Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

tvirtindavo, kad Dievui privalome niekada nieko neatsakyti,
nuolat primindavo kasdieninės atgailos būtinumą: „Jei nedarysite
atgailos, visi pražūsite, tai – Kristaus įspėjimas. Jis
mokė Dievui dėkoti ne tik už džiaugsmą, bet ir už skausmą.
Neprisimenu šventės, kurios metu Jis viešai ir asmeniškai
būtų linkėjęs ko kito ne kaip kančios, skausmo:
– Iš visos širdies meldžiu Viešpatį, linkėdamas, kad Jūsų
gyvenime būtų kančios <...>. Kitaip Mūsų gyvenimas neturi
prasmės!
Jam patarnaujant (pavežant ar namuose padedant) teko
stebėti, kaip Jo gerumas, paprastumas, prieinamumas, patiklumas
buvo daugelį kartų panaudojamas asmeniniams kaprizams
tenkinti, be svarbių priežasčių buvo tampomas visur, kas
sudarė sąlygas Jo asmenybės menkinimui, netgi šmeižtams.
Tėvelis visada išlikdavo ramus, tik kiek surimtėdavo, susikaupdavo.
Jis ėjo tik aukos keliu. Dievo meilė ir sielų gelbėjimas:
„padėti Kristui ant kryžiaus“. Tylus gerumas ir kančia padėjo
suprasti ir atgauti didžiąją Gailestingąją Meilę daugeliui sielų.
<...> Su ramiu atlaidumu ir šventu abejingumu žvelgdavo į
žmonių nuomones, apkalbas. Giliai tikėjo ir pasitikėjo Dievu,
vykdė Jo valią visai negalvodamas ką žmonės pasakys.
O sužinojęs įvairius šmeižtus, niekada nesiaiškino, nesiteisino,
bet aukojo Dievui kaip permaldavimo-atsiteisimo auką
už savo, kitų žmonių klaidas visame pasaulyje ir kenčiančias
skaistykloje sielas. <...>
Niekada neteko Tėvelio matyti pikto, suirzusio, nuliūdusio.
Jis visada malonios, giedros nuotaikos, niekuo nesiskundė,
nestatė griežtų reikalavimų, bet ir nepataikavo. Jo geležinės
valios taisyklė: būtina, naudinga, malonu. Tokius reikalavimus
teikė ir savo dvasios vaikams. Kuo mažiau pažadų, bet daugiau
gerų darbų. Niekada nesigirdavo, labai mažai kalbėjo
174