Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

Vis dėlto vienu bruožu išsiskirdavo iš kitų: kažkaip
saviveikliškai rūpinosi jaunesnių klierikų pamaldumu. Mano
laikais kunigų seminarijoje buvo gražus paprotys: klierikų
buvo nedaug, apie 150, paskui tiktai 65 – tai vyresnio kurso
draugai pasivaikščioti laisvalaikiu kviesdavosi jaunesnio
kurso draugą, kad galėtų rimčiau pasikalbėti. Kiek aš žinau,
Juozapas dažniausiai su jaunais klierikais stengdavosi kalbėti
maldos, konkrečiau, mąstymo tema ir šitos maldos formą
stengdavosi perteikti jiems, paraginti, kad jie uoliai mąstytų.
Nors jis nebuvo dėstytojas, bet kaip vyresnysis kurso draugas
rūpinosi jaunesniųjų pamaldumu. Tokiu bruožu išsiskyrė.
Nors tuo nesiafišavo – ir kiti taip darė, tik jis gal uoliau už
kitus.
Seminarijoje jis mėgo draugauti su kitais, pasišnekėti su
kurso draugais. Jis nebuvo daug kalbantis, specialiai ieškantis
su kuo pasikalbėti, bet neužsisklęsdavo. Maloniai bendravo,
jeigu reikia. Kurse jis su visais sugyveno.
Baigęs seminariją ilgą laiką kiek galėdavo, dalyvaudavo
mūsų kurso susitikimuose. Ir iš kalėjimo grįžęs dalyvavo.
Papasakodavo daug ką. Jis išliko toks paprastas, toks pat
pamaldus, melancholiškas.
Monsinjoras dr. Petras Puzaras
* * *
Kunigas Zdebskis kiekvieną progelę, kur tik buvo galima,
atrasdavo, klibindavo, kad tik atgimtų kas nors. Nepaprastos
energijos buvo. Važinėdavo visą laiką, iš pradžių su motociklu,
paskui su lengvąją mašina. Aš nežinau, kada kunigas
Juozas miegodavo. Važiuojame – kalbame Rožančių, pavargstame
– pasišnekame.
146