Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

pasaulį! Turbūt be šios dovanos būčiau kaip Šiaurės ašigalis,
nepažinęs saulės palaimos.
(1964 11 03, mėn. rekolekcijos)
* * *
Šiandien turėjau progos išgyventi taip daug kartų girdėtą
iš moterų, bet paties nepatirtą jausmą „noras verkti“... Grįžus
po pietų – jie visi tarp savęs šiukštūs, dažnai barasi, keikiasi...
Visa taip svetima – jokio jautrumo vienas kitam. O dar visur
pilna, nėra kur atsisėsti... Lukiškėse buvo gera, kad ant savo
lovos jautiesi „namie“... Tarp jų besimaišant širdy susikaupė
kančios jausmas. Akys pritvino ašarų... Bet jas galima valdyti,
gal net juoktis. Tai turbūt ir yra moterų pasaulio ypatybė, kai
„norisi verkti“...
<...> Laiškas kalėjime – kažkas panašaus kaip kino filme
atsidūrus – pajunti kito gyvenimo dvasią. Toji permaina jau
yra poilsis. Be to, laiškas yra meilės dvelktelėjimas. Tai leidžia
užmiršti slegiančią meilės nebuvimo atmosferą.
Laisvėje ne nuolat būni su tais, su kuriais jauti meilės
jaukumą. Bet tas žinojimas, kad gali pagal savo valią, kad pats
tvarkai buvimą kartu, yra visai ne tas pats, kaip čia žinoti, kad
už sienų yra, kas myli ir ką myli.
Sese, kaip gera, kad mes apdovanoti siela, ne vien kūnu,
ir toji siela neįspraudžiama į jokius rėmus! Kaip gera, kad kovoje
galim jausti šalia savęs, kartu, nors ir nepadavus vienas
kitam rankos fiziškai. Bet dvasinis [rankos] padavimas yra
daug tikresnis už fizinį. Tegu širdys plaka dėkingumu Jam už
visa tai. Kaip galima manyti, kad žmogus neturi dvasios, jei
jis bendrauja pirmiausia dvasia?!
(1965 02 18)
193