Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

Kun. Juozas artimai bendravo su aukštas pareigas
einančiais žmonėmis, mokslininkais ir įvairių profesijų inteligentais,
nuolatos buvo apsuptas jaunimo, tačiau nemažiau
rūpinosi ir niekam nežinomais, gyvenimo nuskriaustais ar
užmirštais vargšais.
Vieną vasarą kun. Juozas pasiėmė kažką lauktuvių
ir išvažiavome į kaimą. Ant kalniuko stovėjo apleista,
susigūžusi sodybėlė. Įėjome į seną, sukrypusią bakūžę. Ant
lovos sėdėjo senutė. Jos veidas, vargų išvagotas, atrodė kaip
džiovinta kriaušė. Pamačiusi kunigą, senutė džiaugsmingai
sušuko: „O, klebonėlis... klebonėlis atvažiavo!“ Matyt,
jis čia buvo dažnas svečias. Kunigas Juozas priėjo prie
skurdžios lovos, apkabino senutę per pečius ir maloniai
kalbėjo. Močiutė švietė iš džiaugsmo, net veidukai paraudo.
Išeidamas nuoširdžiai atsisveikino ir paliko dovanėlę.
Važiuodamas namo, susimąstęs kalbėjo: „Ar matėte, kokios
laimingos buvo senelės akys?“ Aplankymas, nuoširdi meilė
ir palankumas – kiek džiaugsmo vienišai senatvei. Žinot, kad
kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį lankydavo savo parapijos
senelius ir ligonius, nuveždamas jiems Švč. Sakramentą,
galima suprasti, kiek tokių džiaugsmo valandėlių suteikdavo
skausmų iškamuotiems ligoniams ir seneliams. Jis sakydavo:
„Mano parapijos didysis turtas – ligoniai ir seneliai“. Užtat
juos ir lankydavo, nepaisydamas blogo oro, svarbių reikalų ar
sugedusio transporto.
Jo jautri širdis išgyveno dėl visų, negalinčių maitintis Gyvenimo
Duona. Negailėdamas lėšų, jėgų ir laiko, lankydavo
toliau ar arčiau tarnaujančius armijoje kareivėlius. Susirasdavo
juos tolimiausiuose Sibiro užkampiuose, šaltoje Šiaurėje ir
nykiose Kazachstano stepėse.
Kun. Juozas dažnai lydėdavo artimuosius nežinomais
166