Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

pažymėjimą. Noriu keletą žodžių pasakyti apie kunigą Juozą
Zdebskį, kurio vardas gerai žinomas ne vien krikščionims,
bet ir ateistams. Man teko lankytis Šlavantuose, kalbėtis su
šios parapijos tikinčiaisiais. Visi su pagarba kalba apie savo
kleboną. Kaip tikras tėvas, jis neatstumia nė vieno, kuris
pas jį kreipiasi. Net tą nelaimingą kovo 10 d. rytą nukentėjo
vykdydamas artimo meilės įstatymą – veždamas į Vilnių savo
parapijietę – invalidę. Jo visas gyvenimas – tai kovõs už
krikščionybės idealą ir gerų darbų pynė. Neturiu noro prie
šio klausimo sustoti. Trumpai tariant: tikinčiųjų mylimas, o
ateistų pasmerktas ir apjuodintas. Noriu atkreipti dėmesį į
šio spektaklio rengėjų nelogiškumą. Nuo Šlavantų iki Vilniaus
mažiausiai 3 valandų kelionė. Išeina taip, kaip toje pasakoje
– iš lovos išsirito ir prisigėrė. Bet kalba eina apie žmogų, kurio
niekas niekada nematė girto. Sulaikymo metu buvo liudininkai,
kurie tvirtino, kad nei iš vakaro, nei rytą, nei kelionėje kunigas
Juozas degtinės net nebuvo matęs. Versija, kuria niekas negali
patikėti. Netiki ja ir šio spektaklio rengėjai, nes kaip kitaip
paaiškinti atsisakymą paimti kraują ištyrimui. Negi nebuvo
galima sugalvoti ką nors gudriau, norint apšmeižti kunigą?
<…>. Kunigas Zdebskis, kovodamas dėl krikščionybės idealo,
skleisdamas gėrį, jau daug nukentėjo. Jam daromos skriaudos
– nauja žaizda tikinčiųjų sieloje. Prašau LTSR Ministrų Tarybą
duoti nurodymus atitinkamoms žinyboms sudrausti spektaklių
rengėjus!“
Netekęs vairuotojo pažymėjimo kun. J. Zdebskis turėdavo
tartis su draugais ar pažįstamais dėl pavėžėjimo. Turėdamas
teises per metus nuvažiuodavo iki 100000 km.
1972 m. grįžus iš įkalinimo įstaigos kunigo Juozo sveikata
buvo pašlijusi. Dėl aktyvaus gyvenimo – religinės ir
visuomeninės veiklos, jis dažnai būdavo nepailsėjęs, nevalgęs.
45