Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

stovėti. Tai viltis, kad Viešpats priartina mano didžiųjų
prašymų išsipildymą. O laikas „veltui“ leidžiamas tame darbe
– juk aš neturiu savo laiko, viskas priklauso Tau, Šv. Mergele,
Jėzus taip pat leido „veltui“ laiką dirbdamas staliaus darbą
– galėjo juk anksčiau pradėti mokyti žmones...
Kad ir kas būtų mano gyvenime, jei suvienijama su Jėzaus
kančia šv. Mišiose – jau nėra veltui leidžiamas laikas.
(1972 02 10)
* * *
Ar ateis toks laikas, kad ir savo svajonėse ilgėčiausi tikrųjų
vertybių – kančios iš meilės, o ne vien to, kas mano norus
patenkins? Turbūt visada šis klausimas bus taip išgyvenamas
kaip Alyvų kalne: „Tėve, jei galima, tepraeina <...>, tačiau
tebūna ne mano, bet Tavo Valia!
(1972 03 05)
* * *
Aną naktį Apaštalai paliko Mokytoją kaip tik dėl to, kad
pasijuto vieni. Kai tik Jis paslepia nuo mūsų akių savo galybę,
mums ir ima rodytis, kad Jis nieko negali. Čia ir yra meilės
egzaminas. Meilė visa tiki. Meilė niekada nesijaučia viena.
Užtat ji visagalė.
(1972 03 12)
* * *
Šių dienų normali žmogaus būsena – puikybės siekimas
ir savo norų tenkinimas. Patraukti dėmesį gali tik kontrastas
– pažeminimas ir auka, kaip priešingybė savo norams – štai
kuo šiandien galima prakalbėti į visuomenę!
(1972 06 25)
197