Antanas Lesys "Bažnyčios riteris", Vilnius, 2012

kartą pabėgti nuo KGB ir pasislėpti. Ir kiti žmonės žinodavo
tą dalyką ir sėkmingai naudodavosi.
Jis buvo atradęs ir šventumo kodą: nuo jo jau nebepaslėpsi
nei šventų dalykų, nei relikvijų – jis atras, jeigu kas ar pameta,
ar užmiršta. Žodžiu, daug tokių mistiškų savybių turėjo. Tiesiog
žinojo, buvo įvaldęs. Ir tai buvo tikrai, – tokių gebėjimų retai
kas turi. Taip pat, kuris žmogus turi sunkią nuodėmę, kuris ne.
Aš buvau tokio įvykio liudytojas: ir tas žmogus po tam tikro
laiko nuvyko pas jį, atliko išpažintį ir nepaprastai pasikeitė“
(Mylėti artimą, Vilnius, 1998 m.).
Kun. J. Zdebskis rinko ir su mikroskopu bei iš užsienio
gautais lešiais tyrinėjo, katalogizavo, aprašinėjo mineralus,
akmenis, sugebėdavo surasti paslėptus ar pamestus tauriuosius
metalus, važiuojant pro bažnyčią galėdavo pasakyti, ar joje
yra Švč. Sakramentas. Po jo mirties bute rastus akmenis
(mineralus) laidotuvių dalyviai išsinešiojo kaip suvenyrus.
Kun. J. Zdebskis turėjo savo fotoaparatą, mėgdavo
fotografuoti. Jį pažinoję žmonės teigė, kad jis iš nuotraukos
galėjo pažinti žmogaus charakterį, išgyvenimus, skaityti
mintis, turėjo hipnotizuojančios galios. Turėjo aparatą, kuriuo
patikrindavo, ar žmogus, automobilis nėra paženklintas KGB
specialia chemine, radioaktyvia medžiaga, kad būtų lengviau
sekti ir stebėti, mokėjo nukenksminti šiomis medžiagomis
paženklintus daiktus, domėjosi priemonėmis, galinčiomis
aptikti pasiklausymo aparatūrą, tam naudojo prietaisą su
antena. Iššifruodavo su KGB bendradarbiaujančius žmones.
VAI už kliūties pašalinimą nuo kelio jį pripažino „Kelio
džentelmenu“.
Kun. J. Zdebskis mėgdavo juokauti su žmonėmis,
humoristiškai įgelti net saugumiečiams. „Kartą jį tardė 5 valandas
(aš tada jau buvau suimtas): pasodino, taburetė prie
141