumi, tai vieną dieną išsiruošėme kartu 

į kelionę, kurios metu turėjome įvykdyti Mečislovo užduotį. Maršrutas 

buvo Šiauliai–Vilkaviškis. Nutarėme platinti atsišaukimus vakarop, kai 

grįšime atgal. Tą ir padarėme. Kai autobusas sustodavo kokiame nors 

mieste, aš, greitai nuėjęs į artimiausio namo laiptinę, į pašto dėžutes 

įmesdavau atsišaukimus. Aišku, atsišaukimų nebuvo daug, bet viskas 

buvo atlikta tvarkingai. 

Tuo metu glaudžius santykius palaikydavome su Bazilionų parapijos 

klebonu Feliksu Baliūnu. Su juo mane supažindino Mečislovas Jurevičius. 

Dažnai pas kunigą Baliūną lankydavomės klebonijoje, diskutuodavome 

apie Lietuvos istoriją, partizanų kovas, apie religiją. Mums, jaunimui, 

tokie susitikimai davė daug naudos. Su Mečislovu daug kartų lankėmės 

Žarėnų-Latvelių kaime. Tame bažnytkaimyje klebonavo kunigas Algirdas 

Pakamanis, o vargonininkė buvo vienuolė sesuo Regina Teresiūtė SJE. 

Mečislovas Jurevičius mus nuolat mokė atsargumo ir kaip turėtume 

elgtis, jeigu mus suimtų, ką turėtume kalbėti tardymo metu. Šitie 

patarimai davė labai daug naudos: būdami jauni nesuvokėme realaus 

pavojaus. 

1941 m. birželio 25 d. okupantai Rainių miškelyje nukankino 

septyniasdešimt šešis žemaičius politinius kalinius. Todėl 1986 m. vasarą 

nutarėme nuvykti į Telšius ir sutvarkyti kankinių kapo koplytstulpį. 

Tų pačių metų birželio pradžioje aš su Albertu Špoku ir žmona Asta 

išvykome į Telšius. Apie Rainių miškelio kankinius pirmą kartą išgirdau 

iš Mečislovo – jis man buvo davęs 1942 m. išleistą knygelę „Žemaičių 

kankiniai“. Ten buvo išsamiai aprašytos okupantų įvykdytos žiaurios 

žudynės. 1941 m., karui prasidėjus, Telšių kalėjime kalėję politiniai kaliniai 

buvo išvesti į netoliese esantį Rainių miškelį ir sadistiškai nukankinti.

Nuotraukose nužudyti žmonės atrodė siaubingai. Tarp nužudytųjų buvo 

žinomo politinio kalinio partizano Liudo Simučio tėvas. 

Nuvykę į Telšius pirmiausia aplankėme vyskupą Antaną Vaičių, 

perdavėme labų dienų nuo Mečislovo Jurevičiaus ir papasakojome apie 

savo atvykimo į Telšius tikslą. Vyskupas mus pagyrė, kad atliksime gerą 

darbą, ir padovanojo po liturginį maldyną. Po to nuvykome pas Oną 

Pakalniškytę, gyvenusią šalia senųjų Telšių kapinių. Jos brolis šaulys Liudas 

Pakalniškis buvo vienas iš nukankintųjų. Senutė pardavė savo namuką 

Plungėje ir nusipirko seną mažą trobelę šalia senųjų Telšių kapinių vien 

tam, kad kasdien galėtų lankyti mylimo brolio kapą. Ėmėmės darbo: 

aptvarkėme kapą, perdažėme medinę skulptūrą. 

Iš Mečislovo ir Petkevičių dažnai gaudavome pogrindinės spaudos: 

„Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, periodinių leidinių „Aušra“, „Vytis“. 

Šitie leidiniai buvo kaip švyturiai gūdžioje naktyje, džiugino ir teikė 

vilties, kad išauš laisvės diena, kad lietuvis pasijus tikru šeimininku savo 

žemėje. Vincas Danielius padaugindavo leidinius, juos platindavome 

tarp patikimų žmonių. 

Veiklos turėjome daug. Aišku, turėjau šeimą, reikėjo galvoti, kaip 

ją išlaikyti, bet, laimei, mano žmona buvo bendramintė – beveik visa jos 

šeima buvo ištremta į Sibirą. Tada mes buvome idealistai ir tikėjome, 

kad atliekame šventą darbą. 

Vadovaujami Mečislovo Jurevičiaus, Jadvygos ir Jono Petkevičių, 

Reginos Teresiūtės SJE, Juozo Šileikio, nuolatos vykdavome į bendraminčių 

sąskrydžius, į atlaidus, susitikdavome su iš įkalinimo vietų grįžusiais 

partizanais, politiniais kaliniais. 

Senosiose Šiaulių kapinėse yra palaidoti 1919 m. Lietuvos 

savanoriai, žuvę kovose su bermontininkais. Tuo laiku savanorių kapai 

buvo labai apleisti: betoniniai kryžiai aplūžę, kiti tiesiog piktavalių 

sudaužyti, užrašai ant jų vos įskaitomi. Buvo nuspręsta tuos betoninius 

kryželius iš naujo išlieti, užrašus atnaujinti. Netrukus ėmėmės darbo. 

Alberto Špoko daugiabučio namo rūsyje virė darbas: rinkdavomės 

vakarais ir dirbdavome iki vėlumos. Po poros mėnesių sunkaus darbo 

visi kryželiai buvo naujai pagaminti, užrašai atnaujinti ir, iki Visų šventųjų 

likus porai dienų, pastatyti. 

Mūsų uolumas neliko nepastebėtas. Lapkričio 1 d. aš, Vincas 

Danielius ir Albertas Špokas stovėjome šalia savanorių paminklo. Ant 

kapelių degė daug žvakučių, restauruoti kryželiai atrodė įspūdingai. 

Nepažįstami žmonės ateidavo, uždegdavo žvakelę ir skubiai pasišalindavo. 

Šiandien būtų juokinga: argi gali kas persekioti vien už tai, kad uždegei 

žvakę ant savanorio kapo? Bet tada savanoriai buvo tarybų valdžios 

177


priešai, buržuaziniai nacionalistai. Mums bestovint prie paminklo staiga 

prieina prie mūsų du civiliai asmenys ir užkalbina: „Ką, vyrukai, čia 

veikiate? Kieno įgalioti čia deginate žvakeles?“ Albertas Špokas atsakė, 

kad TSRS konstitucija nedraudžia deginti žvakučių per Visų šventųjų 

dieną. Tuomet vienas iš jų paklausė: „Ar kartais ne jūs čia suremontavote 

tuos kryžius?“ „Taip. Kažkokie chuliganai suniokojo, o mes atstatėme.“ 

Vienas iš kagėbistų priėjo prie manęs ir Danieliaus ir tarė: „Jūs, jauni 

vyrukai, kažkaip nesiderinate prie tų kryžių ir žvakių. Ar nenorėtumėte 

poryt ateiti prie „Tiesos“ kino teatro 10 ryte? Pakalbėtume įvairiomis 

temomis.“ Tuo pokalbis ir baigėsi. Mes nebesileidome į diskusijas. Dar 

tą patį vakarą informavome Mečislovą apie įvykį kapinėse. Jis patarė, 

instruktavo, kaip turėtume elgtis, jeigu kartais būtume iškviesti į KGB. 

1986 m. įsiminė dar vienas įvykis – tai Bazilionų bažnyčioje 

įvykusios kunigo Felikso Baliūno brolio primicijos – pirmosios ką tik 

įšventinto kunigo Mišios. Ladislovas Baliūnas irgi buvo uolus kunigas, 

aktyviai dalyvavęs pogrindžio kovoje. Mirė 2018 metais. Jau būdami 

bažnyčioje pastebėjome tris saugumiečius. Važiuodami iš Bazilionų 

į Šiaulius autobuse pastebėjome vieną jų akylai mus stebint. Išlipus 

Šiauliuose jis ėmė mus sekti. Vytauto ir Melnikaitės gatvių kampe buvo 

autobusų stotelė. Su Vincu Danieliumi atėję pastebėjome, kad ir seklys 

atsekė, atsistojo šalia, lyg lauktų autobuso. Vincas sustabdė pro šalį 

važiavusį taksi ir taip mes atsikratėme įkyraus kagėbisto. 

1987 m. pradžioje Mečislovas Jurevičius organizavo išvyką į Lazdijų 

rajono Rudaminos miestelį. Ten bažnyčioje vyko šv. Mišios už prieš metus 

(1986 m.) žuvusį kunigą disidentą Juozapą Zdebskį. Dalyvavome ir mes, 

šiauliečiai: Mečislovas Jurevičius, Jonas Petkevičius, Albertas Špokas, 

Regina Teresiūtė ir aš. Susirinko daug žinomų Lietuvos disidentų. Tada 

pirmą kartą pamačiau Antaną Terlecką, ką tik grįžusį iš sovietinio lagerio, 

Petrą Plumpą, Petrą Cidziką. Po šv. Mišių visi susėdome prie bendro 

vaišių stalo. Pirmiausia buvo sukalbėta malda, po to sugiedotas Lietuvos 

himnas, tada vyko diskusijos apie Lietuvą, apie tolesnę kovą už laisvę. Visi 

jautėme, kad bręsta rimti įvykiai, turintys pakeisti dabartinę situaciją. 

1987 m. Vasario 16-ąją šventėme Vinco Danieliaus namuose Kauno 

gatvėje, Šiauliuose. Dalyvavo Mečislovas Jurevičius, Jonas Petkevičius, 

Andrius Račkauskas, Albertas Špokas, Vincas Danielius, jo mama ir aš. 

Iš pradžių Mečislovas visus pakvietė pasimelsti, po to sugiedojome 

Lietuvos himną. Mečislovas savo kalboje kvietė ir toliau dirbti negailint 

jėgų dėl Lietuvos. „Lietuva tikrai bus laisva, galbūt aš nesulauksiu laisvės, 

tačiau jūs, jaunimas, tikrai sulauksite“, – kalbėjo Mečislovas. 

178

1987 m. pradžioje į Šiaulių šv. Jurgio bažnyčią atvyko dirbti vikaras 

Kazimieras Gražulis. Tai buvo labai drąsus kunigas. Mes žavėjomės jo 

pamokslais. Jis narsiai pliekė komunistinę santvarką, ragino žmones 

nepamiršti, kad esame lietuviai ir kiekvienas turime kovoti su netiesa, 

klestinčia dabartinėje Lietuvoje, kad aklai netikėtume sovietine 

propaganda. Sekmadieniais pasiklausyti kunigo K. Gražulio pamokslų 

į bažnyčią suplūsdavo minios žmonių. Kagėbistai taip pat nesėdėjo 

sudėję rankų. Bažnyčioje nuolat šmirinėdavo saugumiečiai, išplėtę ausis 

klausydavosi, ką kalba kunigas. Kartą su Vincu Danieliumi ėjome pas 

jį į namus, nešėme iš Mečislovo Jurevičiaus gautą naują spausdinimo 

mašinėlę. Netoli Vinco namo pastebėjome du kostiumuotus vyrus, 

garsiai besikeikiančius ir stumdančius vienas kitą. Iš karto į akis krito 

jų nenatūrali vaidyba. Įėję į namo vidų šviesos nedegėme. Nuojauta 

kuždėjo, kad tie „girti“ piliečiai atvyko kitu tikslu. Netrukus sugirgždėjo 

kiemo varteliai. Pro užuolaidos kraštelį stebėjome, kaip tie du asmenys 

tyliais žingsneliais iš lėto artinasi prie durų. Tada mes uždegėme šviesą, 

pradėjome garsiai kalbėtis, įjungėme magnetofoną su lietuvių liaudies 

dainomis. Buvo aišku, kad už lango stovintieji gaudo kiekvieną mūsų 

žodį. Išėjau iš Vinco namų gana vėlai, apie 12 val. nakties, seklių jau 

nebebuvo. Tokių atsitikimų būta labai daug. 

1987 m. vasarą mus pasiekė žinia, kad žinomi Lietuvos patriotai 

Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas ir kiti Vilniuje prie A. Mickevičiaus 

paminklo ketina surengti Molotovo–Ribentropo pakto paminėjimą, 

lėmusį Pabaltijo valstybių okupaciją. Pamenu, likus porai savaičių iki 

tos akcijos, susirinkome bute pas Petkevičius. Nusprendėme, kad ir 

mes, šiauliečiai, privalome dalyvauti renginyje. Tuo metu Mečislovas 

jautėsi labai blogai – jau kuris laikas stipriai streikavo širdis. Įkalbėjome 

jį nevažiuoti į Vilnių, bet skubiai gultis į ligoninę. Buvo nutarta, kad 

vyksime keturiese: Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, Vincas Danielius ir aš. 

Vėliau prie mūsų prisijungė ir mano žmona Asta. 

1987 m. rugpjūčio 23 d. atvykome į Vilnių. Pradžioje šv. Onos 

bažnyčioje vyko šv. Mišios. Po šv. Mišių prie mūsų priėjęs kunigas Gintas 

Sakavičius pasakė, kad mitingas jau prasidėjęs, visiems reikia rinktis prie 

paminklo. Ten jau buvo susirinkęs gausus žmonių būrys, tikrų Lietuvos 

patriotų, drąsiai kalbėjusių apie Molotovo–Ribentropo pakto padarinius 

Lietuvai, apie okupaciją, apie tautos didvyrius partizanus, savo krauju 

nuplovusius tą 1940 m. gėdą, kai Lietuvos kariuomenė nepasipriešino 

sovietiniams okupantams. Kiekvieną pasakytą kalbą palydėdavo 

griausmingos ovacijos. Aplink zujo daugybė saugumiečių, jie iš aplinkinių 

179


180 

namų langų, net nuo stogų filmavo ir fotografavo mitingo dalyvius, 

tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Mitingas truko apie dvi valandas, 

pabaigoje visi kartu sugiedojo tautos himną, kažkoks vyriškis šalia 

paminklo padėjo vainiką, apjuostą trispalviu kaspinu. Jausmas buvo 

neapsakomas. Po tiek nelaisvės metų lietuviai pagaliau išdrįso viešai 

pareikšti pasauliui, kad mūsų tėvynė okupuota, kad gražiausias tautos 

žiedas žuvo miškuose ir Sibiro ledynuose. Ir visos tos tragedijos 

kaltininkai – Sovietų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija. Mitingą filmavo 

ir iš dalyvių interviu ėmė žinomi žurnalistai Vytautas Kvietkauskas ir 

Artūras Baublys. Jie ir manęs paklausė: „Ką jūs čia veikiate? Kokių tikslų 

vedami čia atėjote?“ Aš atsakiau, kad dalyvauti šiame mitinge turėtų 

kiekvienas lietuvis. Tiesiog šventa pareiga yra išreikšti protestą prieš 

Molotovo–Ribentropo paktą, lėmusį Lietuvos okupaciją. Artūras Baublys 

paklausė, kaip įsivaizduojame tą pareigą. Į tai Vincas Danielius atsakė, 

kad kiekvienas lietuvis turi žinoti apie šitą gėdingą paktą tarp sovietų 

ir hitlerininkų, apie jų bendradarbiavimą ir Europos dalijimąsi, apie 

nekaltai žuvusius milijonus žmonių. Po mitingo priėjome prie Nijolės 

Sadūnaitės, padėkojome jai už drąsą organizuojant tokią akciją. Tada 

traukiniu grįžome į Šiaulius. 

Po kelių dienų per Lietuvą nuvilnijo represijų banga: televizija, 

žiniasklaida smerkė saujelę buržuazinių nacionalistų, išdrįsusių šmeižti 

TSRS santvarką. Buvo persekiojami organizatoriai Nijolė Sadūnaitė, 

kunigas Robertas Grigas, kiti patriotai. Mūsų, šiauliečių, dėl dalyvavimo 

šiame mitinge niekas nelietė, nors aišku, kad kagėbistai puikiai žinojo, 

jog ten buvome. 

1987 m. įvyko dar vienas reikšmingas įvykis: Vincas Danielius 

viešai išstojo iš komjaunimo gretų. Vincas niekada nebuvo idėjinis 

komjaunuolis. Kaip ir dauguma lietuvių, jis buvo priverstas įstoti į šią mums 

svetimą organizaciją. Todėl Mečislovui Jurevičiui ir kilo mintis, kad reikia 

į „Komjaunimo tiesos“ laikraščio redakciją nusiųsti atvirą laišką, kuriame 

komjaunimas būtų įvardytas kaip svetimos valstybės organizacija, mums 

primesta okupacinės valdžios. Netrukus taip ir buvo padaryta. Po kelių 

dienų Vincui paskambino laikraščio žurnalistė ir pareiškė norą su juo 

pasikalbėti. Žurnalistė atvyko į Šiaulius, į Vinco namus. Aš irgi dalyvavau 

tame jų pokalbyje. Žurnalistė norėjo iš paties Vinco išgirsti jo išstojimo 

iš komjaunimo gretų priežastį. Vincas drąsiai išklojo, ką jis galvoja apie 

šią organizaciją. 1987 m. gruodžio 14 d. „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje 

išspausdintas atviras Vinco Danieliaus laiškas. Tai buvo neeilinis įvykis, 

sulaukęs plataus atgarsio. Vincą sveikino ir gyrė už drąsą net nepažįstami 

žmonės. Noriu pabrėžti, kad taip pasielgti Vincą paskatino Mečislovas

Jurevičius. Tai buvo jo idėja. Apie šitą įvykį kalbėjo ir per „Amerikos 

balsą“, informacija buvo išspausdinta pogrindžio spaudoje. 

Buvo tik 1988 m. pradžia. Susirinkome Petkevičių bute: Vincas, 

Mečislovas, Juozas Šileikis, Kęstutis Stulgys, Jadvyga ir Jonas Petkevičiai. 

Mečislovas visiems pranešė, kad žinomas disidentas Petras Cidzikas yra 

parašęs atvirą laišką TSKP generaliniam sekretoriui Gorbačiovui, kad 

leistų lietuviams netrukdomai paminėti Lietuvos nepriklausomybės 

septyniasdešimtmetį. Po tuo laišku renkami parašai lietuvių, 

pritariančių šiai idėjai. Mečislovas kalbėjo toliau: „Manau, mūsų visų 

svarbi pareiga yra prisidėti prie šio garbingo reikalo. Reikia ne tik 

pasirašyti, bet ir nurodyti savo adresą. Todėl prašau visus apsispręsti 

dabar: jeigu yra abejojančių, tai jie tegul nededa savo parašo. Mes jų 

už tai nepasmerksime, nes reikalas rimtas.“ Visi sutikome pasirašyti, 

nors puikiai žinojome, kad netrukus sulauksime kagėbistų antpuolio. 

Mečislovas davė mums užduotį: artėjant Lietuvos nepriklausomybės 

jubiliejui išspausdinti kreipimąsi į Lietuvos kunigus, kad jie paragintų 

savo parapijiečius deramai pažymėti garbingą sukaktį. Laiko iki vasario 

16 d. buvo likę daugiau nei mėnuo, todėl nieko nelaukę ėmėmės darbo. 

Nutarėme darbuotis mano uošvės bute Knyvos gatvėje, kur tuo metu 

su šeima gyvenau. Dabar suprantu, kokie buvome neatsargūs, – juk 

saugumas galėjo be vargo mus suimti. Reikėjo išspausdinti daugiau kaip 

septynis šimtus atsišaukimų (tada Lietuvoje buvo apie 750 parapijų). 

Į talką pasikvietėme Stasį Navicką, kurį pažinojome kaip gerą kataliką. 

Jis tuo metu gyveno Šiaulių rajono Daunorų kaime ir palaikė ryšius su 

Meškuičių, Lygumų klebonais: gaudavo iš jų pogrindinės literatūros, 

kurią ir pats platindavo tarp patikimų žmonių. Albertas Špokas nupirko 

vokų. Kunigų adresai buvo surašyti Lietuvos katalikų kalendoriuje. 

Sąžiningai darbavomės visą savaitę. Darbas buvo atliktas. Kreipimosi 

teksto tiksliai negaliu atsiminti, bet jo mintis buvo tokia: „Garbė Jėzui 

Kristui. Gerbiamas klebone, artėja Lietuvos nepriklausomybės septyniasdešimtmetis. 

Mūsų Tėvynė Lietuva beveik penkiasdešimt metų neša 

sovietinės okupacijos jungą. Gražiausias tautos žiedas žuvo miškuose 

arba Sibiro ledynuose, padėjo galvas už protėvių žemę. Tačiau lietuviška 

dvasia gyva, jos sunaikinti neįmanoma. Jūsų, kaip Lietuvos katalikų 

kunigo, pareiga priminti savo parapijiečiams apie artėjančią Vasario 

16-ąją – Lietuvos nepriklausomybės dieną – ir paraginti deramai ją 

paminėti.“ Iškilo klausimas dėl laiškų platinimo. Mudu su Stasiu Navicku 

manėme, kad Vincas, dirbdamas konduktoriumi, dalį laiškų išplatins 

Vilniuje ir Kaune, o aš su Stasiu – Aukštaitijoje ir Žemaitijoje. Tačiau 

Vincas nusprendė pats visus laiškus išplatinti. Iki vasario 16 d. buvo likęs 

181


182 

mėnuo. Vincas manė, kad per porą savaičių darbą atliks. Jis pasiėmė 

visus laiškus, o maždaug po savaitės pasakė, kad užduotis įvykdyta. 

Jau gerokai vėliau ir aš, ir Stasys Navickas kalbėjomės su daugeliu 

kunigų apie tuos laiškus, bet nė vienas iš jų nebuvo gavęs nieko panašaus. 

Kyla visokių minčių: gal KGB sutrukdė laiškams pasiekti adresatus, o gal 

dėl kitų svarbių priežasčių nebuvo įvykdyta užduotis? 

Sausio 25 d. į butą Knyvos gatvėje, kur gyvenau su žmona ir dviem 

vaikais, atėjo KGB leitenantu prisistatęs vyras pavarde Vitkus ir pareikalavo 

važiuoti su juo į KGB skyrių Kapsuko gatvėje – į apklausą. Prie 

laiptinės stovėjo balta volga, todėl greitai atsiradau KGB rūmuose. 

Apklausinėjo tas pats Vitkus. Dalį saugumiečių gerai pažinojau iš 

matymo: tuos, kurie lankydavosi bažnyčioje, prie savanorių kapų. 

O šitas man buvo nematytas. Jis be užuolankų uždavė klausimą, ar 

aš pažįstąs pilietį Petrą Cidziką. Atsakiau, kad tokio nepažįstu. Tada 

saugumietis pareiškė, kad Petro Cidziko bute Vilniuje kratos metu 

rastas atviras laiškas TSKP generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui, 

kuriame reikalaujama, kad be trukdymų būtų leista atšvęsti buržuazinės 

Lietuvos septyniasdešimtąsias metines. Po laišku yra ir Sigito 

Baranausko parašas, namų adresas. Kokiu būdu ten atsirado parašas? 

Pasakiau, kad vieną sekmadienį Šv. Jurgio bažnyčioje šv. Mišių metu prie 

manęs priėjo nepažįstama moteris ir paprašė pasirašyti. Aš ir pasirašiau. 

„Ar pažįstate piliečius Mečislovą Jurevičių, Joną Petkevičių ir Petrą 

Cidziką?“ – klausinėjo toliau. Atsakiau, kad nepažįstu žmonių tokiomis 

pavardėmis. „Save laikai kataliku, vaikštai į bažnyčią, bet akiplėšiškai 

meluoji“, – piktai rėžė saugumietis. – Žinome, kad esi sportininkas, 

Lietuvos karatė čempionas, kad nelegaliai treniruoji žmones, o už 

tai yra atitinkamas baudžiamasis straipsnis“, – didino spaudimą 

kagėbistas. Tuo laiku karatė buvo uždraustas sportas, bet su draugais 

įvairiose vietose sportuodavome. Atsakiau: „Taip. Aš negeriu alkoholio, 

nerūkau, sportuoju. Argi tai blogai?“ Saugumietis nieko neatsakė, bet 

nervingai tušinuku barbeno į stalą: „Tu dar jaunas žmogus, o susidėjai 

su nusikaltėliais, banditais, kurie žudė nekaltus tarybinius žmones. Jie 

taip pat dangstėsi bažnyčios ir tikėjimo skraiste. Tokie kaip kunigas 

Svarinskas klausė banditų išpažinčių ir laimino juos, nors jų rankos buvo 

suteptos krauju. Po karo pilni miškai buvo banditų. Gal tu gali pasa kyti, ko 

jie ten lindo? Juk galėjo gyventi ir kurti naują Lietuvą, tarybų Lie tuvą.“ 

Aš atsakiau, kad žmonės ėjo į miškus, nes jautė pareigą ginti savo žemę 

nuo atėjūnų, kurie grūdo į gyvulinius vagonus senukus, vaikus, moteris 

ir vežė į Sibirą, į badą ir mirtį. Staiga kagėbistas pakeitė taktiką: „Matau, 

esi nekvailas vyras, galėtume po poros savaičių susitikti kur nors neutra

lioje vietoje, išgerti kavos, pakalbėti apie sportą.“ Aš aiškiai jam atsakiau, 

kad nesiruošiu vaikštinėti į jokius susitikimus. O jeigu būsiu reikalingas, 

šaukimą paštu atsiųsite. Už durų pasigirdo kažkoks triukšmas. Netrukus 

jos atsidarė ir pamačiau savo žmoną Astą, gerokai įpykusią, šaukiančią: 

„Ko jūs, sadistai, nekaltą žmogų tardote? Ko jūs iš jo norite?“ Saugumietis 

sutrikęs teištarė: „Mes jo nelaikome. Gali eiti nors ir tuoj pat.“ Taip mano 

žmona išvadavo mane iš kagėbistų nagų. 

Tą patį vakarą apie viską papasakojau Mečislovui Jurevičiui ir 

Jonui Petkevičiui. Pasirodo, tą dieną buvo sulaikytas ir Vincas Danielius. 

Jį klausinėjo to paties, ko ir manęs. Mečislovo nuomonė buvo tokia: 

kagėbistai bando mūsų jaunimą įbauginti, kad jie vasario 16 d. nesiimtų 

jokios aktyvios veiklos. Tačiau jie mūsų neįbaugino. Atvirkščiai – nekantraudami 

laukėme tos dienos, kad galėtume ją deramai paminėti. 

1987 m. vasario 3 d. Vincas Danielius su grupe bendraminčių išvyko 

į Kapsuką (dabar Marijampolė). Ten vyko Petro Gražulio teismas. Vincas 

su kitais draugais aktyviai palaikė teisiamąjį Gražulį, drąsiai replikavo, 

buvo už tai suimtas ir nuteistas 15 parų arešto. Jau kitą dieną nuvykau 

į Kapsuką, nuvežiau Vincui maisto siuntinį. Apie Vinco Danieliaus ir jo 

draugų areštą netrukus pranešė Vatikano radijas ir „Lietuvos katalikų 

bažnyčios kronika“. 

Vasario 16 d. Mečislovas Jurevičius, Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, 

Kęstutis Stulgys, Juozas Šileikis ir aš susitikome prie Šv. Jurgio bažnyčios, 

kuri buvo pilnutėlė. Iš karto pamačiau bent tris saugumiečius. Kunigas 

Kazimieras Gražulis laikė šv. Mišias. Netrukus jis iš sakyklos pradėjo 

savo pamokslą. Kunigas paminėjo, kad Vasario 16-oji brangi kiekvienam 

lietuviui, ir pakvietė visus tikinčiuosius pasimelsti už Tėvynę, už jos laisvę 

ir žuvusius kovotojus, už tuos šimtus tūkstančių tautiečių, kurie negrįžo 

į Tėvynę, mirė nuo bado ir šalčio tremtyje. Po pamokslo visi bažnyčioje 

buvę žmonės ėmė ploti. Netrukus Mečislovas ir Kęstutis Stulgys pradėjo 

giedoti tautišką giesmę, prie jų prisijungė dauguma žmonių. Mačiau, 

kaip tarpduryje blaškėsi sutrikę saugumiečiai. Jie nesitikėjo tokio 

žmonių vieningumo. Po šv. Mišių Mečislovas Jurevičius, Petkevičiai, 

Kęstutis Stulgys, Juozas Šileikis nužygiavome į senąsias miesto kapines 

prie savanorių kapų. Aš rankose nešiau eglišakių vainiką, papuoštą 

trispalviu kaspinu. Kai priartėjome prie paminklo, pamatėme, kad aplink 

stovi apie dešimt saugumiečių – jie ėmė mus filmuoti ir paveiksluoti. 

Mes sukalbėjome maldą už žuvusiuosius, uždegėme žvakes ant kapų, 

padėjome vainiką. Saugumiečiai mūsų neužkabino, tik tyliai paveikslavo 

ir filmavo. Išeinant iš kapinių prie mūsų prisijungė pavėlavęs A. Špokas. 

183


184 

Vincas Danielius tuo metu sėdėjo Kapsuko izoliatoriuje, grįžo į Šiaulius 

vasario 18 dieną. 

1988-ieji buvo lūžio metai Lietuvoje: atsirado Sąjūdis, prasidėjo 

Atgimimas. Dabar visi buvo drąsūs, niekas nebijojo būti suimtas už ne 

taip pasakytą žodį. Atėjus Atgimimui, Mečislovas Jurevičius ir kiti daug 

Lietuvos laisvei nusipelnę žmonės nesiveržė į valdžios olimpą: išliko 

kuklūs, perleido savo pradėtą kovų estafetę už Lietuvos laisvę kitiems, 

jaunesniems, ištroškusiems valdžios ir garbės. 

Aš su Vincu Danieliumi įsitraukiau į Antano Terlecko vadovaujamos 

Lietuvos laisvės lygos (LLL) gretas. Vieni pirmųjų atsisakėme karinių 

bilietų. Po mūsų akcijos Lietuvoje vyrai masiškai atsisakinėjo okupacinės 

armijos karinių bilietų. 

1991 m. sausio 13 d. su ginklu rankoje buvau parlamento gynėjų 

gretose. 

1998 m. sužinojau, kad Mečislovas Jurevičius sunkiai serga, yra 

prikaustytas prie invalido vežimėlio. Nieko nelaukęs nuvykau pas jį į 

namus. Nuo tos dienos iki Mečislovo mirties padėjau jam, kuo galėjau. 

Mane visada žavėjo Mečislovo optimizmas, niekada nemačiau jo 

rūškanu veidu, nesu matęs jo pikto, jis nepyko net ant tų žmonių, kurie 

sovietmečiu jį niekino. Jis net melsdavosi už juos. Ir dabar, būdamas iš 

dalies paralyžiuotas, jis nestokojo geros nuotaikos. Mečislovą nuolat 

kankindavo pragulų skausmai. Neretai jo žmona paskambindavo vėlai 

vakare ir prašydavo padėti apversti Mečislovą ant kito šono. Gaila, bet 

kai Mečislovas rimtai susirgo, daugelis buvusių draugų jo nebeprisiminė. 

Jam tuo laiku daugiausia padėjo buvęs bendražygis Kęstutis Stulgys 

(1951–2008). 

Mečislovas labai norėjo, kad jam būtų suteiktas partizano savanorio 

statusas: juk jis 1944–1946 m. nuolat palaikydavo ryšius su partizanais, 

prisiekė jų būryje, gavo Tankiuko slapyvardį. Dariau didelius žygius tuo 

kausimu, kreipiausi į Genocido ir rezistencijos centro vadovybę, tačiau 

gaudavau neigiamą atsakymą – neturime duomenų, kad Mečislovas 

Jurevičius dalyvavo partizaninėje kovoje. Aš jiems pateikiau visus 

sovietmečiu rašytus straipsnius, kur Mečislovas Jurevičius aiškiai 

įvardytas kaip buržuazinis nacionalistas, su ginklu rankose slankiojęs po 

Šakynos apylinkių miškus, bet visos mano pastangos buvo bergždžios. 

Nebebuvo gyvų tų laikų liudininkų partizanų – visi buvo žuvę. 

Mečislovas Jurevičius su žmona ir anūkėle gyveno penktame 

aukšte. Būdavo nelengva jį, sėdintį invalido vežimėlyje, išnešti į gryną orą. 

Kreipiausi į savivaldybę dėl buto keitimo, tačiau ir čia niekas nesiruošė

padėti. Nemažai Mečislovui Jurevičiui padėjo tuometinis Tremtinių 

sąjungos Šiaulių skyriaus vadovas Česlovas Dirkė (1930–2014). Prireikė 

didelių pastangų, kad būtų išnuomotas specialus automobilis – juo 

Mečislovas buvo nuvežtas į Vilnių, į prezidentūrą, kur jam įteiktas aukštas 

apdovanojimas – Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinas. 1995 m. gegužės 

mėnesį išpildžiau Mečislovo prašymą nuvežti jį aplankyti gimtinę – 

Mimaičių kaimą. Jis buvo labai laimingas po daugelio metų pamatęs seną 

trobelę, kurioje 1945–1946 m. rinkdavosi jo bendražygiai partizanai, 

pradžiugino kieme tebeaugantys jo rankomis sodinti medžiai. 

Į amžinybę Mečislovas Jurevičius iškeliavo 1999 m. lapkričio 

13 d. – į laidotuves susirinko minios žmonių. Prie kapo duobės buvo 

pasakyta daug gražių kalbų apie Mečislovo nuopelnus Tėvynei. 

Šv. Mišias už jo vėlę aukojo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. 

Tik po Mečislovo Jurevičiaus mirties atėjo žinia, kad jam paskirtas 

butas pirmame aukšte. Po mirties pasipylė straipsniai apie jo nuveiktus 

darbus. Kur buvo visi tie garbūs valdžios ponai, kai Mečislovui reikėjo 

elementarios pagalbos ir užuojautos? Kodėl pas mus žmogus imamas 

vertinti tik po mirties? 

Mečislovas Jurevičius su draugu ir padėjėju Sigitu Baranausku. 

Šiauliai. 1998 m. 

Mečislovui labai patiko Lietuvos partizanų daina „Kaip gražu 

miške, Lietuvos krašte“. Prieš pat mirtį jis man prasitarė, kad labai norėtų, 

jog ta daina skambėtų per jo laidotuves. Išpildžiau paskutinį 

Mečis lovo norą – išnešant karstą, uždengtą Lietuvos trispalve, skambėjo 

jo mėgstama daina. 

185

VAIDOTAS JANULIS, Mečislovo Jurevičiaus anūkas, prisimena 


Taigi – apie senelį Mečislovą. 

Prisimenu jį kaip gerą, išmintingą ir linksmą žmogų, turėjusį daug 

užsispyrimo, gal net per daug. Man dėl to ir Močiutės Emilijos gaila 

buvo, kad pralaukė pusę gyvenimo savo vyro iš lagerių ir kalėjimų. Bet 

Lietuvai tai buvo pavyzdys ir, matyt, be tokių pavyzdžių ir atkaklumo, 

be tokio tiesumo, prilygstančio spjūviui į veidą sovietams, būtų buvę 

sunkiau užkurti laisvės troškimą žmonių širdyse. Vaikystėje pamenu 

jį kaip kokį Senelį Šaltį – gerą, šiltą senelį, visada su lauktuvėmis. Kas 

benutiktų, iš jo visada sklido meilė, nors net neįsivaizduoju, kas jo galvoje 

dėjosi, kai sunku būdavo. Jis iš visų kratų ir užgauliojimų tik juokėsi, 

jam lageris ir kalėjimas (bent jau iš pasakojimų taip atrodė) būdavo 

lyg pamoka ir jam, ir jo bendražygiams, ir patiems sovietams. Istorijas 

pasakodavo kaip kokį linksmą nuotykį – tik dabar galiu suprasti, kiek jis 

kentėjo. Net paralyžiuotas dvasios neprarado, vis stengėsi prajuokinti 

ar ką šmaikštaus pasakyti, tikrai neatrodė, kad žmogus liūdėtų dėl savo 

likimo. Vis dirbdavo kažką: rišdavo knygas, skaitydavo, melsdavosi iki pat 

mirties, – kiek menu, veiklos jam reikėjo visada ir, matyt, jos užtekdavo. 

Senelis Mečislovas visada pamokydavo, patardavo, parodydavo, 

ką naujo turįs namuose, aptardavo knygas, duodavo paskaityti jo paties 

surištų nepriklausomos Lietuvos žurnalų, laikraščių, pasakojo visą tiesą 

apie sovietus – atvirkščiai nei man mokykloje būdavo sakoma. Net keista 

pradžioje buvo klausyti, atrodė, lyg netiesą šnekėtų. Labai daug apie 

krikščionybę pasakojo, vis klausdavo, kada Pirmąją Komuniją priimsiu, 

nors taip ir nepriėmiau. Kiek pamenu, mano dėdę Joną, savo sūnų, 

Mečislovas nelabai mėgo, moralizuodavo vis – ne itin jie sutardavo. Iš 

vaikystės pamenu vieną nutikimą: buvo berods Kalėdos, o gal Velykos, 

Senelis buvo kalėjime Vilniuje, mes su Mama atėjome prie Lukiškių 

kalėjimo. Jei gerai pamenu, Mama sakė, kad reikia kažko čia laukti – 

na, stovėjome ir laukėme. Staiga netoli mūsų iš kažkurio kalėjimo 

lango atskrido nedidelė strėlė su duonos antgaliu. Mama paėmė, su 

ašaromis akyse iš duonos antgalio išlukšteno raštelį – tai buvo Senelio 

pasveikinimas švenčių proga ir turbūt dar kažkokia žinia parašyta. 

Pasakodavo apie kalėjimą Senelis, kaip su galvažudžiais vienoje 

kameroje kalėjo, kaip mokė juos pamilti Dievą ir pasaulį... Ir pavykdavo 

jam, kaip supratau, – gerbė jį kalėjime. 

186

PADĖKA 

Knyga „Kryžių sodininkas Mečislovas Jurevičius“ gimė tik todėl, 

kad jūs, gerieji žmonės, kuriems brangus buvo ir liko Mečislovas Jurevičius, jo 

mintys, idėjos, nuostatos, principai, visas jo gyvenimas ir aplinka, aukojote savo 

brangų laiką ir energiją, reikalingus rašant ar pasakojant prisiminimus, ieškant 

nuotraukų, dokumentų, laikraščių ir siunčiant ar vežant man visą tą turtą. 

Ypatingą, išskirtinę padėką reiškiu Kazimierui Alminui, ilgame čiam 

artimam Mečislovo Jurevičiaus kaimynui, draugui, bendražygiui, inicijavusiam 

šios knygos atsiradimą, drąsinusiam ir padėjusiam knygą rašyti, kartu su 

manimi dirbusiam archyvuose Vilniuje, nebojusiam nei laiko, nei materialinių 

sąnaudų, vežusiam mane savo automobiliu per visą Lietuvą į Zarasų rajoną pas 

Mečislovo žmoną Emiliją Jurevičienę ir jo anūkę Kristiną. 

Už pasidalytus prisiminimus, nuotraukas, dokumentus nuo šir džiai 

dėkoju J. E. Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui, Gailutei Alijošiūtei, Sigitui 

Baranauskui, seseriai Egidijai (Genutei Bružaitei) SJE, Ričardui Dailidei, 

Mindaugui Gervaldui, Vaido tui Januliui, Vaivai Janulytei, Aleksandrui Jurevičiui, 

Remigijui Jurevi čiui, Angelei Jurevičiūtei-Janu lienei, Irenai Juškienei, Ievai 

Lideikytei, Andrejui Masaičiui, Zeniui Miš tautui, Stasiui Navickui, kunigui, 

teologijos licenciatui Sauliui Paliūnui, Romualdai Paltanavičienei, Viliui 

Puronui, Vandutei Rakauskaitei, Donatui Samėnui, Lionginai Sorienei, Reginai 

Stalerū nienei, seseriai Gemai (Jadvygai Stanelytei) SJE, seseriai Editai (Reginai 

Teresiūtei) SJE, Algirdui Vileikiui, Vilmai Žeglytei, Janinai Žibėnienei, Kristinai 

Žukauskienei. Jūsų širdies šiluma ir geranoriškumas apgaubia Mečislovo 

Jurevičiaus nueitus kelius bendryste, pritarimu, vienu ar kitu paste bėjimu ir 

visa tai palieka ateities kartoms kaip brangenybę, tarnausiančią rytojui. Ačiū 

jums už krikščionišką meilę Mečislovui, už jūsų norą išsaugoti jo gyvenimo 

vertybes ir perduoti jas tiems, kas ateis po mūsų toliau kurti dorą, blaivią, 

gražią ir taikią Lietuvą. 

Kad parašytas rankraštis taptų knyga, reikia pinigų. Ir nemažų. Dideles 

sumas iš asmeninių lėšų knygai „Kryžių sodininkas Mečislovas Jurevičius“ 

išleisti paaukojo mecenatai J. E. kardinolas Sigitas Tamke vičius SJ, J. E. Šiaulių 

vyskupas Eugenijus Bartulis, kaunietis verslinin kas Zenius Mištautas ir kunigas, 

teologijos licenciatas Saulius Paliūnas. Pagal išgales prie leidybos prisidėjo 

rėmėjai Mindaugas Gervaldas, Asta Baranauskienė, Arvydas Aukščionis, 

Ieva Lideikytė, Janina Žibėnienė, Teresė Vasiliauskienė, Liongina Sorienė, 

Aleksandras Jurevičius, Romualda Paltanavičienė, Stasys Navickas. Dėkoju jums 

už gerumą. Pasak britų mąstytojo H. Gileso, aukščiausia išmintis – daryti gera. 

Autorė 

187

SVARBIAUSIOS MEČISLOVO JUREVIČIAUS 

GYVENIMO DATOS 


1927 m. spalio 29 d. gimė Mečislovas Jurevičius. Jo tėvų Jurgio ir Liudvinos 

Jurevičių šeimoje, gyvenusių Mimaičių k., Šakynos sen., Šiaulių r., 

užaugo 5 vaikai: Jurgis, Antanas, Mečislovas, Liudvina ir Jonas. 

1944 m. pabaiga – Prano Kundroto vadovaujamame partizanų būryje Mečislovas 

Jurevičius prisiekė (Nr. 85) ir gavo „Tankiuko“ pravardę. Kartu 

jis prisiekė sau visą gyvenimą būti abstinentu ir kovoti už tautiečių 

blaivybę. Savo priesaikos ištikimai laikėsi. 

1945 m. pradžia – partizanų būrio nutarimu Mečislovas Jurevičius legaliza vosi. 

Jis gavo užduotį eiti į sovietinę armiją ir jos gretose vesti agitacinį 

darbą, telkti aplink save patriotiškai nusiteikusius karius, ruošti juos 

būsimoms kovoms dėl Lietuvos išvadavimo iš okupacijos. 

1947 m. vasario mėnesį Mečislovas Jurevičius vedė Emiliją Kundrotaitę, gyvenusią 

Gedaičių k., Šakynos sen. 

1948 m. birželio 1 d. Mečislovas Jurevičius paimamas į sovietinę armiją. 

Tarnauja Kaliningrado srityje. 

1948 m. lapkričio 9 d. gimė Mečislovo ir Emilijos Jurevičių duktė Angelė 

Jurevičiūtė (Janulienė). 

1950 m. gegužės mėnesį Mečislovas Jurevičius areštuojamas ir nuteisiamas 

25 metus kalėti Džezkazgano (Kazachija) lageryje. 

1956 m. vasarą Mečislovas Jurevičius paleidžiamas iš lagerio – 1953 m. kovo 

5 d. mirus Stalinui buvo peržiūrėtos politinių kalinių bylos. 

1957 m. Mečislovas Jurevičius su žmona ir dukra išvyko į Vorkutą užsidirbti 

pinigų. Po metų visa šeima grįžo į Lietuvą. 

1958 m. Mečislovas Jurevičius įsidarbino Šiaulių „Elnio“ odos pramonės 

įmonių susivienijime, vėliau dirbo Statybos treste, dar vėliau – Aklųjų 

ir silpnaregių gamybinio mokymo kombinate dažytoju. 

1962 m. vasario 7 d. Mečislovo ir Emilijos Jurevičių šeimoje gimė sūnus Jonas. 

1972 m. pradeda eiti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK), į kurios 

platinimo darbą aktyviai įsitraukė ir Mečislovas Jurevičius. Kartu jis 

įsitraukė ir į Eucharistijos bičiulių sąjūdį, organizavo atlaidų eisenas, 

statė kryžius. 

188

1973 m. naktį iš gegužės 19-osios į 20-ąją Mečislovas Jurevičius su grupe 

draugų (iš viso 19 žmonių), persekiojami KGB veikėjų, nunešė kryžių 

(50 kg) į visiškai nuniokotą Kryžių kalną. 

1975 m. sausio 10 d. Mečislovas Jurevičius atleidžiamas iš darbo Šiaulių 

aklųjų ir silpnaregių gamybinio mokymo kombinate „už pravaikštas“ – 

atsisakymą dirbti religinių švenčių dienomis, atidirbant už jas kitu 

metu. 

1979 m. Mečislovas Jurevičius įsitraukė į Lietuvos Helsinkio grupės (LHG, 

įkurta 1976 m. lapkričio 25 d.) darbą. 1979 m. rugpjūčio 23 d. 

pasi rašė „45 pabaltijiečių memorandumą“, kuriuo reikalaujama pasmerkti 

Molotovo–Ribentropo paktą ir visus slaptuosius proto kolus, 

Baltijos šalių okupaciją. 

1981 m. kovo 25 d. Mečislovas Jurevičius areštuojamas ir nuteisiamas 3 metus 

kalėti griežtojo režimo lageryje. Kalėjo Čeliabinsko srities (Rusija, 

Užuralė) lageriuose. 1984 m. kovo pabaigoje grįžo į Lietuvą. 

1989 m. Mečislovas Jurevičius įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. 

1990–1992 m. Mečislovo Jurevičiaus gyvenimu susidomi užsienio šalių – Estijos, 

Suomijos, Švedijos, Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos – žurnalistai. 

1993 m. garsus Lietuvos fotografas šiaulietis Ričardas Dailidė surengė parodą 

„Mečislovas Jurevičius – tikėjimo riteris“. 

1999 m. vasario 1 d. Mečislovas Jurevičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino 

Komandoro kryžiumi. 

1999 m. lapkričio 13 d. mirė Mečislovas Jurevičius – kovotojas, blaivininkas, 

kolekcininkas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. Palaidotas Šiaulių 

Ginkūnų kapinėse, Tremtinių dalyje. 

189

TURINYS 


Įvadas. Kryžių sodininkas / 5 

Jurevičiai / 7 

Kundrotai / 11 

Vyrai. Partizanai. Žeminės / 14 

Drausmė. Malda. Blaivybė / 19 

Okupantai – ne svečiai / 21 

Tyrelio miškai / 22 

Užduotis. Emilija / 24 

Žiaurumas / 27 

Angelė / 29 

Knygos – turtas / 30 

Areštas / 31 

„Dovanėlė“ Kūčių išvakarėse / 36 

Laimė padėti / 41 

Kūčios / 43 

Tai kas, kad mirė Stalinas / 45 

Grifas „slaptai“ / 47 

Lietuva – skausmų šalis / 48 

Vorkuta / 51 

Eucharistijos bičiuliai / 53 

Kryžius / 55 

Ir vėl – su grifu „slaptai“ / 60 

Jonukas / 62 

Pogrindžio leidiniai / 63 

Uždrausti neįmanoma / 66 

„Raudonoji vėliava“ / 67 

Dar – su grifu „slaptai“ / 68 

Vagystė / 70 

Kryžiaus galia / 73 

Tokie kovos būdai / 75 

Helsinkio grupė / 77 

Galvos skausmas – atlaidai / 80 

Krata / 83 

190

Tėvų šeima / 84 

Su grifu „slaptai“ / 90 

Antrasis kalinimas / 92 

Kalinimas su politiniais kaliniais – išminties ir teisės universitetas / 95 

Garbė Dievui ir Lietuvai / 99 

Aš esu katalikas / 103 

Purvinoji spauda / 107 

Diedovščinos padariniai / 110 

Šmeižtas / 112 

Prie A. Mickevičiaus paminklo / 113 

Laikas visagalis / 118 

Prisimenant Mečislovą Jurevičių / 131 

Lyg testamentas / 135 

Prisiminimai. Angelė Jurevičiūtė-Janulienė prisimena / 139 

J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis prisimena / 142 

Kazimiero Almino prisiminimai apie Mečislovą Jurevičių / 144 

Sesuo Egidija (Genė Bružaitė) SJE: dvasios vadovas / 151 

Zenius Mištautas / 152 

Virginija Šileikytė / 157 

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė sesuo Edita 

(Regina Teresiūtė) SJE prisimena / 159 

Janina Žibėnienė-Pakalnė / 163 

Donatas Samėnas prisimena / 169 

Mečislovo sūnaus Jono draugas Andrejus Masaitis prisimena / 170 

Anūkė Vaiva Janulytė prisimena / 172 

Sigitas Baranauskas prisimena / 175 

Vaidotas Janulis, Mečislovo Jurevičiaus anūkas, prisimena / 186 

Padėka / 187 

Svarbiausios Mečislovo Jurevičiaus gyvenimo datos / 188 

191

Žymantienė, Birutė 

KRYŽIŲ SODININKAS Mečislovas Jurevičius / Birutė Žymantienė. – Šiauliai: K. J. Vasiliausko 

leidykla Lucilijus, 2019. – 188 p. iliustr. 

Dešimtoji Birutės Žymantienės knyga skiriama prieš dvidešimt metų mirusiam Lietuvos laisvės 

kovotojui, Helsinkio grupės nariui, Eucharistijos bičiuliui, Kryžių kalno gaivintojui, Vyčio Kryžiaus 

ordino Komandoro kryžiaus kavalieriui, dramatiško likimo, bet šviesios gyvenimo filosofijos 

skleidėjui Mečislovui Jurevičiui, jo bendražygiams ir bičiuliams. Knyga skirta skaitytojams, 

ieškantiems iki genialumo paprastos išminties. 

ISBN 978-9955-32-478-2 

Birutė Žymantienė 


Mečislovas Jurevičius 

___________ 

Redaktorė Ligita Mykolaitienė 

Leidybos vadovė Danguolė Vasiliauskienė 

Maketuotoja Jūratė Šimkienė 

Viršelio dailininkė Laura Buzienė 

2019-10-25. 15.5 leidyb. apsk. l. Tiražas 300 egz. Reg. Nr. 41-1048. 

Išleido K. J. Vasiliausko leidykla LUCILIJUS, http://leidyklalucilijus.lt/ 

Stoties g. 5-6, LT-77156 Šiauliai. 

El. paštas lucilijus.uzsakymams@gmail.com, tel. (8 41) 42 18 57.

Birutė Žymantienė "Kryžių sodininkas" apie Dievo tarną Mečislovą Jurevičių

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?