Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

apie save, nieko – apie kitus žmones, netgi juokaudamas pasakydavo
gilią mintį, kuri priversdavo susimąstyti. Tačiau mokė
kiekvieną sutiktą žmogų įvertinti: „Ką jis gali man blogo padaryti?“.
Tai jo gyvenimo patirties išvada.
Pastoviai kartodavo, kad didžiausia geradarybė ištarti
mirštančiam: „Dieve, teįvyksta Tavo valia! Tu myli mane,
atleisk mano nedėkingumą, kurį parodžiau savo nuodėmėmis.“
Tik silpname nuolankume yra stiprybė, nes tada pasitikima
Dievo visagalybe ir sudaromos sąlygos didžiausiai Malonės
veikimo galimybei.
– Tarnas nėra didesnis už Mokytoją, – primindavo, kai
gyvenime ištikdavo nesėkmės, kančia, persekiojimai, kai
reikėdavo nekaltai kentėti.
– Nieko didelio pasaulyje neįvyko be kančios ir
pažeminimo, ypač nekaltos kančios, – sakydavo skausmo valandomis
Tėvelis.
Visiems žinoma, kad Jis nė vienam nieko neatsakė, nei
aukos, nei laiko, nei patarnavimo. Kai jam dėkodavo už
patarnavimą, Jis šypsodamasis tepasakydavo:
– Dėkokite Dievui, tik Jis vienas yra geras. Išmokite
didžiojo gyvenimo meno: pereiti per gyvenimą tyliai darant
gerą, tyliai lengvinti kitų dalią, tyliai vykdyti Dievo valią,
tyliai sielas prie Dievo vesti, tyliai su Jėzumi kryžių nešti...
ypač pažeminimo kryžių. <...>
Gerai prisimenu, kaip jis kūrė ateities planus apie įstaigą
tarp miškų, kur nelaimingosios rastų Dievą ir globą, o
kūdikėliai, kurie buvo pasmerkti nematyti saulės, išvystų dienos
šviesą, begalinį grožį, Dievo gerumą.
– Jei Dievas leistų, amžinybėje norėčiau būti mergaičių, o
ypač nelaimingųjų globėju... Iš vaikelių tikriausiai išaugtų ne
vienas šventasis, didvyris... Aš taip kasdien meldžiu šito...
175