Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

ji labai norinti jam padėti. Nepažįstamoji sako: „Jums penktą
valandą skambins...“ ir atsibudo. Buvo pusė penkių. Laikas
eiti į bažnyčią. Pašoko, bet prisiminęs: „Jums penktą valandą
skambins...“, pagautas kažkokio smalsumo, nutaria palaukti.
Lygiai penktą valandą sučirškė telefonas. Signalas
tarpmiestinių pasikalbėjimų?! Su žingeidumu nustvėrė
ragelį... Nieko ypatingo – skambino moteris ir norėjo susitarti
dėl šeimininkavimo... Lyg kažko nusivylęs, išėjo į bažnyčią.
Praėjo kiek laiko. Kartą netyčiom šeimininkė prasitarė,
kiek turėjo vargo, kol jam prisiskambino, kai norėjo ateiti
dirbti šeimininke. Daug kartų skambino, bet vis nerasdavo
ir nerasdavo namuose. Galiausiai nutarė – dar vieną kartą
paskambins, jei neras, ieškos kito darbo. Išklausęs pasakojimo,
kunigas tarė: „Ir šį kartą būtumėte manęs neradę, bet va
sapnavau tokį sapną...“, – ir jį papasakojo. Šeimininkė sušuko:
„Tai buvo šv. Teresėlė! Aš jos labai prašiau man padėti jus
surasti!“
Nuo tada kun. Juozas visokiuose rūpesčiuose ir nelaimėse
prašydavo šv. Teresėlės pagalbos.
Kun. J. Zdebskis buvo be galo kantrus kitų ydoms, nieko
nesmerkdavo, visuomet bandydamas pateisinti: „Na, negali
būti! Gal ne taip supratote! Juk, rodos, toks geras žmogus...“
Sunku rasti kitą tokį, kuris taip lengvai būtų visiems
prieinamas. Daug yra kunigų, kurie, būdami nors labiausiai
užimti, stengiasi visada padėti. Tik į juos kreiptis dėl kokio
menkesnio dalyko būdavo nedrąsu, o kun. Juozas taip nuteikdavo
žmogų, kad tas prašydamas jo pagalbos, tarsi suteikia
kunigui malonumą padaryti dar vieną gerą darbą. Taip, jo
plačios širdies padrąsinti, visi jį išnaudojo: kas pas ligonį už
kelių šimtų kilometrų, kas kur nors pavežėti paprašydavo,
konferenciją pasakyti ar senelį aplankyti. Visus sutikdavo
162