Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

klausytojams tie epizodai jau buvo mintinai žinomi, ir kunigui
pradėjus kalbėti, žinojome, kas seks toliau. Tačiau nebuvo
įkyru ar nuobodu klausytis, nes jis mokėjo į žinomus dalykus
sudėti tokią žodžio gelmę ir prasmės gelmę, tokį iškentėtos ir
permąstytos tiesos tikrumą, kad kiekvienąkart tu išgirsdavai,
patirdavai tame kažką naujo, svarbaus. Krikščionių tradicija
perduoda, kad Viešpaties mylimąjį apaštalą Joną, beveik
šimtametį ir nepaeinantį, mokiniai atnešdavo į bendruomenės
susirinkimus, ir jis tenai ištardavo kelis, vis tuos pačius,
žodžius: „Vaikeliai, mylėkite vieni kitus...“ Turbūt panašiai
išgyvendavome kunigo Juozo kartojamas tarsi jau žinomas
tiesas.
Atrodytų, tik tiek. Na, gal pasijojus dar viena kita mintis
atmintyje nušvistų. Bet ar reikia? Prirašoma tomų tomai
teisingos ir protingos teologijos. Ir ji dulka lentynose, gal
tesudomindama akademikus ar egzaminus laikančius studentus.
O kun. Juozo mintimis gyvenama – jei jų ir neprisimenant
pažodžiui, tai jų dvasia. Iš jo gyvenimo pavyzdžio semiamasi
šviesos, vilties ir meilės saviems gyvenimams. Jo karta – anuometiniai
kovos draugai – kunigai (dabar jau visi čia, prie
altoriaus besimeldžiantys vyskupai), seserys vienuolės, šeimų
tėvai, mamos – perduoda tą ryškiai sušvitusios Jėzaus Kristaus
meilės žybsnį tolyn į ateitį. Savo auklėtiniams, jaunimui; savo
vaikams. Esu to liudininkas. Per išleistus laisvoje Lietuvoje
Tėvelio – kun. J. Zdebskio – raštus, kalėjimo dienoraščius,
laiškus, rekolekcijų pamokslus jam tekusios Malonės dovanos
yra tapusios Lietuvos dvasinio gyvenimo faktu. Jos veikia toliau,
kovoja už gėrį mūsų laikais.
...Gal tai ir yra šventumo žymė – kad ir mirusių kankinių
įtaka nesilpsta, atminimas nenyksta, o kartais net didėja?
Nors mes, katalikai Lietuvoje, esame iš visų pusių raginami ir
184