Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

maloniai šypsodamasis, o paprašius – tuoj iš kišenės traukdavo
kalendorėlį: „Nu... kaip nors čia suveiksime...“ Taip darė
gera už ačiū, nereikalaudamas jokio atlyginimo.
„Šlavantų tėvelis“ (taip daug kas jį vadindavo) niekada
nepraeidavo pro nelaimės ištiktą žmogų. Kartą važiuojant iš
Vilniaus, prie plento, ant kranto pamatė gulintį žmogų. Kunigas
tuoj sustabdė mašiną. Važiavusieji kartu bandė jį raminti:
„Tikriausiai girtas miega. Oras geras – nesušals!“ „O ką gali
žinoti – gal širdis sustreikavo?“ – nenusileido ir nužingsniavo
prie gulinčio. O tas, saulutės atokaitoje, ramiausiai sau snaudė.
Kunigas jį pakėlė, liepdamas eiti ten, kur niekas nemato, kad
pravažiuojantiems nekeltų rūpesčio – „O gal žmogui bloga
pasidarė?“
Kartą eidamas rado nugriuvusį girtą vyrą. Kunigas, kaip
ir visuomet, nepraėjo pro šalį. Bandė vargšelį pakelti. Tas
stodavo ir vėl griūdavo. Galiausiai vos ne vos išklausęs, kur
gyvena, pradėjo tempti namo. Kelias tolokas. Kalba nesiriša.
Žmogelis kažką vapalioja – kaip girtas! Kiek paėjus, vargšelis
lyg tai prablaivėjo, paskui nustebęs sušuko: „Vaje, juk tai
kunigėlis!“ Kaip perkūno trenktas, ištraukė ranką, pasipurtė,
bandė išsitiesti ir nužingsniavo vienas nelygiu žingsniu“.
Kiek tokių atsitikimų? Šimtai! Gera daryti tokiems, kurių
draugystė nemaloni, kurie net neatsimins, kas išgelbėjo juos
nuo peršalimo, invalidumo ar net mirties, iš kurių vietoje
padėkos, išgirsi keiksmus ir tik amžinybėje sužinos, kiek kainavo
jo geradariui juos parvesti ar parvežti namo, – tai jau
visiškas savęs atsižadėjimas. Juk tuo momentu jo dažniausiai
kas nors laukdavo, ir, sutartą valandą nesulaukę, pasitikdavo
su priekaištais ar nemalonia veido išraiška.
Jis nepraeidavo pro šalį, kur jausdavo galimą nelaimę.
Kartą, važiuojant Žemaitijos keliais, jis pastebėjo po stipraus
163