Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

* * *
KGB pareigūnai kun. Juozui Zdebskiui buvo davę
„Akiplėšos“ pravardę. Tikriausiai dėl to, kad jis galėjo priimti
nestandartinius sprendimus, pavyzdžiui, sąmoningai eiti
į lagerį už vaikų katekizaciją. Kartą buvau liudininkas, kai
per Viktoro Petkaus teismą kun. Juozas pabandė patekti į
Aukščiausiojo teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas
paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kunigas Juozas ramiai
paaiškino: „Atvažiavau pasirinkti Kronikai medžiagos“.
Pirmą kartą sutikau kun. Juozą Alytaus Šv. Angelų
Sargų parapijos klebonijoje, kai jis buvo tik ką sugrįžęs iš
Pravieniškių lagerio. Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų
užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų
ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kunigas,
kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras.
Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos
tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mokiausi.
Per ilgus Kronikos leidimo metus dažnai su kun. Juozu
susitikdavome ir kalbėdavomės pačiomis aktualiausiomis temomis.
Jis dažnai atveždavo Kronikai reikalingos informacijos,
nes jo ryšiai Lietuvoje buvo labai platūs: turėjo daug
pažįstamų vienuolinėse kongregacijose, tarp jaunimo ir kitur.
Su inžinieriumi Vytautu Vaičiūnu (vėliau tapusiu kunigu)
rūpinosi religinės ir kitos pogrindžio literatūros dauginimu.
Kartą mes, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai,
padarėme kun. Juozui daug skausmo. Kai kun. J. Zdebskis
KGB žmonių specialia priemone buvo apdegintas, mes,
susirinkę Valkininkų klebonijoje, aptarėme aktualijas, nutarėme
į komitetą pakviesti naujų narių, o kun. Juozą palikti nuošaliai
nuo matomos komiteto veiklos. Mes tikrai nesuabejojome
144