Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

Jau pirmosios jo rekolekcijos davė daugeliui mūsų naują
gyvenimo kryptį. Ir prasidėjo tuomet įvairūs jaunimo, vaikų ir
suaugusių susibūrimai, kurių pagrindinis vadovas buvo kun.
Juozas Zdebskis.
Kunigas Juozas – labai savita ir įdomi asmenybė. Jo
pamaldumas buvo santūrus, tačiau gilus. Klebonijos darbuotojai
pasakojo, kad kokiu laiku jis begrįždavo namo, nors ir
vėliausią vakarą, visuomet eidavo aplankyti Švč. Sakramentą
į Bažnyčią (Šlavantuose). Jei kas sudrausdavo, sakydamas,
jog jau labai vėlu, tamsu, – jis tyliai pratardavo: „O Jėzus tai
laukia...“ – ir išeidavo į gūdžią nakties tamsą.
Kelionėse, kas su juo bevažiuodavo, visuomet kalbėdavo
tris dalis rožančiaus ir dar vieną pridėdavo, juokais sakydamas:
„Nu... dar liko miego dalis...“ Visi važiuojantys žinojo,
kad po rožančiaus dar reikia sukalbėti šv. Juozapo, šv. Antano,
šv. Kazimiero ir šv. Teresėlės litanijas.
Jis nuoširdžiai mylėjo, jo žodžias tariant, ano pasaulio
draugus ir buvo jiems dėkingas už gautas malones. Kun. Juozas
niekada nepravažiuodavo pro Kapsuką (Marijampolę)
neaplankęs mūsų tautos pasididžiavimo – arkivyskupo Jurgio
Matulaičio, besiilsinčio Marijampolės bažnyčioje. „Juk
negražu pravažiuojant neaplankyti draugų...“ – sakydavo bendrakeleiviams
ir sukdavo mašiną bažnyčios link.
Kartą jis pasakojo, kaip susidraugavo su šv. Kūdikėlio
Jėzaus Teresėle. Apie tai jis pasakojo būdamas vikaru
Prienuose.
Vieną dieną atsigulė poilsio, nutaręs pusę penkių atsikelti
ir eiti į bažnyčią. Miegodamas sapnuoja.
Jis – tarsi klasės draugų tarpe. Prie jo prieina graži
mergaitė. Ir keistas, dar jam nepatirtas dalykas – žino jos vidaus
gyvenimą: jos siela nuostabiai graži, didelio šventumo, ir
161