Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

Kai buvo suimtas kun. A. Svarinskas ir daugiau ar mažiau
buvo jaučiama baimės atmosfera, kun. Juozas labai ramiai
kalbėjo: „Žiūrėkite, kaip Dievas myli Lietuvą. Anksčiau pergyvenome,
kad Lietuva negavo kardinolo, o dabar Dievas
davė daugiau negu kardinolą – kankinį. Lietuvai daugiau naudos
turėti kunigą kalėjime, negu gauti kardinolą“. Jis visados
pabrėždavo nekaltos kančios atperkamąją galią.
Visa kun. Juozo asmenybė dvelkė kažkokiu paslaptingumu.
Apie save beveik nieko nekalbėdavo. Grįžęs iš ilgiausių
kelionių pas kalinius ar tremtinius, net savo draugams beveik
nieko nepapasakodavo, nesiskųsdavo savo sveikata, savo
vargais ir nesėkmėmis. Kiek buvo jautrus kitų negalėms, tiek
nesirūpino savo sveikata, savo asmeniškais reikalais. Atrodo,
jis jų net neturėjo, išskyrus darbą parapijoje. Tik labai artimiems
paskutiniu laiku pasiskundė, jog sveikata visai prasta,
beveik viena koja jau karste. Iš kur bus sveikata: dieną ir naktį
kelionėse ir kelionėse. Visi jį kvietė, nesvarbu, turi laiko ar ne,
pailsėjęs, ar tik iš kelionės. Jis nesiaiškindavo, kad po sunkios
kelionės jo laukia dar didesnis darbas. Dažnai jis miegodavo
tik valandą kitą.
Kartą atvažiavo vesti rekolekcijų tik ankstyvą pirmadienio
rytą. Iš papilkėjusio veido buvo galima atspėti – iš kelionės.
Aišku, nemiegojęs. Pasiūlėme truputį pailsėti. Praėjo valanda
kita. Bandome kelti, negailestingai beldžiame į duris, – o jis
miega kietai kaip akmuo ir tiek. Pagaliau išbudo. Jam pasakoma,
kad jau vienuolika. Tas, niekaip nesusiorientuodamas,
klausia: „Tai... vakaro ar ryto?“
Buvau persirgusi sunkia liga ir niekaip negalėjau atsigauti.
Reikėjo skubiai važiuoti į pagalbą kitoms. Bijodama rizikuoti
važiuoti autobusu, susitariau su pažįstama, ir ji pažadėjo mane
nuvežti, bet atvažiavo svečiai iš toli, ir kunigas prikalbėjo
169