Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

cheminėmis priemonėmis kagėbistų nudegintas, norėta jį sukompromituoti,
apšmeižti, apjuodinti, primesti jam baisiausius
dalykus. Bet ir vėl visa išėjo į gera. Turėdamas be galo didelę
aukos ir pasiaukojamos meilės kitiems, savęs išsižadėjimo
dvasią, jis nugalėjo ir šią kliūtį.
Jo Meilei nebuvo ribų. Visa sovietų imperija buvo jo parapija.
ses. N. Sadūnaitė
* * *
Gal po 1980 metų, pradėjau gauti laiškų, kaltinančių, kad
bendraujame su juo – jis esąs amoralus, šioks ir toks. Bet aš
tuos laiškus nusijuokus jam atiduodavau. Ir man, ir jam buvo
aišku, kad čia saugumo darbas. Bet vis tiek ir kai kurie geri
žmonės patikėjo – vadinasi, saugumas savo pasiekė. Net buvo
patarta vienuolynams su juo nebendrauti. Kadangi mes (Kauno
Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija – aut. past.) tuo
metu priklausėme vyskupo tremtinio Julijono Steponavičiaus
vadovybei, tai mūsų tas patarimas neįpareigojo ir mes bendravome
toliau. Į saugumiečių laiškus kun. J. Zdebskis reaguodavo
visada ramiai ir sakydavo:
– Ką gi, jeigu Viešpats mane veda nuolankumo keliu, tai
gal gerai, nes Jis pats juo ėjo.
Be jokio pykčio. Jo nuolankumas ir romumas buvo
ženklai, rodę, kad jis geros dvasios, kad galima su juo bendrauti,
nebijoti. Nes jeigu žmogus būtų kokių aistrų vergas, tai
tikrai negalėtų praktikuoti tokių dalykų.
ses. J. Kuodytė
* * *
Aš nebuvau kunigo Zdebskio dvasios kūdikis, kaip
Robertas Grigas, ir neužaugau jo sparnų pavėsy. Bet jeigu
153