Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012
Knyga skiriama 625-osioms Lietuvos Krikšto metinėms, prisimenant kunigą Juozą Zdebskį. Ji apie dvasininko Juozo Antano Zdebskio gyvenimą, veiklą, jo nudeginimą ir žūtį, sovietinį ir dabartinį kunigo žūties tyrimą, apie jo atminties įamžinimą. Leidinyje daug medžiagos iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), iš publicistinės bei periodinės spaudos. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir dokumentine medžiaga.
Knyga skiriama 625-osioms Lietuvos Krikšto metinėms, prisimenant kunigą Juozą Zdebskį. Ji apie dvasininko Juozo Antano Zdebskio gyvenimą, veiklą, jo nudeginimą ir žūtį, sovietinį ir dabartinį kunigo žūties tyrimą, apie jo atminties įamžinimą. Leidinyje daug medžiagos iš Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), iš publicistinės bei periodinės spaudos. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis ir dokumentine medžiaga.
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
žiūrėti į jį kaip į priešą, kuriam galima ir bloga padaryti, –
šito jausmo tikrai jis neturėjo.
arkivysk. SJ S. Tamkevičius
* * *
Kunigas Zdebskis pats pasirinko sau varžtus ir visą laiką
save labai tramdė. Tai buvo savitvarda. Jis stengėsi nepakenkti
kitam, nepažeminti savęs, kaip žmogaus, nenusileisti
iki gyvūno lygio. Jis tramdė savo įgeidžius, aistras, tai yra
grūmėsi su dėsniais, kurie būdingi zoologiniam pasauliui. Jis
priklausė žmonių, ne gyvūnų pasauliui. Todėl, pavyzdžiui, jis
buvo abstinentas, savo gyvenimą tvarkė taip, kad viešpatautų
ne kūno, o dvasinio gyvenimo dėsniai. <...> Jis nelabai ką
iš anksto planuodavo, nevykdė kokios nors programos. Šitas
ekspromtinis jo veiklos būdas jam pridarydavo nemažai
nemalonumų. Sakysim, pagal kanonus kunigas privalo kasdien
Mišias laikyti nustatytu laiku: vakare arba rytą būna
parapijoje pamaldos. Jis stengdavosi to laikytis.. Bet, žiūrėk,
pakeliui sutinka kokį žmogų, reikia suteikti sakramentinę
pagalbą: pakrikštyti, ligonį aplankyti ir panašiai. Jis negali
atsisakyti, nes žino, kad parapijoje tuo metu nieko labai svarbaus
nėra, o štai žmogui, kurį jis pakeliui sutiko ir kuris jį
prašo, – labai svarbus reikalas – liga ir panašiai. Tad jis ir
važiuoja pas jį.
Tai evangelinis poelgis. Bet tai sukeldavo nemažai
konfliktų su bažnytine vadovybe. Jis teisindavosi evangeliniu
pamokymu, kad geras ganytojas palieka 99 avis, kurios ramiai
ganosi, ir eina ieškoti vienos, įstrigusios į erškėčius,
pasimetusios, paklydusios.
P. Plumpa
155