Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

lietuvių laikraščio redaktoriumi Jokubka pabrėžė, kad Lietuvoje
– visiška religijos ir sąžinės laisvė. Niekas neturįs teisės
net teirautis apie religinius įsitikinimus. Taip religijos būklę
Lietuvoje Jokubka nupiešia ir savo knygoje „Tėvų žemė“, šiais
metais išėjusioje iš spaudos Čikagoje. Taip pat kalba ir veikaliukas
„Bažnyčia Lietuvoje“, neseniai Lietuvoje pasirodęs
italų ir anglų kalbomis. Vadinasi, ne vien praėjusių, bet ir šių
metų oficialus šio reikalo aiškinimas skamba vienodai – kad
Lietuvoje visiška religijos laisvė.
Laisvė Katalikų Bažnyčiai, kaip juridiniam asmeniui,
turi reikštis leidimu funkcionuoti. Pav., jei leidžiama gyventi,
tai tuo pačiu leidžiama ir valgyti, kvėpuoti ir pan. Jei oficialiai
leidžiama kunigams egzistuoti, tai tuo pačiu leidžiama
ir reikštis pagrindinėmis savo funkcijomis, t. y. aukoti, Dievo
vardu atleisti nuodėmes (teisti) ir mokyti. Išeina, kad aš esu
teisiamas už savo tiesioginių pareigų atlikimą.
Pažvelgus į bylos lapus, dokumentus – ateistų rašytos
charakteristikos iš įvairių buvusių darboviečių taip pat mane
kaltina už savo pareigų atlikimą. Gaila, kad ten neradau charakteristikos
iš Kurijos kanceliarijos – ar ir ji būtų kaltinusi už
pareigų atlikimą?
* * *
Teismo akivaizdoje reikia parodyti ir psichologines
aplinkybes, dariusias neabejotiną įtaką mano elgesiui, už
kurį esu teisiamas. Tas aplinkybes sukūrė gyvenimo faktai,
kai patys ateistai arba paskiros institucijos nesilaikė to paties
įstatymo, kalbančio apie sąžinės laisvę, pagal kurį šiandieną
esu teisiamas. Žodis „ateistai“ čia pavartotas kaip labiausiai
tinkantis šiam reikalui, kadangi ateistas – ar jis būtų saugumo
darbuotojas, ar dirbtų administracijoje, ar švietimo įstaigoje.
73