Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

keliais į lagerius pas sąžinės belaisvius, o negalėdamas pasimatyti
su jais, bent iš tolo siųsdavo kunigišką palaiminimą.
<...>
Kun. J. Zdebskis kelionėse būdavo nepamainomas pagalbininkas:
kai perpildytose geležinkelio stotyse būdavo
beviltiška gauti bilietą, jis kažkokiu būdu visados sugebėdavo
gauti. Kartą Maskvoje vienoje stotyje prie visų langelių buvo
nutįsusios didžiausios eilės keleivių. Nusipirkti bilietą atrodė
neįmanoma. Buvo dar vienas langelis, į kurio pusę niekas net
nesidairė. Prie jo išdidžiai kabojo užrašas: „Tarybų Sąjungos
didvyriams“. Kunigas Juozas priėjo prie to langelio ir paprašė
bilieto. Jam šaltai paaiškino, kad čia aptarnaujami tik Tarybų
Sąjungos didvyriai. Kunigas, šypsodamasis, tik jam vienam
būdingu didelio vaiko tonu, prabilo: „Aš... nesu didvyris, bet
tikrai, tikrai, pažadu, kad būsiu didvyris...“ Kasininkė, paveikta
jo tono, o gal šv. Teresėlė kažką suveikė, davė „būsimam
didvyriui“ bilietą ir, be to, pakvietė, jei kada vėl bus bėda,
neužmiršti to langelio.
Jis dažnai sakydavo, kad norint ką nors išprašyti, reikia tą
asmenį prajuokinti, tada jis tampa sukalbamesnis.
1984 m. kovo 4 d. per šv. Kazimiero iškilmes Vilniuje
suvažiavo daug maldininkų. Didelė jų dalis, nežiūrint šalčio,
išstovėjo per visas pamaldas šventoriuje. Virš durų kabėjo
garsiakalbiai, bet jie buvo tylūs kaip žemė. Žmonės nieko
negirdėjo, negalėjo sekti nė šv. Mišių eigos, nebuvo jokios
galimybės priimti šv. Komuniją. Kitos šv. Mišios turėjo būti
lenkų kalba, tačiau ir jų jau laukė ne mažiau žmonių. Štai
tau ir iškilmės – nei šv. Mišių, nei šv. Komunijos! Bet štai iš
bažnyčios su minia išėjo keli kunigai, tarp jų ir kun. Juozas
Zdebskis. Visi susijaudinę – klebonas jiems neleido laikyti
šv. Mišių prie šv. Kazimiero karsto... Pažįstami puolė prie jų,
167