Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012
Knyga skiriama 625-osioms Lietuvos Krikšto metinėms, prisimenant kunigą Juozą Zdebskį. Ji apie dvasininko Juozo Antano Zdebskio gyvenimą, veiklą, jo nudeginimą ir žūtį, sovietinį ir dabartinį kunigo žūties tyrimą, apie jo atminties įamžinimą. Leidinyje daug medžiagos iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), iš publicistinės bei periodinės spaudos. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir dokumentine medžiaga.
Knyga skiriama 625-osioms Lietuvos Krikšto metinėms, prisimenant kunigą Juozą Zdebskį. Ji apie dvasininko Juozo Antano Zdebskio gyvenimą, veiklą, jo nudeginimą ir žūtį, sovietinį ir dabartinį kunigo žūties tyrimą, apie jo atminties įamžinimą. Leidinyje daug medžiagos iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), iš publicistinės bei periodinės spaudos. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir dokumentine medžiaga.
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
vežiau aš, Drąsutytė ir Žemaitytė, jos Viduklėje ligonį slaugė.
Kaune kunigą prižiūrėjo Drąsutytė“.
Iš G. Drąsutytės užrašų: „Naktį buvo mūsų iš ligoninės
pavogtas ir pervežtas pas kun. A. Svarinską į Viduklę. Ligonio
būklė dėl nudegiminio organizmo apnuodijimo buvo labai
sunki, triko širdies ritmas. Supratome, kad saugumiečiai
ieškos, o gydymas bus sunkus ir truks ilgai“.
Naktį iš spalio 12 d. į 13 d. kun. J. Zdebskis buvo
perkeltas į Kauną, S. Žukausko (buv. Eidukevičiaus) g. esantį
vienos pranciškonių sesers butą. Spalio 14 d. jį neakivaizdžiai
konsultavo prof. A. Marcinkevičius. Kun. A. Svarinskas
atgabeno reikalingų vaistų. G. Drąsutytė apie tą laikotarpį
rašė: „Buvo surastas butas Eidukevičiaus gatvėje, kur jis ir
buvo pervežtas. Kun. A. Svarinskas tada man pasakė:
– Štai kovos laukas, nuo šiandien privalai pradėtą kovą
už gyvybę tęsti! Ar sutinki?..
Ta kova tęsėsi 2 mėn.: žaizdos gijo labai pamažu,
apnuodijimas pakenkė širdį, inkstus… Neramino dažni
telefono ir durų skambučiai. Tylėjome ir meldėmės. Seserys
pranciškonės Teresėlė ir Asunta (P. Beseckaitė ir M. Vitkūnaitė
– red. past.) naktimis nešė maistą, vaistus. Spalio 21 d. pasiekė
žinia, kad gauta prokuroro sankcija Jį ir slaugytojas suimti ir
patalpinti į ven. dispanserį, kad apšmeižtų dorą, uolų kunigą.
Mes meldėme ir prašėme Dievo, kad įvyktų Jo valia, kad
toji auka pasitarnautų Dievo garbei ir sielų gelbėjimui. Kai
Lietuvos bažnyčiose drąsieji kunigai prabilo apie šią baisią
piktadarybę, kun. Juozas pasakė:
– Ačiū Dievui, pavojus praėjo. Jie mūsų nebeims, nes
klasta atskleista.
Visą ligos laiką kun. Juozas tyliai kentėjo didžiulį skausmą,
bet nesiskundė, nedejavo, net vaistų prašė neleisti: „O ką
Dievui šiandien paaukosim… Negalima veltui eikvoti laiko,
tai didžiulė Dievo duota brangenybė…“ Mąstė, meldėsi, savo
skausmą aukojo už tuos, kurie persekiojo, nudegino, nesuprato.
91