Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

kiekvienam žemės keleiviui. Kaip galime spręsti iš artimųjų
liudijimų, išlikusių dienoraščių, užrašų, visa tai išgyveno ir
kunigas Juozas, kurio žūties 25-ąsias metines šiandien minime,
ir daugelis tų, kurių vidinėse kovose jis padėjo, su kuriais
bendravo.
Tačiau iš daugelio bendražygių šį gilaus dvasingumo ir
didelės artimo meilės žmogų išskyrė nuolatinės pastangos
bendradarbiauti su Dievo malone: malda, auka, mąstymu,
sakramentų pagalba.
Jo kova, dėl kurios tauta jį dėkingai prisimena, – kova už
sąžinės, tikėjimo laisvę, už sielas, už Lietuvos teises, kilo iš
Dievo meilės, iš tiesos meilės. Iš giliai suvoktos žmogiškosios
ir krikščioniškosios pareigos. O juk visa tai – ir kova, ir didi
auka (net gyvybės!), ir tikras didvyriškumas – pažvelkime į
šiuolaikinį pasaulį – gali kilti ir iš neapykantos, ir iš ambicijų,
puikybės, iš „noro būti garbinamu“ (kun. Juozas Zdebskis).
Svarbu, kad tai kiltų iš Dievo ir žmonių meilės. Jis meldėsi ir
budėjo, kad taip būtų jame ir mumyse. Dievas – Begalinis, ir
netgi Šventieji Jo mylinčios širdies turtus, Jo išminties ir gėrio
bruožus tik dalinai, sakytume, vieną kitą Jo liepsnų žybsnį atspindi...
Vieną kitą pamaitinimui, gelbėjimui svarbią mintį...
Bet ir to mums atrodo labai daug, net akina sielą kartais – ir
sklinda, daro poveikį per kartų kartas. Kaip šv. Teresėlės, kaip
šv. Pranciškaus ar Motinos Teresės dvasinė įtaka.
Kunigo Juozo tie pavyzdžiu ir žodžiu liudyti gyvenimo
tiesos bruožai, iškelti iš jo mąstymų, kentėjimų, dvasinės patirties,
ir per jo paties kasdienį elgesį „įkelti“ į jo kartos, jo
bičiulių, bendradarbių, jų šeimų gyvybės gyslas (kaip kun.
Vincelis Jalinskas pasakytų), buvo:
„Leisk, Viešpatie, visa, kas sunku, pakelti kaip Tu ant
182