Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

* * *
Juozas Zdebskis buvo jau paskutiniame kurse (kunigų
seminarijoje – aut. past.), kai aš pradėjau eiti seminarijoje
dėstytojo pareigas. Man jis tuomet padarė įspūdį nuosaikaus,
santūraus, ramaus žmogaus. Jis ir liko toks pat nuosaikus,
niekada nešūkaujantis, ramiai savo mintis reiškiantis žmogus.
Bet tvirtai besilaikantis savo nusistatymo. <...> Įdomu, kad jo
išgyvenimas dėl to meto Bažnyčios suvaržymo buvo, sakyčiau,
optimistinis. Jis visai nebuvo nuliūdęs, bet viską imdavo tarsi
su tikra viltimi, kad išeis į gerą. Šitoks jis buvo. Ir toks buvo
mūsų bendradarbiavimas. Šia prasme aš palaikiau jo viltį, kad
viskas išeis į gerą, kad šie visi sunkumai yra tik laikinas dalykas
ir kad čia iš dalies nuo mūsų priklauso, ar mes pralaimėsime,
ar nepralaimėsime. <...> Jis buvo dosnios ir plačios širdies,
– ką turėdavo, viską išdalydavo kitiems. Žinoma, paskui ir
pačiam pritrūkdavo, man tekdavo jį truputį paremti. <...> Jis
buvo, sakyčiau, bebaimis, darbštus ir labai pasitikintis Dievu.
Tas jo bebaimiškumas ir išplaukė iš pasitikėjimo Dievu: Dievą
mylintiems viskas išeina į gerą.
Jis Dievo buvo apdovanotas tokiomis savybėmis ir tokiomis
dovanomis, kad jo veikla buvo, sakytum, užprogramuota ne vienai
dienai, bet labai ilgam laikui, į tolimą ateitį... Jis nebrėžė
ribų savo veiklai. Jam buvo svarbu veikti. Veikti nenustojant,
vadinasi atlikti tą pareigą, kurią dabar jaučiu, kad turiu atlikti.
Ir jis ją atlikdavo neabejodamas ir pasitikėdamas Dievu.
Ir jam dažniausiai tai pavykdavo.
Kard. Vincentas Sladkevičius.
143