Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

Paulių. O kiek jis pasakė kalbų! Ne tik parapijose, kur buvo
paskirtas kunigiškai tarnystei. Anuomet vyskupams buvo beveik
neįmanoma paskirti uolų kunigą didelės parapijos ganytoju,
tačiau tai nesukliudė kun. Juozui plačiai skelbti Kristų. Jo
pamokslų ir konferencijų klausėsi ne tik Dzūkijos tikintieji, bet ir
Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir kitų miestų jaunimas ir suaugusieji.
Jis buvo vienas iš pačių uoliausių pogrindžio rekolekcijų
vedėjų. Jo veikla buvo juntama ne tik mažose parapijose, kuriose
dirbo, kaip antai Gudeliuose, Šlavantuose ir Rudaminoje,
bet pasiekdavo net Pavolgį, Kazachstaną ir Sibirą.
Kun. Juozas turėjo bendravimo dovaną. Lengvai surasdavo
kalbą su jaunimu, todėl buvo nepakeičiamas jaunimo
rekolekcijų ir įvairių pogrindžio renginių vedėjas.
Daugeliui sugebėjo padėti pasiekti tikro pamaldumo
gelmę. Besirūpindamas vaikais ir jaunimu, kun. Zdebskis
neužmiršo ir pačių seniausių, o ypač kenčiančių žmonių.
Ligonių apaštalavimas jo gyvenime užėmė išskirtinai svarbią
vietą. Pirmaisiais mėnesio penktadieniais jis skersai išilgai
išvažinėdavo visą parapiją ir aplankydavo su Švč. Sakramentu
visus žinomus ligonius, o jų būdavo po kelias dešimtis.
Prisipažinsiu, būdamas gerokai jaunesnis už jį kunigas, mokiausi
iš jo ligonių apaštalavimo. Aplankęs ligonį, jis prašydavo,
kad kenčiantis žmogus savo kančią aukotų kaip Kristus už
savo ir kitų žmonių nuodėmes ir tokiu būdu dalyvautų Kristaus
kančios nuopelnuose.
Ne dažnam kunigui pasiseka mylėti žmones taip, kaip
mylėjo kun. Juozas. Galima būtų papasakoti daug įdomių
atvejų. Mačiau, kaip jis Prienuose žiemą nešė visiškai girtą
žmogų į blaivyklą. Jis sakė, kad jei paliksime jį čia, gatvėje,
žmogus sušals, o blaivykloje išsiblaivys ir viskas bus tvarkoje.
Gaila, kad tuo metu dar nebuvo vaizdo kamerų, – būtų
nuostabu žiūrėti, kaip kunigas Juozas centrine Prienų gatve
179