Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

ar vaikų. Mokyti – ne savo išminties, ne kurio nors filosofo
siūlomo gyvenimo būdo, bet tokio gyvenimo, kokio reikalauja
Kristus, ypač pabrėžiant jo didžiausią reikalavimą: nė vieno
žmogaus nelaikyti savo priešu. Iš tų, kurie pasisiūlė būti gyvenimo
meno mokytojais, nė vienas šitaip reikalauti nedrįso.
Net komunistų partija.
2. Šį Kristaus reikalavimą pakartojo Romos Katalikų
Bažnyčia savo kodekse.
3. Reikalavimą mokyti vaikus tikėjimo tiesų ir Kristaus
nurodyto gyvenimo būdo vykdo vaikų tėvai, tam turėdami
natūralią teisę. Jei tėvai nori, kad jų vaikas mokytųsi muzikos,
kviečia muzikos mokytoją; jei matematikos – tada matematikos
mokytoją ir pan.
Tad mes, kunigai, atsiduriame tarp dviejų įstatymų.
Atrodo, kokį tikslą galėtų turėti valstybė, leisdama
įstatymus, jei ne piliečių gerovę, kuri neįmanoma be sąžinės
laisvės, be tėvų teisės auklėti savo vaikus. TSRS Konstitucija
pripažįsta sąžinės laisvę ir tėvų teisę savo vaikų atžvilgiu.
Žmogaus teisių deklaracija – pasirašyta. Apie tai prieš metus
buvo gana išsamiai išdėstyta tokioje pat kun. A. Šeškevičiaus
byloje. Kadangi ir ši dabartinė byla nėra paskiro individo
– teisiamojo – reikalas, bet Katalikų Bažnyčios, kaip juridinio
asmens, reikalas tam tikroje geografinėje erdvėje, todėl visa
tai kartoti turbūt nebereikia.
Verta prisiminti paskutinius oficialius šio klausimo aiškinimus.
TSKP CK Generalinis sekretorius L. Brežnevas ataskaitiniame
pranešime XXIV suvažiavimui pabrėžė: „Negali būti
leidžiami ir asmenybės teisių laužymai, piliečių orumo įžeidimai.
Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai
yra principinis dalykas“ („Pravdos“ vedamasis).
RRT įgaliotinis Rugienis oficialiame interviu su užsienio
72