Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

Prisiminimai apie kun. J. Zdebskį
Prisiminimų autorė nežinoma, tikėtina, kad juos rašė ses.
G. E. Šuliauskaitė.
Tai buvo apie 1968 metus. Buvo kalbama, kad Prienuose
yra labai uolus kunigas. Kaip mes apsidžiaugėme sužinoję, kad
tas kunigas pakviestas vesti mums rekolekcijas. Su jaunatvišku
nekantrumu jų laukėme. Pagaliau vieną vakarą į butą, kuriame
jau buvome visos susirinkusios, pasibeldė nepažįstamas
žmogus. Mes tada visko bijojome ir kiekvienas nelauktas
skambutis sukeldavo nerimą. Svečio nenorėjome įsileisti, bet
susigriebę: „Gal čia rekolekcijų vedėjas,“ atidarėme duris.
Nepažįstamasis įėjęs, nedrąsiai atsistojo koridoriuje į kamputį,
tiriančiai peržvelgė mus ir pasisakė, kas esąs.
Mano nuotaika iš karto krito: mintyse buvau susidariusi
visai kitokį to garsaus kunigo vaizdą, o čia stovėjo labai paprastas,
iš pirmo žvilgsnio, toks nedrąsus, tarsi neryžtingas,
niekuo neimponuojantis kunigas.
Pirmieji vakaro punktai mąstymui. Svečias kalbėjo
apie rekolekcijų reikšmę. Mūsų nustebimui, lyg atspėdamas
klausančiųjų mintis, jis pradėjo aiškinti, jog rekolekcijų
sėkmė nepriklauso nuo vedėjo asmeninių savybių, jo iškalbos,
žinių, o tik nuo mūsų bendradarbiavimo su Dievo malone,
nuo mūsų pačių nusiteikimo. Rekolekcijose mes privalome
ne kažko naujo, įdomaus laukti, bet tai, ką išgirstame, giliai
išmąstyti ir aptarti su Viešpačiu. Mano nuotaika išsilygino ir
su malonumu nusistvėriau tos minties: „Na, taip ir bus! Kažko
ypatingo neišgirsime, bet Dievas padės, rekolekcijos vistiek
duos naudos. O žmonės... jie visada perdeda ką nors ypatingai
girti. Tas pat ir čia...“
159