Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

Juo toliau kalbėjo vedėjas, tuo labiau keitėsi mūsų nuotaika.
Kiekvienas jo žodis buvo nuspalvintas savomis emocijomis,
nuoširdumu, psichologiniu įžvalgumu, subtiliai pergyventas
ir perduodamas be jokio falšo:
„Jei nėra meilės didvyriškumo – dėmesio kitiems, tada
nėra šventumo. Sielos išganymo sau neįvykdysime, jei
neturėsime dvasios vaikų.
Jei kas nors eina į pragarą tik dėl to, kad kas nors savo
pašaukimą paniekino, nes pašaukimų duota tiek, kad niekas
neitų įpragarą.
Jau vien tas žinojimas, kad viena neisiu nei į dangų, nei į
pragarą, turi mums sukelti nerimą...“
Pirmoji nuotaika išgaravo, kaip rūkai ankstyvą vasaros
rytą.
Per visas rekolekcijas mes jautėme, kad jis gyvena tuo, ką
kalba, ir kalba, kuo pats gyvena: „Seselės, didžiausia nuodėmė
– netikėti Dievo meile!“
Ypatingai vaizdžiai mokėjo perduoti gyvenimo pavyzdžius,
kurie uždegdavo Kristui ir žmonėms ir tarsi užaugino sparnus
apaštalavimui.
Tokių rekolekcijų tais laikais mes nebuvome turėję. Po
mąstymo punktų juokingai man atrodydavo, kai kunigas
vis primindavo: „Seselės, gerai patikrinkite, ar jūsų mintys
neklaidžiojo kur nors...“, nes taip buvome uždegtos, o Dievas
atrodydavo taip arti, kad apie išsiblaškymą nė minties
nebuvo. Tada pirmą kartą išgirdome apie opiausias Bažnyčios
ir Tėvynės problemas. Jis pirmasis kunigas, aiškiai pasakęs,
ko mums reikia siekti, kaip reikia mylėti žmogų – draugą ir
priešą, kokio apaštalavimo dabartinėje situacijoje laukia iš
seserų Bažnyčia ir Tauta. Jis akcentavo gilų vidinį gyvenimą
ir besąlygišką aukojimąsi kitiems.
160