Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

Iš G. Drąsutytės užrašų
Sunku apibūdinti žodžiais tokį žmogų, kuris turbūt
ruošiamas šventumo garbei. Tai buvo pats paprasčiausias,
nuoširdžiausias ir niekada neišduodantis žmogus, labai mylėjo
visus žmones, ypač tuos, kurie patys nelaimingiausi. Buvo
nepaprastai kantrus. Niekada apie nieką – nė vieną žmogų –
nekalbėdavo blogai: jeigu būdavo kokių užuominų, kad va tas
ar kitas padarė nusikaltimą, jis sakydavo: „Dievas tebus jam
gailestingas“. Jis buvo nepaprastai nuoširdus, išsamus dvasios
vadas. Domėjosi visais ir turbūt savo kentėjimais ir auka labai
daugeliui laimėjo grįžimą prie Dievo. <...>
Kun. Juozo Zdebskio tėviškas gerumas, nuoširdumas visada
spindėjo Jo veide. Jo kuklumas ir paprastumas suteikdavo
drąsos ateiti pas Jį slegiant įvairioms negandoms, bėdoms,
neišsprendžiamais klausimais. Su nuostabiu atidumu, ypatingu
susitelkimu, dėmesiu išklausydavo ir, paprašęs kartu pasimelsti,
kad būtų suprasta ir įvykdyta Aukščiausiojo valia, patardavo,
ką reikėtų daryti.
Tėvelis nuolat kartodavo, kad kiekvienas žmogus – pats
nuostabiausias Dievo kūrybos šedevras. Jo dvasinis vadovavimas
buvo labai savitas, išmintingas, išradingas, originalus,
nepakartojamas, besiderinantis prie charakterio savybių, gyvenimo
aplinkybių. Jis išmintingai ir kantriai, rikiuodamas
motyvus už ir prieš – darydavo išvadas. Patardavo neskubėti,
dar pasimelsti. „Dievas prakalba per žmones ir gyvenimo
aplinkybes“ – sakydavo kun. Juozas.
Apie du dešimtmečius Dievas leido patirti Jo dvasinį
vadovavimą. Jis nuostabiai subtiliai, išmintingai, kantriai,
negailėdamas aukos ir kančios, vedė į laimės žiburį – Dievą.
172