Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

<...> Mokytojau, nepareikalavai gyvybės kainos. Gal
šitos aukos nori – tos nuotaikos, kuri dabar daugiausia
vyrauja: viskas lyg aptraukta juodu vualiu... Bet, tikiu, kad
neapleisi dėl tų reikalų, kurių nori iš manęs, nors tai man ir
neteiktų jokio džiaugsmo. Juk dabar vienintelis džiaugsmas
– jei galiu pasigirti, kad turiu ką nors sunkaus kaip atgailą...
Šv. Mergele, visa visa, ką turiu, ką išgyvenu, – Tavo. Tu
kaip savo nuosavybę nunešk... Neatimk vilties kibirkštėlės,
tikėjimo, kad Jėzus pasigailės Sesės, neleis amžinai žūti...
Ar jai pačiai nebaisu, jei man kartais siaubingai baisu pagalvojus...
O juk ir mano klaidos. Ir visų visų <...>. Ir kaip
pamirštu kartais (Tu, Šv. Mergele, primink!), kad tai didelė
malonė, jei ką nors sunkaus Viešpats leidžia... Juk šis gyvenimas
tik mažytis momentas. Reikia jau pratintis realiau
jaustis Aname negu šiame gyvenime...
(1967 02 25)
* * *
Kur veda visos mąstymų mintys šį kartą? – Čia tik momentas...
Visai realu, kad bet kuris pradėtas darbas gali būti nebaigtas,
bet kuris projektas gali likti neįgyvendintas... Kai kurie jų
tikrai liks nebaigti – juk visą gyvenimą kas nors planuojama, ko
nors siekiama – kuriuos nors vis tiek užtiks mirtis.
Paskui bus teisingumo valanda! Už viską, ko nepadariau,
ką padaryti turėjau. Kiek kaltas dėl kieno nors nuodėmių.
(1967 03 28, mėn. rekolekcijos)
* * *
Šiandien naujai supratau, kokia dovana man yra sutiktosios
merginos su savo dėmesiu: juk leido pažinti nuostabų
192