Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

Bet juk tokia tikėjimo laisvė yra panaši į leidimą gyventi, kai
draudžiama gimti.
Gerb. teisėjai, norisi galvoti, kad ir jūs, kaip ir daugelis
jaunesnės kartos žmonių, šiandien Dievą pažįstate iš „Biblijos
linksmybių“ ir panašių knygų, bet ne tą Dievą, kuris dėl
mūsų ant Kryžiaus mirė; todėl turėdami savo specialybėje
aukštojo mokslo diplomus, vargu ar dabar išlaikytumėte
tokį tikėjimo dalykų egzaminą, kokius vaikai laiko prieš
Pirmąją Komuniją. Jau vien tik šitai prisiminus (kadangi,
Rachmanovos žodžiais tariant, ir jūs esate žmonės, „naujų
žmonių fabriko“ pagaminti), mes turime jums atleisti už šį
teismą ir melsti Dievą atleidimo. Tą dieną, kai bažnyčioje,
kaip minėjau, buvo sukeltas triukšmas, vėliau vaikučių paklausiau:
„Vaikučiai, ar reikia šitų žmonių neapkęsti?“ Jie
atsakė: „Ne!“ – „O koks svarbiausias Jėzaus reikalavimas?“
– „Nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu,“ vėl jie atsakė.
Vėl prisimenant tuos faktus, kurių vieną kitą kaip pavyzdį
paminėjau, kuriuos plačiai žino visuomenė ir kurių negali
nežinoti prokuratūros, norisi paklausti: kodėl visa tai toleruojama,
o aš esu teisiamas, apkaltinus sąžinės laisvės pažeidimu?
Kaip pilietis gali būti baudžiamas pagal tokius įstatymus,
kurių, kaip matome, daugeliu atveju nesilaiko net paskiros
valstybinės institucijos? Jau vien tai, kad kunigui keliama
šitokia byla, yra nusikaltimas sąžinės laisvei, kaip pastanga
atimti iš tėvų vaikus. Gal būtų galima mane kaltinti sąžinės
laisvės pažeidimu, jei būčiau mokęs tėvams nežinant. Nejaugi
pati valstybė pamiršta savo Konstitucijos reikalavimus, visa
tai toleruodama? Pagaliau pats straipsnis, pagal kurį esu teisiamas,
atrodo lyg be aiškių kontūrų. Pavyzdžiui, galime prisiminti,
kad ir tokią pat bylą 1964 m., kurioje taip pat už vaikų
mokymą buvau nuteistas metus kalėti. Paskui, praėjus keliems
77