Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

plaukianti eisena, plastiški judesiai. Tiesiog žavėdavo, kaip
nuolankiai išklauso jam sakomų pastabų. Jis dažnai vėluodavo
atvažiuoti sutartu laiku: pakeliui pasitaikydavo šimtai reikalų.
Kai kas pavėlavusiam parodydavo nepasitenkinimą. Jis
nuolankiai, truputį susigūžęs, kalto vaiko veidu išklausydavo
priekaištų. Kartą po tokių pastabų jis prabilo: „O, kad jūs
būtumėte matę, kokios laimingos buvo senelio akys!“ Tačiau
daugiau nieko neaiškino, kieno nelaimės privertė jį vėluoti.
Kunigas Juozas buvo kantrus ir ištvermingas kelionėse
ir lengvai pakeldavo (o gal mokėdavo taip paslėpti) visokius
kelionių vargus.
Kartą, grįždami iš kalinių, vėlų vakarą atsidūrėme viename
Sibiro aerodrome. Išvargę po ilgos kelionės autobusu,
o lėktuvas bus tik rytą. Kur prisiglausti? Keleivių perpildytos
visos salės, net laiptai užsėsti, vos galima praeiti siauru
takeliu. Vaikštau tarp žmonių ir beviltiškai dairausi vietelės.
Staiga mane pastebi viena šeima ir pakviečia: „Užimkite
kėdes, mes greitai išskrendame“. Aš tuojau pasišaukiau savus
žmones ir karališkai įsitaisėme. Įsivaizduokite, net ant kėdžių!
Kun. Zdebskis atrėmė galvą į sieną ir greitai užmigo. Taip jis
miegojo visą naktį, kaip savo lovoje. O mums – tai buvo šalta,
tai nuolatinis žmonių šurmulys neleido užmigti, galiausiai
pasidarė baisiai kietos kėdės. Mes su nusistebėjimu žvelgėme
į giliai miegantį kunigą Juozą ir stebėjomės jo ištverme.
Tuomet prisiminėme jo sakytus žodžius: „Jei nėra meilės
didvyriškumo – dėmesio kitiems, tada nėra šventumo“. „Ką
padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte“. Šiuos Kristaus
žodžius jis skelbė savo gyvenimu.
Iš garbės kan. V. J. Vaičiūno asmeninio archyvo
171