Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

mano pažįstamą pavežioti juos po atlaidus, o pats sutiko mane
pavėžėti.
Sutartą dieną mano sveikata visai pablogėjo, – vos paėjau.
Nutariau niekur nevažiuot. Koks bus iš manęs pagalbininkas?
Paprašiau namiškių, kad atvažiavusio kunigo atsiprašytų ir
paaiškintų, jog negaliu važiuoti, ir išėjau į bažnyčią. Buvo labai
silpna, vos paslinkau. Bebūnant bažnyčioje, man pasidarė
žymiai geriau ir pradėjau gailėtis, kodėl taip neapdairiai atsakiau
mašinos. Parėjus namo, sužinojau, kad buvo kun. Zdebskis
ir žadėjęs dar kartą sugrįžti, o aš, jei norėsiu važiuoti,
galiu ateiti į nurodytą vietą. Labai apsidžiaugiau ir padariau,
kaip buvo sakyta. Truputį palaukus sutartoje vietoje atvažiavo
mašina. Joje sėdėjo dar du keleiviai. Kai atsisėdau, kun. Zdebskis
atsigręžė ir atidžiai, geraširdiškai pasižiūrėjo. Aš pagalvojau:
„Džiaugiasi, kad dar vieną gerą darbą padarys“.
Kelionėje viskas klojosi gerai. Kai grįžau namo, namiškiai
pirmiausia paklausė, kaip sveikata. Pasidžiaugiau, jog netikėtai
gerai jaučiuosi... Tuomet jie papasakojo, kad atvažiavus kun.
Zdebskiui manęs paimti ir sužinojus, kad dėl ligos negaliu
važiuoti, jis paslaptingai paklausė, ar tikrai man būtina
važiuoti. Jie patvirtino. Tuomet jis tarė: „Aš dar sugrįšiu, jei
norės, galėsiu nuvežti“. Tuomet supratau, kad kaip tik tuo
laiku man pasidarė žymiai geriau.
Taip yra buvę ne man vienai. Kokiu būdu jis tai padarydavo
– biosrovių pagalba per atstumą ar kitu būdu, niekados
nedrįsau paklausti.
Visi žinojo, kad jis su vytele lengvai suranda požemines
vandens gyslas, kai reikia kasti šulinį – nurodo vietą.
Jo akys buvo ypatingai skvarbios, tačiau nekeliančios
siaubo ar neramumo. Buvo paprastas ir nuoširdus, bet supamas
kažkokio paslaptingumo. Jo išorė irgi buvo savita: tarsi
170