Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

kelia ranką, paprašo, kad pavėžintų. Išsikalba, kur važiuoja,
kad jinai iš Šlavantų. Jis lyg niekur nieko:
– Tai kas ten Šlavantuose gero girdėti?
Na ta pasakoja, kad nieko naujo. Tiesa, yra ir naujienų.
Neseniai atsiuntė naują kunigą.
– Na, kaip jis jums patinka?
Ji truputį apibūdino ir sako:
– Niurgzlys toks.
Na, niurgzlys, tai niurgzlys. Parveža namo, ji nori išlipti.
Jis klausia:
– Kur jūs gyvenate?
– Va čia per mišką du kilometrus reikia paeiti.
– Kaip jūs eisite, aš pavešiu.
Nuveža prie pat durų. Ta dėkoja:
– Pirmą kartą tokį žmogų matau, iš kur atsiradot?
– Tai va čia aš tas pats „niurgzlys“.
– Vaje, – sutriko ta, – geriau kas mane šaltu vandeniu
būtų apipylęs...
Kun. V. J. Vaičiūnas
* * *
Nepažįstamasis įėjęs nedrąsiai atsistojo į kamputį,
tiriančiai peržvelgė mus ir pasisakė, kas esąs. Mano nuotaika
iškart krito: mintyse buvau susidariusi visai kitokį to garsaus
kunigo vaizdą, o čia stovėjo labai paprastas, iš pirmo
žvilgsnio toks nedrąsus, tarsi neryžtingas, niekuo neimponuojantis
kunigas.
ses. G. E. Šuliauskaitė
* * *
Pirmas įspūdis buvo keistokas: stovi žmogus, atrodo
150