Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

lietaus išgraužtą kelio pakraštį. Kunigas iš karto sustojo: „Čia
naktį, besilenkiant mašinoms, gali įvykti nelaimė...“Susirado
lazdelę, ant jos užrišo savo baltą nosinę ir įsmeigė prie pavojingos
vietos: „Visgi bus ženklas...“
Važiuodamas vieną dieną labai judriu plentu pastebėjo,
– visos mašinos daro posūkį ir kažką aplenkia. Privažiavo
arčiau. Žiūri: ant kelio guli didokas rąstas, užimdamas beveik
pusę plento. Kunigas Juozas nusistebėjo: „Na kokis galas
taip galėjo padaryti? Juk čia lengvai gali įvykti avarija!“
Išlipęs numetė rastą į šalį ir važiuoja toliau. Vos tik truputį
pavažiavus, iššoko autoinspekcija ir stabdo jo mašiną. Kunigas
nustebo: „Rodos niekuo nenusikaltau...Ko jis kimba prie
manęs?“ Milicininkai mandagiai prakalbino ir paprašė teisių,
mat už kliūties pašalinimą nuo kelio, kurią autoinspekcija
sąmoningai padarė, norėdami patikrinti vairuotojų jautrumą
kitiems, ir kuri jau pusę dienos gulėjo ant plento nepajudinta,
nors mašinos švilpė viena po kitos, norėjo įrašyti „Kelio
džentelmenas“, paaiškindami, jog šis įrašas gali daug padėti,
jei įvyktų koks nors nesusipratimas. Milicijos inspektorius,
bepildydamas reikalingą formą paklausė „kelio džentelmeną“,
kuo jis dirba, ir netikėtai išgirdę, jog jis – kunigas, pasimetė:
užbaigti rašyti ar ne? Jie jautėsi kaip pagauti, – tik ką išgyrę
vairuotojo humaniškumą, nusistebėję kitų abuojumu, negalėjo
trauktis atgal, o rašyti kunigui „Kelio džentelmenas – vėl
nekilo ranka. Pagaliau, nors ir be entuziazmo, dokumentus
sutvarkė.
Kunigas Zdebskis, pats uoliai gera darydamas kitiems,
nuolat ragino visus nepraeiti pro kitų nelaimę, tačiau budint,
kad čia neįsisuktų puikybės demonas, viską paversdamas
niekais.
Jei kas mėgindavo labai jam dėkoti, susilaukdavo aštrių
164